Grįžus iš 3-iosios Kultūros protesto asamblėjos spalio 2-ąją pastebėjau, kad namuose iš vazono pradėjo kaltis lavongėlė. Dar kitaip – amorfofalas, velnio liežuvis (Amorphophallus). Jos žiedas dvokia lavoniena. Maniškė pražydusi dar niekad nebuvo. To ir nenoriu, nesiekiu. Kad taip atsitiktų – reikia ypatingų sąlygų. Idealių.
„Tai laimės gėlė, lai neša ją į jūsų namus“
Kas ją yra pražydinęs – kambarių nespėja vėdinti, kvapas nepakeliamas. Svečiui ar santechnikui, užėjusiam pakeisti vandens skaitiklio, nepaaiškinsi, kad čia dvoki ne tu. Dvoku ji vilioja vabzdžius, potencialų maistą ir apdulkintojus, kuriuos netrukus pati paverčia lavoniena, latentiniu dvoku, suvirškina.
Ši gėlė į mūsų namus atkeliavo kaip dovana, sakė: „Tai Laimės gėlė, lai neša ją į jūsų namus“. Gražus, dailus jos svogūnėlis, it gilė – buvau iškrapštęs pasižiūrėti.
Kaip taisyklė lavongėlė kasmet prasikaldavo labai netikėtai, ištikus negandoms: kartą namuose tiesiog sugedo viskas, kas įmanoma: televizorius, skrudintuvė, automobilis, patefonas... Kitą – visa šeima iškrito nuo plaučių uždegimo ir atrodė, kad greitai visi iškosėsim pusę pasaulio su visu jo netobulumu. Sutapimais paprastai netikiu. Bet.
Dvoks viskas. Kambarių nebeišvėdinsi
Štai jums ir alegorija. Šiandienos Lietuvos politinės tikrovės alegorija. Be jokios abejonės dabar lavongėlė jau prasikalusi, o žiedas besiskleidžiąs Kultūros (ir ne tik) ministerijoje. Su Trojos asilėliu priešakyje ji baudėsi tapti pragarme, kuri vilioja vabzdžius, drozofilas etc. Tai tik žiedeliai. Svarbiausias yra tas gėlės svogūnėlis. Tą žiedą dar ne vėlu nukirpti. Ir mes visi puikiai žinome, kas tai gali padaryti. Ir kokia to kaina. Premjerės, prezidento visais lygiais demonstruojamas „negalėjimas“ yra ir juokingas, ir gąsdina. Jis akivaizdžiai diktuojamas silpnumo, bevališkumo, galų gale intelekto, suvokimo stygiaus. Panašią situaciją jau matėme 1940-aisiais.
Chirurginę operaciją atlikęs ir koalicijos kraują perpylęs žmogus šioje situacijoje galėtų išeiti kaip absoliutus laimėtojas. Tai yra galimybė. Kaip to galima nesuprasti? Reikia elementarių žirklių ir noro suvokti, kad priešingu atveju kambarių nebeišvėdinsime, skersvėjis nepadės. Dvoks viskas. Šeimos albumai, švarkai ir suknios, bateliai, meškerių komplektas, vaikai, jų drabužiai, jau pagyvenę motina ir tėvas, net ta senelio nuotrauka su šautuvu, kurioje jis 1946-aisiais kažkur miške, ne savo noru palikęs šeimą, kad ir menką, bet ūkį, avis... Ir nebepadės jokie dezodorantai, oro gaivikliai. Nes peržengta kritinė riba. Aišku ir tai, kad kelio atgal nebebus. Apsidairykite į kaimynines šalis – analogus rasite greitai. Ir tai joks bauginimas. Tiems, kas ramina save, jog „nuėjome juk labai jau toli ir nieko čia nebus“, pasakyčiau, jog nebūčiau tuo tikras. Istorija mums kalba ką kita. Užsiliūliuoti labai pavojinga. Atsibusi ir suprasi – kas buvo vakar, šiandien nebėra, rytiniu kruasanu prie kavos paspringsi, bet bus jau per vėlu.
