Menas dažnai laikomas viena iš nedaugelio erdvių, kur galima laisvai provokuoti, kvestionuoti ir tyrinėti seksualumo, kūniškumo ir kultūrinių normų temas. Tačiau net ir čia veikia ribos – jas brėžia visuomenė, kartais jų laikosi patys kūrėjai arba jos sąmoningai peržengiamos vien tam, kad šokiruotų ir pritrauktų dėmesį.
„Aš scenos menuose visai nesu pratusi prie nuogo kūno – aš jo pasigendu, man jo yra taip maža“, – LRT KLASIKOS laidoje „Kūno kultūra“ sakė dviem „Auksiniais scenos kryžiais“ už performansą „tremolo“ apdovanota teatro režisierė Laura Kutkaitė.
– Kalbantis apie intymias patirtis, intymumą, seksualumą, daug kas pamini gėdą. Kaip tau pačiai kito gėdos jausmas kuriant performansą šia tema?
– Performatyvioje paskaitoje apie malonumą „tremolo“ mes su kolege aktore Kristina Morta Paškevičiūtė-Beruliene apsinuoginame. Galiu pasakyti, kad tai yra įgalinanti patirtis. Buvo keista, kad tai taip lengva, aš tikėjausi, kad gėdos jausmo bus daugiau. Kai pirmą kartą performansą žiūrėjo mano mama, galvojau, kad gal čia gėda išlįs, bet to visiškai nebuvo. Savęs matymas ir suvokimas yra baisiai subjektyvus ir man atrodo, mes visi turime to gėdos jausmo. Nežinau, ar įmanoma iš jo visiškai išsilaisvinti. Čia, aišku, yra siekiamybė, bet tai viso gyvenimo procesas. Šitas kūrinys yra stotelė procese, bet jis tikrai prisidėjo prie gėdos jausmo sumažėjimo.
– Kodėl rinkaisi nesislėpti už režisieriaus vaidmens ir pati apsinuoginai scenoje?
– Postūmis kalbėti ir kurti malonumo tema atėjo iš liūdnesnių asmeninių patirčių. Buvo toks etapas, kai norėjau susigrąžinti savo stuburą visomis prasmėmis. Ir man atrodo, geriausia tai daryti būtent per malonumo prizmę, nes malonumas yra tik mano, jis negali būti niekieno kito. Norėjosi apie tai kalbėti. Kai pradėjome kurti, man buvo trisdešimt ar trisdešimt vieneri ir aš supratau, kad niekada iki tol sąmoningai apie malonumą negalvojau. O aš noriu, kad ši tema būtų mano gyvenime. Dabar yra, bet vis dar kartais pagaunu save, kad turiu sau apie tai priminti.
O, kalbant apie nesislėpimą režisieriaus kėdėje, tai šiaip toje kėdėje neįmanoma pasislėpti, nes ten labiausiai jaudiniesi dėl visko: dėl visų aktorių ir pan. Kadangi žinojau, kad noriu kūrinyje nuogo kūno, ir iki tol nebuvau apnuoginusi jokios aktorės, man atrodė, kad nuoširdžiausia būtų padaryti tai pačiai – pradėti nuo savęs, kad galėčiau su tuo dirbti ir ateityje. Norėjau, kad aktoriai žinotų, kad aš irgi galiu „už tai stovėti“. Mes dirbome su Kristina, kuri yra mano puiki bičiulė. Kartu studijavome akademijoje ir man net nebuvo klausimų, su kuo šitą kūrinį kurti.
Kai pirmą kartą performansą žiūrėjo mano mama, galvojau, kad gal čia gėda išlįs, bet to visiškai nebuvo.
– Kaip keitėsi tavo santykis su malonumu?
– Labai lengva pasimesti kasdieniame gyvenime, buityje, skubėjime. Iš tikrųjų man malonumas su tuo skubėjimu labiausiai ir kontrastuoja. Jis yra labiau apie sustojimą, leidimą sau pabūti. „Tremolo“ kalbame apie seksualinį malonumą. Bet kas yra tas malonumas? Kas man malonu, ką man malonu valgyti pusryčiams? Kodėl aš tris savaites valgau vis tą patį traputį su humusu? Ko iš tikrųjų norėčiau? Jeigu galiu sau atsakyti į klausimą, ko norėčiau dabar, tai kodėl to nedarau?
– Lietuvos kultūros lauke, scenos menuose ir fotografijoje, nuogas kūnas egzistuoja jau dešimtmečiais. Mes prie to pripratome, galbūt kažkam net pabodo matyti nuogą žmogų scenoje. O kaip žiūrovą sudominti kūniškumu išvengiant klišių?
