didžiųjų valstybių demonai ledo ritulio lazdomis išsidaužys dantis – švies kruvini saulėtekiai, saulėtekiai donorai. saulė kasmet leisis vis žemiau ir žemiau. kils konservų kainos. ir iš kur tokie ryškūs kraujo ratilai, ir iš kur?
Vata kimštas dangus
Bent kartą metuose turiu įsilipti į medį. Dažniausiai tai obelis, o jos sode milžiniškos, joms arti 70-ies. Išsiskėtojusios kaip gibonai, palydintys saulę. Įsilipu tik su reikalu – paprastai geniu, žekšiu žirklėmis pavasario pirštus, krenta žemyn vilkūglių peiliai ir strėlės, adatos, džiūvenų raizgai. Man tai kone sakralus aktas. Genėti obelį – tas pats, kas rašyti eilėraštį, dirbti su kalba, tik čia kalbą atstoja šakų raizgai, jų tinklas. Vis dažniau mano kalba yra šakos, eilėraščiai – obelys. Toks tas redagavimas. Dabar labai aiškiai suprantu, kad poeziją reikia rašyti ir stipriausia parašoma iki kokių 40-ies. Kai nuo emocijų, karščio, aistros, intensyvumo šaudo visi kalbos vamzdžiai, sklendės, čiaupai bei mazgai. Galima ir vėliau, bet tuomet turi sudegti, sąmoningai susideginti, kitaip poezijos aukštakrosnės neužkursi.
Obelis – mano medis, pasirodo į mūsų platumas atsibastęs iš Kazachstano, Afganistano teritorijos. Antai, užsitraukusios žaizdos tikrai susisukusios kaip turbanai. Dailinu ir dailinu tą obelį, ananasinę, kaip skulptūrą, stengiuosi subtiliai. Virš galvos dangumi slenka žąsų vìrtinių V raidės. Neramus jų girgždesys. Šio pavasario dangus kaip niekad pilnas kamuolinės vatos, debesys atrodo kaip šliaužiantys ėdrūs šarvuočiai, pažymėti tomis nelemtomis V, kurios traukia iš rytų, iš pietų vakarų link. Jau norėtum jas išguiti ir iš abėcėlės. Kartu su Z, A, X, O...
Į karą įtraukta ir kalba, mūšio lauke kaunasi ir raidynas. Ženklai, raidės šaudo vienos į kitas. Jas reikia susigražinti, pikiuoti, dauginti, kaip ir kalbą, kitaip teks žiopčioti kaip žuvims, nutilti. Žuvys juk, anot Juozo Požėros, nepažįsta savo vaikų.
Pavasario splinas
Medžio viršūnėje pasikeičia žiūros taškas, rakursas, tai man svarbiausia. Pasaulis mano akyse, smegenyse atsinaujina, įgauna naują galimybę būti. Šulinys, automobilis, kaimyno namas, kaminas, transformatorinė, medžių siena atrodo kitokie. Kitaip tariant gauni galimybę nustebti, o kol pasaulis kiek stebina – tol esi gyvas. Nuobodulys – mirties kvėpavimas ir jei jis pernelyg gilus, net ir pūkiniai patalai tampa įkapėmis. Kai yra žiūra, tada jau gali rašyti ir diserį... Beje, praeitais metais Dariaus Žiūros knyga „Diseris“ viena iš padariusių įspūdį. Ir žinau kodėl: autentiškas žvilgsnis, jokios išmoktos literatūros, pseudoliteratūrinio pirsčiojimo, organika.
Turiu įsilipti į medį. Žūtbūt, kad ir į eglę ar beržą keliant kokį viešbutį paukštpalaikiams. Žiūriu į tą inkilo skylę, sklidiną tamsos ir žinau, kad neilgtrukus iš jos pasidauginusi išsivers varnėnų derva, zylių siera, liepsnelių raudonis. Čia kažkas archetipiška. Rangausi tarp tų šakų it žaltys su žirklėmis ir pjūkleliu bei bandau sugundyti, apgauti... Tik ką? Akimirką, save?
Sliuogi tos obels kūnu, jis lig pusės baltas, jau įšilęs. Tiek tos erotikos. Kūnus balinu, apvelku baltomis sukniomis dar rudenį, tad jau esu labiau sodininkas nei menininkas ar plenero dalyvis. Sako, kamienus pavasarį balina tik dailininkai. Negerai, menininko statuso teks atsisakyti ar bent laikinai sustabdyti.
Mano eilėraščius, obelis apsėdusi liga – antraknozė (pats taip sugalvojau): žievė pleišėja, atšoka, kamienų kūnus išmėto juodos lavondėmės, džiūna. Didelė bėda, nieko nepadarysi. Tas baisiausia. Vienintelis vaistas – pjauti ir deginti. Kitaip tas maras plis. Reikia deginti, bet nebūtina. Entropija, nykimas labai natūrali fazė gyvybės cikle. Rankraščiai dega ir dar kaip. Laikas išdeginti ir kalbą – apsivalytų.