Premjerės, prezidento visais lygiais demonstruojamas „negalėjimas“ yra ir juokingas, ir gąsdina. Jis akivaizdžiai diktuojamas silpnumo, bevališkumo, galų gale intelekto, suvokimo stygiaus. Panašią situaciją jau matėme 1940-aisiais.
Šliaužiantis šlykštybės perversmas
O kad lavongėlei pakaks maisto, tą puikiai matome tiek iš žiniasklaidos, tiek iš socialinių tinklų, komentatorių bei aktyvuotos bootų ir titiuškų – provokatorių ordos, kuri labai tikslingai gena drozofilas žiedo link. Tikiuosi saugumas dirba. Daugelis to plūstančio dumblo nė nematome, nepastebime ir tai yra mūsų raštingumo, atsparumo spragos.
Laikui atėjus kiekvienas iš mūsų rodys pirštais į kaimyną, artimuosius etc. ir sakys, kad dvokiu ne aš, o kitas... Toks ir yra lavongėlės tikslas – mus visus supriešinti, įbauginti, bandyti įtikinti, kad žiedas nedvokia, kad tai tu dvoki, tamsa nėra tamsa, kad dvokas yra tik įstabus dvelksmas „tautinių“ vertybių, kurios iš esmės yra antihumanizmas, kerštas, revanšizmas, neapykanta ir šlykštybė. Toks to šliaužiančio perversmo, kurį visų pirma norima įvykdyti mūsų galvose, pamatas. Ir prisidengiama pseudopatriotizmu, visais įmanomais ir daugeliui nepajudinamais simboliais: trispalve, vyčiu, kuo tik norite. Ir juos iš esmės iš mūsų visų atima. Tai klasika, atidirbtos taktikos ir technologijos.
Tikiuos daugelis tai matome ir suprantame. Žaidimas ir manipuliavimas žemaitiškumu, tam tikro žemaičių separatizmo momentais irgi gerai apgalvotas, su įdirbiu ir puikiai įsipaišo į litvinizmo sekamą pasaką. Tie kadai dalinti žemaitiški pasai nėra jau tokie šventi ir kas galėtų paneigti (!), kad tai nebuvo viso šio koncerto dalis.
Visada reikia žinoti dvoko šaltinį
Žmonės patys tokią gėlę išsirinko gėlių parduotuvėje? Kažkur jau labai girdėta. Šį naratyvą bootai komentatoriai, Rusijos propaganda transliuoja nuolat. Namų darbus atlikę puikiai. Kiek dar truks vakarėlis, kuriame vienas dabar jau pakviestas (!) svečias siautėja, seilėjasi, priekabiauja, gadina orą ir viaugčioja? Kažkur matyta? Yra panaši scena ir filme „Kvadratas“ (angl. The Square, rež. Ruben Östlund). Chrestomatinė. Pasižiūrėkite.
Lavongėlę gavome kaip Laimės gėlę. Ironiška, sarkastiška. Tokią gėlę visada gali karantinuoti, prižiūrėti taip, kad niekad nepraspystų. Įprasta praktika. Puikiai žinau – ta mano lavongėlė namuose vazone miega jau kone 25 metus ir kartą metuose prasikala. Suvokiu, kad tai yra mano namų dalis, o ir tas jausmas, kad ji šalia, niekad nepalieka. Visgi sukurti sąlygų jai subujoti ir paversti namus maitos kvepalų jėgaine savisaugos instinktas neleidžia. Pasitikiu instinktais, jie nemeluoja.
Tiesa, esu natūralistas, dvokas manęs negąsdina, tačiau visada reikia žinoti dvoko šaltinį. Kad laikytumeisi atstu, ignoruotum, nelegitimuotum. Tai kol kas vienintelė išlikimo sąlyga. Nes kitaip dvoksime visi ir ilgai.