– Aš scenos menuose visai nesu pratusi prie nuogo kūno – aš jo pasigendu, man jo yra taip maža. Prieš pradėdama kurti naują kūrinį, atsirinkdama aktorius visada klausiu, ar jie sutiktų apsinuoginti, koks yra jų santykis su tuo. Nuo to priklauso galutinis rezultatas. „Tremolo“ pabaigoje visada turime 15–20 minučių pokalbį su seksologe apie tai, kaip mūsų šeimose priimamas nuogas kūnas. Labai dažnai persirenginėjant yra slepiamasi nuo vaiko ir t. t. Mes, aišku, tokį požiūrį atsinešame ir eidami į teatrą.
Kūnas daug kur nėra normalizuotas. Tai yra visiškai suprantama, turint omenyje visą istoriją. Negalime kaltinti arba sakyti, kad prieš tai buvo blogai, dabar yra gerai, bus dar geriau. Reikia ieškoti dialogo. Yra daug vyresnių moterų, kurios ateina į spektaklį ir atrodo milijoną kartą laisvesnės negu mes su Kristina, tirtančios ant scenos.
– Savo spektaklyje-performatyvioje paskaitoje „tremolo“ tyrinėjote moterų malonumą. Ar sujudinote kažkokius vandenis, ar visgi šiandien jau yra normalizuota tai, kad ir moteris gali ir turi patirti seksualinį malonumą?
– Labai sunku tai objektyviai įvertinti. Galime spręsti iš to, ką mums parašo arba kuo priėję pasidalina. Aišku, yra oficialių recenzijų, bet ten dėmesys kreipiamas šiek tiek kitur – nėra taip asmeniška. Girdėjome ir mane išgąsdinusių pasidalinimų: „Kaip jūs taip galit?“ Iš reakcijos buvo akivaizdu, kad žmogui šokas. Bet man buvo žavu ir leido miegoti naktį tai, kad vėliau tie patys žmonės padėkojo ir pasakė, kad vis dėlto kūrinys juose atvėrė kažką, ką jie laikė labai giliai, kam neleido iškilti į paviršių.
Mes linkę labai daug slėpti nuo savęs. Ne viską reikia kelti į paviršių, nes gali iškelti labai traumuojančius dalykus. Čia yra kūrėjo atsakomybė. Bet manau, kai kuri, nereikia visą laiką galvoti apie žiūrovą ir nereikia visko pateikti ant lėkštutės arba maksimaliai suprantamai, geriau palikti kuo daugiau vietos vaizduotei. Ką mes galime padaryti, tai uždėti įspėjimus, kad kūrinyje bus apnuogintas kūnas ir bus kalbama psichologiškai sunkiomis temomis.
– Menas gali balansuoti ant ribų, jis gali kvestionuoti, provokuoti. Kuo yra palankios meno priemonės pokalbiui apie seksualumo ir kūniškumo temas?
– Čia gal net vienintelė ryškesnė vieta, kur galima laisvai apie tai kalbėti. Užuovėja. Dar svarbu paminėti, kad „tremolo“ buvo sukurtas su prodiusere Rusne Kregždaite ir Meno ir mokslo laboratorija, o ne instituciniame teatre. Labai įdomu, kas bus, kai kažką panašaus norėsiu padaryti, kad ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Nežinau, ar būtų pasipriešinimo, bet esu absoliučiai įsitikinusi, kad būtų visiškai kitaip. Šiuo atveju aš turėjau absoliučią laisvę, todėl kūrinys galėjo būti toks, koks yra dabar.
Aš labai mėgstu mylimo nutrūktgalvio Molière`o pavyzdį. Visos jo komedijos yra tiesiog politiniai komentarai to, kas vyksta. Jis vaidindavo karaliui, sėdinčiam pirmoje eilėje, ir tik ant scenos galėdavo taip iš jo šaipytis. Nulipęs nuo scenos jis nebūtų galėjęs to padaryti. Scena vis dėlto yra tokia vieta. Ačiū Dievui, kad bent kol kas yra, nežinau, kur link viskas eina. Kuo daugiau Molière`o, tuo mums geriau.
– Žvelgiant į ateitį, kur link dar norėtųsi pajudėti su šiomis temomis, kur matai aštriausias problemas?
– Kažkokiu būdu jaučiama, kada tai yra prekė. Norisi, kad kuo mažiau to būtų kaip prekės, o kuo daugiau – kaip dovanos. Norisi nuoširdumo ir atvirumo.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Kūno kultūra“.
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