Išspirtos dangaus durys
Kodėl jas geniu? Jos juk neprašo, o ir iš esmės nėra reikalo. Estetika, derlius? Vaisiai savaime manęs nedomina, tikrai nėra tikslas. Tarkim, tai mano terapija, mano matematika, būdas chaosui suteikti formą ir struktūrą, išgyvenimo strategija. Taip susitvarko ir mano galva. Reikia pripažinti, kad tai ir žmogaus diktato apraiška, noras pasaulį dresuoti pagal save. Šlykšti padermė. Vis tas noras pasijausti pranašesniu.
Krepšininkai irgi įsilipa į medį ir žinome, ką tai reiškia, kuo tai baigiasi. Visiems mums taip baigsis. Tad lipdamas į medį gal net repetuoju savo mirtį, pratinuosi, o genėdamas formuoju, redaguoju vainiką, tekstą, kurį perskaitysiu prie dangaus vartų. Norėčiau trankių skaitymų, siautulingų, galop išspirti dangaus vartus kaip kadai prigėrę baltarusių poetai Tbilisyje vertimų dirbtuvėse... Ir dangaus tarnyboms pareikšti, kad labai sumauti reikalai, chebryte, apkaltinti visus šventuosius neatliekant pareigų, apsauginių priedermės, o dievą, kad ir mūsų pačių įvarytą į medį, nukrapštyti žemėn, parodyti kaip išsliuogti, o jei reiks (o reikia) – išpurtyti ir paraginti imtis darbo. Sumauti reikalai, chebryte...
Į laukinę obelį netolies miške įsilipu rečiau, tik išskirtiniais atvejais. Ši jau atrodo kaip baobabas. Galvoju, ji galėtų būti ir 100-etė. Tardžiau net gamtininką Selemoną, matavau net jos liemenį kaip siuvėjas. Visgi Lietuvoje yra laukinukių, nešiojančių ir dar didesnių dydžių sukneles. Įkėliau į tą laukinę inkilą pelėdoms, bet kažkas netinka. Švilpia vėjas į inkilo akį. Ta net nemirksi.
Nėra svarbesnių
Kad šiandiena, mūsų epocha, kaip tos, anot Vytauto Kernagio, silkės, įsilipo į obelį ar prieštankinį ežį, akivaizdu. Ir jos prakalbą per radiją, žinias transliuoja nuolat. Net sėdėdamas viršūnėje girdžiu kaip troboje paliktas įjungtas radijas transliuoja medinėms namo ausims geopolitikos viražus, galingųjų idiotizmą ir koks jis beribis. Palieku įjungtą radiją specialiai – tegul šviečiasi troba, jaučia pulsą. Ji statyta per Antrąjį pasaulinį karą, tai jos jau greičiausiai niekuo nenustebinsi. Matė ir girdėjo viską. Girdi ir krosnis, net kaista iš gėdos, rasoja išmušta prakaito, kosėja dūmais.
Muitai, Grenlandija, Doneckas... Į geopolitinius viražus jau žiūriu kaip į performansą. Greičiausiai taip veikia mano psichikos savisaugos mechanizmas. Tik tiek, kad šios „meno akcijos“ nuspėjamos, atpažįstamos, baigtis jų aiški. Teksto epigrafe cituoju pats save (kaip apgailėtina!), tai eilutės iš dar 2017 09 29 parašyto eilėraščio apie skęstantį sodą. Dabar galvoju, kad tų ledo ritulio lazdomis išsidaužyti dantis norinčių ir galinčių su kiekvienais rinkimais vis daugiau.
Nūdiena įsilipo į medį savo noru, kaip ir aš, net ir užmačios greičiausiai panašios. Pa(si)tikrinti gyvybingumą, nors nenuneigsi, kaip radijas akivaizdžiai liudija – pasaulis vedinas kliedesio ir pragmatiškos šlykštybės. Nesakau, kad aš geresnis – mano tas radijas, mano tos žirklės ir aštriadantis pjūklas.
Žaizdas užtepu sodo tepalu, moliu, iš medžio visada išlipu. Tiesa, buvau kelis kartus nusivertęs, kai sukežusių kopėčių H raidė, paveikta to paties nykimo, pavirto į A, bet čia niekai. Kaip bežiūrėsi – abėcėlėje visos raidės lygios ir nėra svarbesnių, didesnių, reikšmingesnių, nors pagal naudojimo dažnumą, užimamą poziciją sakinyje, žodyje gali atrodyti ir kitaip. Viena raidė negali išgyventi be kitos. B be I, Ž be J. Tikiu šia aksioma, nors ją kažkodėl vis reikia įrodyti iš naujo. Reikėdavo tik teoremas. Deja, tikėjimo nebeužtenka, aksioma nebėra duotybė.
Kas vakarą ūbaujanti naminė pelėda (nepasitikėdamas tiek savimi, tiek pasauliu pasitikrinu paukščių atpažinimo programėle) man kol kas yra stabilumo ženklas. Sudėjęs delnus pučiu į angą tarp nykščių, bandau imituoti jos balsą, taip su ja pasišnekėti. Atsiliepia, tik abejoju ar man. Ant palangės stiklainyje iššaknydinti pamerktos vynuogių „Juodupė“ (geras pavadinimas) šakelės, jų stumiamos šaknys dar patvirtina, kad ir lazda iššauna, kad tik apmiręs gali išstumti gyvybę, prisikelti iš kapo.
2025 m. balandis
