2025 metus užbaigėme ir 2026-uosius pradėjome taip pat: kova už žodžio laisvę ir prieš hibridinį Lietuvos vyriausybės, ministerijų užvaldymą, galiausiai – kova už didesnes Lietuvos piliečių savivaldos teises. Turiu omenyje, kad visa Lietuva ir yra jos piliečių savivalda. Tik ta kova toli gražu ne visiems Lietuvoje suprantama.
Viena priežasčių – didelių politinių problemų supaprastinimas ir instrumentalizavimas. Pavyzdžiui, sakoma, kad nėra jokios slenkančios hibridinės atakos, nes kalbama apie konkretų instrumentinį klausimą: LRT tarybos įgaliojimų didinimą bei LRT direktoriaus keitimą. Tai, kad problema gilesnė, o grėsmės didesnės, rodo ne vienas šis klausimas, o visas 2025 metų politinis procesas, kurio dalys – vyriausybės kaita, protestai prieš „Nemuno aušros“ bandymą užvaldyti Kultūros ministeriją, protestai prieš Seimo daugumos ketinimą kontroliuoti žodžio laisvę, auganti Rusijos agresijos grėsmė, prasidėjusios hibridinėms atakos iš Baltarusijos.
Tačiau tarybų klausimas nėra toks paprastas ir ne tik instrumentinis, kaip gali pasirodyti. Apskritai, pasigesime filosofinės diskusijos apie tai, kas yra taryba plečiant svarstomąją ir dalyvaujamąją demokratiją. Priešingai, tarybos aiškinamos pagal sovietinį supratimą – kaip kontroliuojantis ir administruojantis organas, o tai neturi nieko bendra su augančia svarstomąja demokratija. Bolševikinė revoliucija Rusijoje vyko su šūkiu „Visa valdžia taryboms!“, įgyvendinant partinį, komunistinį, tarybų užvaldymą. Teiginys, kad taryba turi spręsti, drausti, kontroliuoti, net bausti, atkeliavo dar iš Sovietų Sąjungos. Tai reiškė, kad komunistų partijos įgalioti asmenys galėjo prižiūrėti, bausti, auklėti direktorius.
Dabartinė Seimo daugumos inicijuota LRT reforma, bent jau iki 2025 metų pabaigos, turėjo panašius tikslus: sustiprinti Tarybos partinę kontrolę ir leisti jai būti didesniu kontrolės, vadinasi, ir valdžios instrumentu. Čia verta prisiminti, kad yra didelis skirtumas tarp tarybų kaip svarstomosios demokratijos svarbaus saviorganizavimo būdo ir partijų valdomų tarybų. Tarybų svarstomoji galia tiesiogiai susijusi su dalyvių nepriklausomybe, atsakingumu ir kompetencija. Komunistų partijos prižiūrimos tarybos ignoravo šias taryboms būtinas savybes. Dažniausiai direktorius buvo partijos narys, dirbo kartu su partijos komitetu, o tarybos funkcija buvo patvirtinti jo sprendimus, vykdyti propagandinę funkciją. Apie jokią svarstomąją demokratiją ir mažumų teises nebuvo ir kalbos.
Svarstomoji demokratija yra kur kas aukštesnė visuomenės saviorganizavimo forma nei formali, tik rinkimų būdu save valdanti visuomenė. Ji turi tikslą užtikrinti lygias demokratinės įvairovės, vadinasi, ir mažumų teises. Dabartinis aukštas piliečių sąmoningumas ir jų kompetencija gali būti realizuojama nepriklausomos tarybos veikloje, kur negalėtų dominuoti nė viena partija. Lietuvoje svarstomoji demokratija kartu su dalyvaujamosios ir tiesioginės demokratijos elementais brendo visą atkurtosios nepriklausomybės laikotarpį ir parodė savo kompetenciją 2025 metų rudens protesto akcijose bei veikiant Kultūros asamblėjai kartu su žurnalistais.
Teiginys, kad taryba turi spręsti, drausti, kontroliuoti, net bausti, atkeliavo dar iš Sovietų Sąjungos. Tai reiškė, kad komunistų partijos įgalioti asmenys galėjo prižiūrėti, bausti, auklėti direktorius.
