Mirus artimajam greičiausiai pirmas kylantis klausimas: „Tai kur laidosim?“ Retas gyvasis sau pripažįsta, kad kažkada priklausys nepriklausomai mirusiųjų respublikai ir valią, kur norės būti „pakavotas“, paslėptas, palaidotas, kur jam atgulus, jau būna išreiškęs. Kad mirusiajam tai nebesvarbu – labai tuo abejočiau. Nėra taip vienareikšmiška.
Nors mirusieji paprastai yra individualistai, jie priklauso visiems, priklauso bendruomenei. Kaip bežiūrėsi. Gyvųjų bendruomenė neegzistuoja be mirusiųjų bendruomenės, o ir atvirkščiai. Kaip įsivaizduotumėt, tarkim, kokią Krekenavą, Kulius, Žagarę be jos kapinių ir jos mirusiųjų? Aš niekaip. Gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas, bendras socialinis tinklas veikia.
Tiesa, jis ne toks audringas ir nevaldomas kaip koks gyvųjų feisbukas. Patirtis sako, kad tarp gyvųjų ir mirusiųjų esama daugiau pagarbos, atidos, jautrumo ir ne kiekvieno idioto pezėjimas ir rėkavimas laikomas dėmesio vertu ar pripažįstamas nuomone. Bet, antai, užtenka žmogui pasimirti, iškart atrodo intelektualesnis ir kultūringesnis.
Anokia paslaptis, kad regionams tuštėjant, iš jų emigruoja ir mirusieji. Regioninė politika turėtų apimti ir šią sritį. Regionams trūksta ne tik gydytojų, mokytojų, bet ir savų miruolių. Globalizacija veikia visus be išimties.
Natūralu, jog senstančius tėvus, artimuosius vežamės arčiau savęs, paprastai į rajonų centrus, miestus, idant jų senatvė taptų oresnė, patogesnė. Taip neišvengiamai išrauname juos ne tik iš savo namų, kuriuose ilgai gyventa, bet ir iš bendruomenės: gatvės, kaimo, atimame iš kaimynų. Tai nei gerai, nei blogai, tiesiog pati buitis, realybė priverčia. Natūralus procesas. Suprantama.
Nori nenori gyvybės ratas apsisuka, valdžią perima mirtis, ima diktuoti sąlygas ir kyla dilema: „Tai kur laidojam?“ Situacija man pačiam artima, pažįstama. Pagunda artimuosius laidoti „arčiau savęs“ didelė, palaidoti artimiausiose kapinėse, su kuriomis nesama nei emocinio, nei jokio kito ryšio, kurios tėra vieta, kur padedami mirusieji – kad nereikėtų toli važinėti tvarkyti kapų, pasirūpinti mirusiųjų „gerove“. Dažnai nugali du (ne)draugai – pragmatika ir komfortas. Per dažnai. Ir apskritai, mes pernelyg kapus tvarkome, marmuro juose ryškiai per daug. Natūrali apleistis turi grožio, savo estetiką. Bet tai jau kita giesmė.
Esu linkęs būti kategoriškas: kaip daiktus reikia gražinti į vietą, iš kur paimti, taip ir mirusiuosius, kiek tai įmanoma, reikia gražinti ten, iš kur šie išėję – grąžinti gimtinėms, kaimynams, vaikystės draugams, meilužėms ir meilužiams, kaimui, gatvei, landšaftui, peizažui, po kurį ganėsi jų akys, naršė kojos. Nors ir už 200 km. Jau kadai sau esu priėjęs išvadą, kad gimtinė (kas tai bebūtų – miesto mikrorajonas, bažnytkaimis ar didmiesčio kvartalas) reikalinga tam, kad turėtum kur numirti. Nejauka, neteisybės jausmas, kad žmogus atgulė absoliučiai svetimoje jam žemėje, kone surakina. Nors tu ką.
Tą puikiai iliustruoja kad ir Nepriklausomybės pradžioje kilusi banga, kuomet važiuota parsivežti į Sibirą ištremtų ir ten palaidotų artimųjų palaikų, perlaidoti išniekintus ir į šulinius sumestus partizanus etc. Daugelis turbūt pasakytų, kad turi gi būti sutvarkyta, gražinta ten, kur vieta. Iš vienos pusės makabriška, iš kitos – labai suprantama. Ryšiai, saistantys su praeitimi, civilizacijos vaikyste, jei norite. Mirusiųjų kulto liekanos? Tebūnie.
Kai dėl vertybių visuomenėms susitarti vis sunkiau ir vertybių vardiklis tai kairėn, tai dešinėn slankioja kaip gulsčiuko oro burbuliukas, mirusiųjų pasaulis šiandien lieka kone paskutinė galimybė ir akstinas išgyventi šventumo jausmą, sacrum, kuris mane tik ir skiria nuo grobuonies ir kanibalo. Mirusiųjų partija kol kas patvari, jos reitingai stabilūs, veikia, sunkiai pakeičiama ir pajudinama. Bijau, jog jie vieninteliai liko verti pagarbos ir pasitikėjimo. Bent jie. Apie visą visuomenę apskritai gali spręsti iš jos požiūrio į gyvūnus, mirusiuosius, KITĄ-KITOKĮ, senatvę.
Patirtis sako, kad tarp gyvųjų ir mirusiųjų esama daugiau pagarbos, atidos, jautrumo ir ne kiekvieno idioto pezėjimas ir rėkavimas laikomas dėmesio vertu ar pripažįstamas nuomone.
Miestų didieji nekropoliai (Karveliškių, Karmėlavos kapinės ir t. t.) atima iš mirusiųjų identitetą, istorijas, jie čia neperskaitomi, niveliuojami, negali gyventi atskiro gyvenimo. Gigantiškumas, mašinerija, mirusiųjų didmiesčiai, megapoliai juos niveliuoja, atima tapatybę. Telieka tik vardas, pavardė, gimimo, mirties data, na, dar brūkšnelis tarp jų. Gerai, dar kokia banali epitafija: „Liūdi artimieji“ ar pan. Ir tiek tos literatūros – SMS žinutė į niekur. Mirusieji yra mūsų paveldas ir tai ne kokia skambi frazė.
Esmė ta, kad mirusiųjų megapoliuose išėjusieji netenka savo istorijų, jos ištrinamos, nes nėra tų, kurie jas pasakotų. Kitaip tariant juos atsimintų. Pasakojimai yra viskas – atmintis. O be atminties jie tik atliekos, nereikalingi „daiktai“, gyvybės grandinės šiukšlės, kurias reikia utilizuoti, paslėpti, kad nebetrukdytų. Mirusieji pasakoja savo istorijas per gyvuosius, todėl itin svarbūs ir pastarieji, jų santykis kad ir su atokiomis ir iš pažiūros niekam nebereikalingomis kapinaitėmis, kurios vis tiek neleidžia apie save pamiršti kaip seniai mirusios žvaigždės dar sklindanti šviesa. Gyvieji yra mirusiųjų lūpos. Ir vieni kitiems reikalingi, kad gyventų tiek vieni, tiek kiti, tik jau kiek skirtingus gyvenimus.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
