Lietuvoje moterims viešai kalbėti apie bevaikystę – pasirinktą ar nulemtą aplinkybių – be gėdos ar graudulio yra ganėtinai naujas reiškinys. Nors žiniasklaidos antraštėse tokios moterys vis dar yra egzotizuojamos ar pateikiamos kaip kontroversiškos, jų aptariamos gyvenimo aplinkybės atspindi pamažu augančios visuomenės dalies realybę. Šiuo metu Lietuvoje šiek tiek daugiau nei 10 proc. moterų neturi vaikų. Europos kontekste vis dar esame priskiriami prie šalių, kuriose bevaikystės procentas yra nedidelis, tačiau su kiekviena karta ši moterų dalis pamažu auga.
Tačiau panašu, kad visuomenės teigiamas požiūris į moterų laisvę rinktis, ar turėti vaikų ir kada ar kaip jų turėti, auga greičiau nei bevaikystė. Štai prieš keletą metų tyrėjų Margaritos Gedvilaitės-Kordušienės, Vaidos Tretjakovos ir Rūtos Ubarevičienės surinkti duomenys atskleidžia, kad tik trečdalis po 1990 m. gimusių žmonių linkę manyti, kad moteris yra visavertė tik tuomet, kai turi vaikų, ir tik mažiau nei ketvirtis mano, kad turėti vaikų yra pilietinė pareiga. Nuostatų, kad vaikų turėjimas ar neturėjimas yra moters pasirinkimas, įsigalėjimą atspindi ir tai, kad, paskutinės „Spinter“ vykdytos apklausos duomenimis, aštuoni iš dešimties žmonių mano, kad moteris turi teisę pasirinkti nutraukti nėštumą.
Tokie visuomenės pokyčiai sociologų dažnai siejami su vadinamuoju antruoju demografiniu perėjimu, kuris pasižymi šeimos modelių ir gimstamumo kaita. Tokie demografiniai ir vertybiniai pokyčiai neišvengiamai pasitarnauja kaip politinis įrankis populistiniams veikėjams ir veikėjoms, kurie sudėtingus visuomeninius procesus, tokius kaip globalizacija, kintanti visuomenės ekonominė struktūra, mažėjantis būsto įperkamumas, augantis ekonominis, politinis ir ekologinis nesaugumas ir kitos poindustrinėms neoliberalioms visuomenėms būdingos slinktys, supaprastina iki moterų egoistiškumo ir nepilietiškumo. Tokie pasisakymai viešojoje, o ypač socialinių medijų erdvėje, kur romantizuojamas moters gimdytojos idealas kaip tautos išlikimo garantas, dažniausiai pasitarnauja kaip tam tikra politinė platforma, kurioje ištransliuojamos ir kitos žinutės. Dažniausiai atsikartojantys motyvai – persipinantys su moterų gėdijimu, tiesiogiai ar netiesiogiai įvardintos sąmokslo teorijos, kad kažkas – iš Rytų ar Vakarų – vykdo slaptą populiacijos kontrolę, siekia išnaikinti mus, kaip tautą, arba netgi vykdo planą išstumti baltuosius Europos gyventojus ir juos pakeisti nebaltaodžiais (vadinamoji didžiojo apkeitimo sąmokslo teorija). Čia dažnai išnaudojama ir atvykėlių iš musulmoniškų šalių baimė, ir grasinimai, kad būtent jie sunaikins Lietuvą arba netgi ir visos baltosios krikščioniškosios Europos genofondą ir civilizaciją.
Šiuo metu Lietuvoje šiek tiek daugiau nei 10 proc. moterų neturi vaikų. Europos kontekste vis dar esame priskiriami prie šalių, kuriose bevaikystės procentas yra nedidelis, tačiau su kiekviena karta ši moterų dalis pamažu auga.
Nors kai kurios grėsmės, apie kurias kalba tokie politikai ar jais norintys būti žmonės, yra bent iš dalies pagrįstos, pavyzdžiui, karas, dauguma jų yra kraštutinių dešiniųjų jėgų, skelbiančių grynakraujės tautos ir baltųjų viršenybę, eskaluojamos ir iškreipiamos visuomenės problemos. Tokių idėjų šaknys, bent jau tokiu pavidalu, kokiu mes jas gan lengvai atpažintume, siekia 18–19 amžių ir tautinių valstybių formavimosi ištakas. Vieni mąstytojai, tokie kaip Josephas Ernestas Renanas, tautos ir ja paremtos valstybės pagrindą matė kaip apsisprendimą būti jos dalimi, kiti, ypač su vokiškąja tradicija siejami filosofai kaip Johannas Fichtė ar Johannas Herderis, matė tautą kaip ne pasirinkimu, bet nekintamomis savybėmis – gimtąja kalba, bendra kultūra, bendra istorija, netgi krauju susietą bendruomenę, kurios išlikimo pagrindu tampa tautinis tyrumas.
