Kai pavasaris dar tik pradeda busti, virš Lietuvos laukų pasigirsta pažįstami pempių balsai. Tai vienas pirmųjų ženklų, kad žiema traukiasi, o gyvybė grįžta. Pempės skrydis neramus, balsas skardus – jis tarsi įrašo save į kiekvieno pavasario pradžią.
Šie paukščiai visada buvo artimi žmogui. Jie renkasi atviras erdves – pievas, ganyklas, dirbamus laukus, vietas, kur žemė dar minkšta ir gyva. Pempės gyvena labai arti dirvos: čia jos randa lesalo, čia ir peri. Jų lizdas – paprasta duobutė žemėje, beveik nepastebima, bet būtent joje telpa visas naujos gyvybės trapumas.
Toks gyvenimo būdas daro pempes labai pažeidžiamas. Perėjimo laikotarpis sutampa su intensyviausiais pavasario žemės darbais, todėl daugybė lizdų sunaikinama ariant ar sėjant. Net ir išlikę jaunikliai patiria kitų sunkumų: mažėja vabzdžių kiekis, dirvos vis sausesnės, vis mažiau vietų, tinkamų slėptis ir maitintis.
Per pastaruosius dešimtmečius pempių padėtis Lietuvoje stipriai pablogėjo. Lietuvos ornitologų draugijos duomenimis, per maždaug 25 metus šios rūšies sumažėjo daugiau nei 77 procentais. Tai vienas ryškiausių nuosmukių tarp įprastų agrarinio kraštovaizdžio paukščių. Šis skaičius rodo ne tik pempių, bet ir viso mūsų laukų pasaulio pokyčius.
Pempė šiandien tampa savotišku mūsų kraštovaizdžio ekologinės būklės rodikliu.
Pagrindinė priežastis – besikeičiantis kraštovaizdis. Natūralios pievos nyksta, drėgnos vietos sausinamos, o žemė vis dažniau intensyviai dirbama. Laukai tampa vienodesni, mažiau gyvybingi, kartu ir mažiau tinkami tokioms rūšims, kaip pempė. Kartu mažėja ir vabzdžių – svarbiausio maisto šaltinio, ypač jaunikliams.
Ir vis dėlto pempės dar neišnyko. Jos kasmet sugrįžta, ieško vietos, kur galėtų perėti, ir vėl pripildo laukus savo balsais. Tai rodo, kad net nedideli pokyčiai gali turėti reikšmės. Paliktos natūralios pievos, išsaugotos drėgnos vietos ar šiek tiek vėliau pradedami pavasario darbai gali padėti šiems paukščiams išlikti.
Pempė šiandien tampa savotišku mūsų kraštovaizdžio ekologinės būklės rodikliu. Ten, kur ji dar gyvena, – geras ženklas aplinkai. Todėl rūpinimasis pempėmis yra platesnis tikslas, nei išsaugoti vieną rūšį, – tai rūpinimasis pačia gyvybe mūsų laukuose, kartu ir mūsų pačių sveikata.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
