„Bušido kovose yra toks skausmingas veiksmas – smaugimas – ir iš jo paprastai išsisukti nebeįmanoma“. Taip dar 2018-aisiais teko pradėti tekstą žurnale „Literatūra ir menas“, kurį protestuodami prieš mažinamą finansavimą, požiūrį į kultūrą, žiniasklaidą buvome nusprendę išleisti tuščiais puslapiais.
Žiniasklaidai, o labiausiai kultūrinei spaudai esu atidavęs daugiau nei 15 metų, valdžios koridorių kilimais nuėjęs galybę kilometrų – puikus buvo sporto klubas. Valstybės, valdžioje esančių politikų noras manipuliuoti, valdyti žiniasklaidą visad buvo ryškus – pagundų būta. Politikų abejonių, savisaugos, savimonės barjerai visgi veikė. Dabar tų barjerų nebėra, jie išskalauti ir išplauti. Nosies pertvara, regis, suknežinta kaip po gerų kautynių.
Kuriant Medijų rėmimo fondą (MRF) bei rašant įstatus, nuostatus punktai, kurie turi užkirsti kelią politikų norui daryti įtaką žiniasklaidai, atrodė kone pertekliniai (o šventas naivume!), atrodė, jog po tiek metų jau niekad nebus „įdarbinti“ – esame mentališkai per toli nukeliavę, jų neprisireiks. Klydau.
Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos situacija atrodo pasikeitusi kardinaliai, gravitavusi į besiplečiančią pilkąją zoną. Tikslingo noro – uždėti apynasrį LRT, ją užvaldyti, ja manipuliuoti – fone supranti, kad viskas pernelyg trapu, priartėjome prie ribos, kai kelio atgal nebus. Čia tik pradžia. Kažkam ir toliau tai atrodo kaip vaikiški juoką keliantys gąsdinimai. Tebūnie. Akivaizdus ir noras visa tai nurašyti peripetijoms dėl konkrečių žmonių, kėdžių, postų ir kitų baldų. Tai aiški strategija. Kaip ir noras Kultūros asamblėjos judėjimą paversti kažkokių mistinių konservų projektu, dešiniųjų judėjimu. Sąmokslai ir pasakos, kurių reikia prieš užmingant, užmigdant. Akivaizdu, kad Kultūros asamblėja kalba apie norą išsaugoti galimybę, kad tuo kairiuoju ar dešiniuoju apskritai galėtum būti, turėtum pasirinkimą, turėti pažiūras, oro įkvėpti tiek kaire, tiek dešine šnerve.
Rašau ir aiškiai suvokiu, kad viskas jau pasakyta. Aišku ir tai, kad tekstas iš esmės bergždžias. Jau kurį laiką abejoju tekstų paveikumu, jų reikalingumu. Suprantu ir tai, kad taip galvoti pavojinga. Jie nebeveikia, nors ramina. Turime tą pripažinti, bent jau veikia labai ribotai, o tai reiškia, kad grįžtame į epochą iki rašto. Nors tiksliau – po rašto, esame post teksto epochoje. Tekstas nebeperskaitomas, nesuvokiamas, pilkosios zonos jis nepasiekia. Noriu tuo pasakyti, kad reikia veiksmo, judesio – tai man seniai buvo aišku. Reikia išeiti į gatvę – aš žinau, ką veiksiu gruodžio 9 d. 12 val. Jei tai suprasite kaip agitavimą – taip ir supraskite. Lietuvos teatras dabar išgyvena ne kokius laikus, jis tiesiog prastas. Paprastai taip nutinka, kai gatvė pasidaro įdomesnė ir generuoja daugiau ir „nesuvaidintos“ energijos. Na, gerai, šiek tiek ironizuoju, bet tik šiek tiek.
Tikslingo noro – uždėti apynasrį LRT, ją užvaldyti, ja manipuliuoti – fone supranti, kad viskas pernelyg trapu, priartėjome prie ribos, kai kelio atgal nebus. Čia tik pradžia.
Garbės kodekso nėra, išlieka tik seniai matytos schemos ir manieros. Kas užsiima demagogija ir manipuliavimu, tą sėkmingai daro ir toliau – publikos randa, kas laiko frontą, tas laiko.
Kas tas smauglys – visiems kaip ir aišku. Anoniminė išlieka tik visa trolių, palaikymo komanda, sirgaliai. Aišku ir tai, kad drama neįvyks, adrenalino nepatirsite, nebus ir gerklę gniaužiančių vaizdų, nes lėti veiksmai veikia migdančiai ir nė nepastebėsi, kaip tavo protas, kūnas, o galų gale visas tavo pasaulis su visomis iliuzijomis ir kaulais atsidurs smauglio virškinamajame trakte. Paskui stos tyla, kurios iš ausų nebeiškrapštysi, į jas pripils karšto švino ar to, kas sugalvota.
Mane labiausiai stebina ir glumina kultūrinė žiniasklaida, kuriai atidaviau gražiausius metus. Nenoriu susireikšminti, bet...Tokio abejingumo (su keliomis išimtimis) šiai situacijai, atvirai sakant, nesuprantu. Jūs rimtai? Turėtumėte stovėti avangarde. Žaidžiate kairiųjų-dešiniųjų žaidimėlius ar vaikų darželį „Romantika“, kuriame apstu ir akademinėmis politologinėmis kaladėlėmis užsižaidusių ekvilibristų ir manipuliatorių? Man gėda. Visgi tikiuosi, kad artimiausioje ateityje neteks pagal valstybinius užsakymus rašyti straipsnių apie šaukštų ir geldų drožybos konkursus ar akmentašius, dirbdinančius kokio valdžios gibono galvą.
Išties smaugimo veiksmo išvengti galima. Dirbtinis intelektas štai siūlo nepasimesti, veikti greitai ir ryžtingai. Šį kartą jis greičiausiai teisus. Visgi savigynos specialistai visų pirma pataria apskritai neleisti priešininkui smaugimo veiksmo atlikti.
