Protesto centras – Lietuvos kultūros asamblėja (toliau LKA) nuosekliai iš kultūros politikos sferos pereina į bendrą Lietuvos politikos lauką iš aiškiai suformuluoto tikslo: ne „Nemuno aušrai“ Kultūros ministerijoje prie bendrosios Lietuvos vidaus ir tarptautinės politikos. O čia jau nebeįmanoma išvengti prieštaravimų bei galima pristigti kompetencijos, profesionalumo, apie kurį taip dažnai kalbama.
LKA ketinimai panašėja į ketinimą būti antruoju Sąjūdžiu, norinčiu apginti visos Lietuvos, tai yra daugumos, nepriklausomybę, tarsi daugelis kitų Lietuvos politinių partijų to nesiektų. Priešingai, kultūros mažumų politika lieka kažkur šone, nemanant, kad tai ir yra tolesnė demokratijos plėtros užduotis.
Apsvarstykime du viešus LKA pareiškimus, nors jų yra daug daugiau. Asamblėjos organizatoriai skelbia: „Antidemokratiškas, antisemitinis, antieuropietiškas, prorusiškas politinis darinys „Nemuno aušra“ ir jo lyderis Remigijus Žemaitaitis vykdo paralelinę Lietuvos užsienio politiką, kelia grėsmę valstybės saugumui ir reputacijai.“ Vienas iš reikalavimų lapkričio 21 dienos protestuose yra: „Kai politikai renkasi skaldyti, pilietinė visuomenė vienijasi. Sergėdama demokratines vertybes, būtent pilietinė visuomenė šiuo metu telkia, gina tiesą, laisvą žodį, profesionalumą ir kompetencijas.“ Prisiminkime, kad demokratija yra politinė piliečių organizacijos forma, kuri turi tikslą ne tik apginti politinį bendrabūvį, vadinamą valstybe, ne tik saugoti piliečiams svarbius didžiuosius pasakojimus ir tradicijas, bet ir įgalinti mažumų pripažinimą, solidarizuotis ginant jų teises.
LKA ketinimai panašėja į ketinimą būti antruoju Sąjūdžiu, norinčiu apginti visos Lietuvos, tai yra daugumos, nepriklausomybę, tarsi daugelis kitų Lietuvos politinių partijų to nesiektų.
Apsvarstykime abu cituotus LKA teiginius. Iš pirmo žvilgsnio viskas skamba gražiai: naujasis sąjūdis yra patriotiškas, pilietiškas, siekiama suvienyti, reikalaujama tiesos ir profesionalumo. Rodos, viskas teisinga. Tačiau pasigilinkime. Ką šiuo atveju reiškia „antidemokratiškas ... prorusiškas darinys“? Ar pati „Nemuno aušra“ viduje neturi demokratijos principų, ar ji Lietuvoje nori sunaikinti demokratiją? Sunkiai įrodomi kaltinimai. Akivaizdu, kad menama demokratija nėra minios („demos“), „liaudies“ (kaip socializmo laikais) ar etninės rasės viešpatavimas (prisiminkime nacizmą). Bet ką tada reiškia tas „prorusiškas darinys“? Ar Lietuvoje nėra rusų tautybės asmenų, Lietuvos patriotų? Negerai suformuluota. Šitaip įžeidžiame Lietuvos rusus. Galima buvo rašyti „prokremliškas“, „proputiniškas“, tada nereikėtų aiškintis.