Pažvelkime į tai, kaip Lietuvoje įvairios tarybos vadavosi iš sovietinio represinio paveldo. Griuvus Sovietų Sąjungai miestų tarybos virto mažaisiais parlamentais, kuriose partijos nuožmiai kovojo dėl įtakos valdant miestą, biudžetą ir programas. Daugiapartiškumas užtikrino, kad nebus nusirista į sovietinių tarybų praktiką, tačiau svarstomosios piliečių demokratijos įtaka buvo labai menka, o korupcijos įtaka didelė. Ši problema Lietuvoje aiškiai įvardyta 1999 metais – mažinant politinę korupciją ir ginant viešąjį interesą priėmus Politinių partijų ir politinių organizacijų finansavimo įstatymą. Įstatymo diskusija ir susiję politinės korupcijos įvykiai rodė, kad filosofų ir politologų aukštinama abstrakti viešuma tikrovėje gali būti nuodinga, pripildyta melagingos informacijos, kupina propagandos, korporacinių ar privačių interesų.
Kitas žingsnis plėtojant svarstomąją demokratiją buvo pripažinimas, kad piliečiai gali formuoti viešuosius rinkimų komitetus (VRK) arba politinius komitetus, tai pamažu įtvirtinta pradedant Savivaldybių rinkimų įstatymu 1994 metais ir nuolat jį tobulinant iki 2022 metų Rinkimų kodekso <...> konstitucinio įstatymo, suderinto su ES teisės aktais. Trečias procesas, rodantis demokratijos ir tarybų raidą, buvo Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas, tobulintas ir keistas nuo 1996 iki 2021 metų, dabar vėl keičiamas iš naujo. 2021 metų įstatymo redakcijoje skaitome: „Taryba yra aukščiausiasis kolegialus organas, vykdantis LRT valdymo ir priežiūros funkcijas ir atstovaujantis visuomenės interesams.“ Taryba kaip ir sovietmečiu apibrėžiama kaip valdymo ir priežiūros organas, bet ne kaip svarstymo ir kūrybos, ne kaip naujumo atvėrimo organizacija. Ji nuo pat pradžių supriešinama su LRT administracija, užuot veikusi išvien kaip visuomenės tarimosi ir bendradarbiavimo forma.
Taryba kaip ir sovietmečiu apibrėžiama kaip valdymo ir priežiūros organas, bet ne kaip svarstymo ir kūrybos, ne kaip naujumo atvėrimo organizacija. Ji nuo pat pradžių supriešinama su LRT administracija, užuot veikusi išvien kaip visuomenės tarimosi ir bendradarbiavimo forma.
Kaip priešingą pavyzdį galėčiau nurodyti daugelio pasaulinių korporacijų tarybų funkcijas. Jos veikia ne viešai, o konfidencialiai. Ir čia mes matome kapitalo, o ne visuomenės interesas. Bet toliau, svarbu, korporacijų tarybų funkcija yra ne būti direktoriaus oponentu, o veikti kaip kompetentingas pasitarimas kompleksinėms problemoms aptarti ir sprendimams suformuluoti, nors sprendimą priima direktorius.
Efektyvi visuomeninė taryba skirtųsi nuo korporacinės tarybos tuo, kad būtų vieša žiniasklaidai, vadinasi, visuomenei, tačiau veikianti kaip pilietinio pasitikėjimo institucija, kurios tikslas – skatinti svarstomąją, atsparią demokratiją ir kultūrą Lietuvoje minimalizuojant kontrolės ir valdymo funkcijas iki metinės ataskaitos tvirtinimo. Šios tarybos reikšmė didėtų augant jos narių kompetencijai žiniasklaidos, meno ar vadybos srityse bei tarybos nariams aktyviai bendradarbiaujant su žiniasklaida. Dabartinis LRT įstatymas tarybos apskritai nesieja nei su kompetencijos, nei su kūrybos sampratomis, kai žurnalistams vis dėlto paliekama, nors ir labai minimaliai, kūrybingumo laisvė.
LRT įstatymas tikrai tobulintinas keičiant tarybos sampratą, jos funkcijas siejant su svarstymu, bendradarbiavimu, o tokia bendra veikla galima tuo atveju, jei tarybos nariai turi pakankamą kompetenciją, yra kūrybingi ir atsakingi juos delegavusioms organizacijoms. Partiškumo vaidmuo šiuo atveju turėtų būti minimalizuojamas, nors ryšys su Seimu be abejo gali išlikti.
Taigi, taryba nėra valdymo ir priežiūros organas ir užsiima pirmiausiai ne kontrole, o strategijos pokyčių argumentavimu, nuolatine diskusija, rūpinasi inovatyvumu, konkurencingumu, kasdienių sprendimų adekvatumu strategijai bei strategijos adekvatumu globaliems pokyčiams, tai vykdo per žiniasklaidą ir kitas kritikos priemones, panašiai kaip tarybos bendradarbiauja su teatrais ar muziejais, skatindamos jų veiklumą.
