Pastarosiomis savaitėmis Lietuvos viešojoje erdvėje netrūksta nepasitenkinimo, pykčio ir nerimo dėl dabartinės JAV administracijos veiksmų. Vietoje tvirto palaikymo Ukrainai – Rusijos agresijos aukai – matome vis dažnesnius ženklus, kad Vašingtonas ne tik atsisuka veidu į Maskvą, bet ir perima ištisus Kremliaus naratyvus ir klastotes.
Bandydami paaiškinti šį reiškinį, komentatoriai dažnai kalba apie Donaldo Trumpo transakcinį charakterį ir apie jo antrąją kadenciją lydinčią komandą, kuri turi mažai ką bendro su ankstesnėmis JAV politinėmis tradicijomis. Trumpas esą mato viską per sandorių prizmę, o jo aplinkoje – daugiausia buvę „Fox News“ vedėjai ir Niujorko nekilnojamojo turto vystytojai, kuriuos, kaip manoma, Kremlius lengvai gali paveikti apgaulėmis ir manipuliacijomis.
Tačiau toks aiškinimas, mano įsitikinimu, yra klastingas ir nėra toliaregiškas. Istorinis kontekstas rodo, kad JAV susižavėjimas Rusija yra greičiau taisyklė, o ne laikinas Trumpo ekscentriškumas.
Šiuo atžvilgiu verta prisiminti ne tik simbolinius, bet ir labai reikšmingus epizodus. 1863 m. rugsėjo 23 d. JAV laivyno sekretorius Gideonas Wellesas raportavo prezidentui Abrahamui Lincolnui: „Rusijos laivynas atvyko iš Baltijos jūros ir dabar yra Niujorke.“ Prie šios žinios jis pridėjo: „Dieve, palaimink rusus.“ Tais metais Niujorko uoste įsitvirtinęs Rusijos imperijos Baltijos laivynas ne tik stiprino Sąjungos pusę per pilietinį karą, bet ir toliau paskatino glaudesnį JAV ir Rusijos bendradarbiavimą. Tarp jų ir kolonizuojamų Aliaskos teritorijų įsigijimą iš rusų. Beje, iki šiol Lietuvoje naudojamas 5 pėdų (arba 1520–1524 mm) geležinkelio vėžės standartas, būdingas JAV pietinėms valstijoms, buvo įdiegtas tokių amerikiečių antreprenerių, kaip George’as W. Whistleris, iniciatyva, vystant geležinkelius Rusijos imperijoje 19 a. viduryje.
Net laikantis oficialios Sovietų Sąjungos nepripažinimo politikos iki 1933-iųjų, JAV verslas plėtojo itin aktyvius ryšius su Maskva, pirmiausia – per įvairių kasyklų ir koncesijų valdymą. Be kita ko 1925 m. 10 proc. visų „Ford“ gaminamų traktorių buvo parduota Sovietų Sąjungai, o 1930 m. Žemutiniame Naugarde „Ford“ net atidarė savo gamyklą. Ir tai buvo ne tik politikų arba verslininkų reikalas. 1932-aisiais, kai Holodomoro metu badu buvo marinami milijonai ukrainiečių, „The New York Times“ žurnalistas Walteris Duranty rašė Sovietų Sąjungą šlovinančius straipsnius ir net gavo už tai prestižinį Pulitzerio apdovanojimą.
Kai prisimename Šaltąjį karą, manome, kad jau tada JAV požiūris į Rusiją tikrai pasikeitė. Tačiau verta prisiminti ir 1991 m. rugpjūčio 1 d., kai prezidentas George`as Bushas vyresnysis, būdamas prieš tai viceprezidentu prie Reagano bei CŽA vadovu prie Fordo, atvyko į Kyjivą ir ragino ukrainiečius nesiekti nepriklausomybės. Tai įvyko vos kelios savaitės prieš pučo Maskvoje žlugimą. Busho vyresniojo požiūris į Baltijos šalių nepriklausomybės siekius taip pat buvo gerokai vangesnis, nei mums šiandien norėtųsi prisiminti. Artimu Lietuvos draugu laikomas George`as Bushas jaunesnysis, prieš tariant Vilniaus Rotušės aikštėje, kad „kiekvienas Lietuvos priešas nuo šiol bus laikomas ir JAV priešu“, panašiu metu ne mažiau vaizdingai pasakė apie Vladimirą Putiną: „Aš pažvelgiau jam į akis ir pamačiau sielą. Aš juo patikėjau.“
Šiandienės JAV administracijos simpatijos Rusijai nėra jokia anomalija ir nesusiveda vien į Trumpo asmenybę. Oksimoroniška JAV trauka Rusijai yra ilgo, daugiau kaip du su puse šimtmečio skaičiuojančio, bendravimo ir interesų bendrumo pasekmė. Todėl, siekdami išlaikyti saugumo garantijas bei glaudžius ekonominius santykius su JAV, neturėtumėm naiviai manyti, kad atsikratant Trumpo JAV susižavėjimas Rusija išnyks savaime.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