Taigi kalbama apie demokratiją, kuri įgalina mažumas ir gina jų teises. Nuo 18 amžiaus vis plačiau kalbama, kad teisinga valdžia ir demokratija yra reguliarūs rinkimai plius trijų valdžių pasidalijimo principas: įstatymus leidžiančiosios, vykdančiosios ir teismų. Ilgainiui iškilo siūlymas, kad konkuruotų skirtingos partijos, ir dar vėliau – kad būtų ketvirtoji valdžia: žodžio ir nuomonių laisvė, kurią realizuoja žiniasklaida. Būtent viešuma yra dabartinio protesto jėga, tai, kas demaskuoja slaptus susitarimus ar nešvarias, korupcines valdžios ir verslo schemas. Tik dėl ketvirtosios valdžios – žodžio laisvės, išplėtotos viešumos ir konkurencinės žiniasklaidos – pavyko sustabdyti aukščiausio lygio nešvarius sandorius ir galimą pavojų, kylantį iš menamos „Nemuno aušros“ veiklos.
Tačiau LKA teiginys kviečia ne apsaugoti ar pagilinti demokratijos principus, kas, mano manymu, aktualu, o kaip Sąjūdžio laikais – susivienyti. Vienybė yra kitas mobilizacijos vadas, kai iškyla pavojus piliečių bendrabūviui. Šiandien iškilo Putino, Kremliaus ordų pavojus Lietuvos piliečiams ir todėl reikia mobilizuotis kai kuriems gynybos tikslams. Tačiau apie tai jau kalba dauguma partijų. Tokia mobilizacija gali reikšti žodžio laisvės, kultūros įvairovės apribojimus ir demokratijos susiaurinimą. Priešingai, jos gilinimas reiškia kovą už žodžio laisvę, mažumų teises, skaidrius rinkimus, piliečių teisę abejoti partijų sąžiningumu ar ministrų kompetencija, kaip mano bei LKA kompetencija.
Ar tikrai „politikai rengiasi skaldyti?“ Dauguma partijų, pavyzdžiui, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai nuolatos skelbia siekiantys suvienyti tautą, tą patį skelbia ir Lietuvos prezidentas, kurio siekiniais Kultūros asamblėja abejoja. Tai kurio vienijimu tikėti? Politika ir yra nesutarimų vieta, o LKA pati nesutaria su „Nemuno aušra“, su kai kuriais prezidento ir socialdemokratų veiksmais ir pati skaldo. O tai, pastebėsiu, politinės kovos požiūriu yra normalu. Žodžiai „vienybė, tauta, patriotizmas“ neretai yra arba sunešiota politinė kurpė, arba avies kailis vilkui paslėpti.
Kol LKA tikslas buvo aiškus ir atitinkantis „dienos“ poreikius – neleisti „Nemuno aušrai“ vadovauti Kultūros ministerijai, reikalauti ministro ir jo pavaduotojų profesionalumo, kompetencijos demonstravimo – reikėjo susitelkti, solidarizuotis. Bet dabar jau keliamas klausimas apie „antidemokratišką politiką“, kuo galima būtų apkaltinti bet kurią neva visuomenę skaldančią partiją. Jei esamos partijų įvairovės, valdžių pasidalijimo, žodžio ir žiniasklaidos laisvės, išplėtotos viešumos jau nebepakanka ir matome didesnę grėsmę, kodėl sprendimas yra dar labiau „susivienyti“? Aš manau priešingai, reikia atsiskirti nuo tų, kurie ignoruoja mažumų teises, manipuliuoja tautos vienybe. Juk tikslas gali būti ir toks: kad įvairovės žmonės, piliečiai pasitikėtų vienas kitu, galėtų solidarizuotis, o tam reikia pripažinti jų, kaip mažumų, teises ir orumą.
Bet dabar jau keliamas klausimas apie „antidemokratišką politiką“, kuo galima būtų apkaltinti bet kurią neva visuomenę skaldančią partiją.
Po nepriklausomybės atkūrimo mažumų rezistencijos istorija rodo tapsmo vargus. Kokios tai mažumos? Pavyzdžiui, religinės. Tik 2024 metų gruodžio mėn. Seimas pagaliau, po dar 2017 metų Teisingumo ministerijos išvados, suteikė valstybės pripažinimą senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“, kitų dar vadinamai įžeidžiančiu žodžiu „neopagonybė“. Tačiau šis senąsias lietuvių tradicijas puoselėjantis tikėjimas buvo priskirtas „kitoms“ religinėms bendruomenėms, bet ne tradicinėms veikiančioms Lietuvoje (šalia lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų). Tai tik parodo, kad Lietuvos valstybė nei gina tradicijas, nei įvairovę, o yra įstrigusi pusiaukelėje ir ne visados žino, kas ji yra.
Panašius vargo kelius eina visos mažumos. Po nepriklausomybės atkūrimo šį nelengvą pripažinimo kelią pradėjo specialiųjų poreikių asmenys, sovietmečiu vadinti „invalidais“, vėliau „neįgaliaisiais“ . Šiandien jau kalbame, kad kiekvienas iš mūsų tik skirtingu mastu ir skirtingu laiku turime specialiuosius poreikius ir specialiąsias galimybes. Pavyzdžiui, kurtieji, plėtodami savo ženklų kalbą ir bendruomenę, save vadina „kurčiųjų tauta“, bet tai netrukdo būti ir Lietuvos tauta. Specialių poreikių ir galimybių, svajonių bendruomenių sudarymo teisė tinka aiškinti visą mažumų politiką: kiekvienas iš mūsų priklausome mažumoms. Tik mes kartais to nežinome arba bijome pripažinti net sau patiems, negebame susiburti į mažumų bendruomenes ir net nesuprantame, kodėl tai labai svarbu bendrajam gėriui užtikrinti. Vis dėlto nevyriausybinių, pelno nesiekiančių organizacijų gausėjimas ir jų sunkus kelias į pripažinimą padeda suprasti ir gilinti demokratiją.
Ilga ir nesibaigianti istorija yra tautinės mažumos, ne tik lenkų, baltarusių ir rusų, bet ir žemaičių ar žiemgalių, kuršių ir sūduvių. Teko sutikti ne vieną nežinia iš kokio rūko
iškylantį jotvingį. Kai kuriuos jų Sigitas Geda su savo „Jotvingių mišiomis“ tam paskatino. Tautinės mažumos neretai vaizduojamos kaip tos, kurios kelia valstybei grėsmę, kaip ir seksualinės mažumos, dar viena nepripažintųjų grupė. Jau nesigilinsiu į jų pačių savimonės vingius ir kovos už pripažinimą istoriją. Tik viena, kai LKA kviečia kovoti prieš „prorusišką“ politiką ir turi omenyje prieš Kremliaus, prieš Putino, prieš totalitarizmo politiką, tačiau galima suprasti ir kitaip. Lietuvoje yra mažiausiai trys rusakalbių grupės, kurių kiekviena dar susideda iš savos įvairovės: rusų (ir Maskvai simpatizuojančių, ir radikalių jos oponentų), baltarusių (ne visi šneka gudų kalba), ukrainiečių (daugelis jų Lietuvoje vis dar yra rusakalbiai). Nesusigaudant šioje įvairovėje ir kaltinant „prorusiškumu“ be paaiškinimo tikrai nėra kuriamas nei pasitikėjimas, nei „vienybė“.
Nemanau, kad „Nemuno aušra“ ir Žemaitaitis nusipelno tokios protesto reklamos. Per daug jiems viešo dėmesio, pernelyg brangi dovana. Galbūt ši atšaukimo politika suveiks minėtos partijos atžvilgiu, nors tuo abejoju, bet jau tikrai užrūstins daugelį rinkėjų, kurie jaučiasi atstumti LKA sąjūdžio. Ta politinės tautos dalis, kuri jausis įžeista ir atstumta, taip pat konsoliduosis ir ras savo šalininkus. Manau, kad šalia kritikos, kuri adresuojama „Nemuno aušrai“, būtų kalbama apie „Ne politiniam melui ir populizmui!“, kas būtų adresuojama visoms politinėms partijoms. Taip pat mano siūlymas: „Mes esame įvairovės tauta ir jai kultūros politika turi profesionaliai atstovauti!“,