Dauguma Lietuvos tautinio prabudimo šauklių 19 a. tapatinosi būtent su pastarąja tautinės minties kryptimi. Apie kitų kosmopolitiškumą, pavyzdžiui, Jono Basanavičiaus gyvenimą Bulgarijoje ir jo vokietaitę žmoną Gabrielą Mohl ar Vydūno žavėjimąsi Rytų filosofijomis ir jų įtaką jo minties raidai, net ir šiandien dar vis kalbama puse lūpų. Tačiau Lietuvos atveju tautinės minties raidą lėmė ir tai, kad mes tuo metu buvome Rusijos imperijos dalimi, kuri ypač po 1863–1864 m. sukilimo vykdė sistemingą rusifikacijos politiką ir stengėsi lietuvius nutautinti. Vokiškąja tradicija paremtas supratimas iš principo yra linkęs matyti moteris pirmiausia kaip motinas, nes joms tenka pagrindinis vaidmuo ugdyti vaikus pilietiška dvasia; nuo jų tyrumo priklauso visos tautos grynakraujiškumas, o nuo jų tautiškumo – ir visos būsimos tautinės valstybės savimonė.
Tad tie, kas gali sukontroliuoti moteris, ir ypač jų reprodukciją, gali nukreipti ir visos tautos likimą. Toks supratimas Lietuvoje dar buvo ir užtvirtintas imperinės priespaudos patirties. Vyro politinė pareiga buvo būti politiškam ir tautiškam rusifikuotoje ir pavojingoje viešumoje, o svarbiausia moters pilietinė funkcija – kurstyti saugų šeimos židinį namuose ir auginti vaikus. 19 a. lietuvių inteligentijos požiūrį į moterų indėlį tyrinėjanti mokslininkė Olga Mastianica savo darbuose kalba net ir apie veikėjus, kurie taip priešinosi bet kokiam moterų viešumui, kad moterų švietimą netgi prilygindavo ištvirkimui. Be abejo, nepaisant kartais ir labai aršių diskusijų apie moterų vietą valstybės ir tautos kūrime ir jų pareigą pirmiausia būti motinomis, mes turime ne vieną pavyzdį moterų, kurios tokių kalbų, mūsų labui, nepaisė. Tai ir Žemaitė, ir Lazdynų Pelėda, ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, ir Emilija Pliaterytė, ir daugelis kitų.
Be abejo, nepaisant kartais ir labai aršių diskusijų apie moterų vietą valstybės ir tautos kūrime ir jų pareigą pirmiausia būti motinomis, mes turime ne vieną pavyzdį moterų, kurios tokių kalbų, mūsų labui, nepaisė. Tai ir Žemaitė, ir Lazdynų Pelėda, ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, ir Emilija Pliaterytė, ir daugelis kitų.
Tačiau, nepaisant tokių įkvepiančių pavyzdžių ir netgi iškilių vyrų postringavimų apie moters vaidmenį, daugelio paprastų moterų tikrovę nulemdavo žymiai žemiškesni dalykai. Neturėti vaikų ar spręsti, kiek jų turėti, paprasčiausia nebuvo pačių moterų galioje. Be patikimos kontracepcijos moterys dažnai gimdydavo, persileisdavo, laidodavo vaikus kūdikystėje ir pačios mirdavo nuo nėštumo ir gimdymo komplikacijų, nepriklausomai nuo to, kokie buvo jų norai ar galimybės. Turėti vaikų, ypač toms moterims, kurios nebuvo iš pasiturinčių šeimų, dažnai buvo ir ekonominė būtinybė; vaikai – tai ne tik darbo jėga žemės ūkyje, bet ir saugumas senatvėje. Bevaikystė moteriai dažnai reikšdavo, kad ji neišvengiamai kažkuriuo metu taps priklausoma nuo tolimesnių giminių, kaimynų ar bažnyčios malonės, nes kai praras vyrą – o dėl karų, represijų, surašymų į kariuomenę ar ankstesnės vyro mirties tai būdavo beveik neišvengiama, ji pati bus nepajėgi viena išlaikyti ūkio, ypač senatvėje. Beveik vienintelis kelias, suteikdavęs moteriai laisvę negimdyti ir išlaikyti stogą virš galvos senatvėje ir užsitikrinti bent kažkokį orumą, buvo tapti vienuole.
Moters politinė pareiga tapti motina Lietuvos kontekste iki šių dienų vis dar yra labai stipriai veikiama ir katalikybės. Pagal Katalikų bažnyčios mokymą, moteriai gali būti leista imtis priemonių nėštumui reguliuoti (pavyzdžiui, perrišti kiaušintakius) tik po šešių „gyvų“ gimdymų; iki to, pagal oficialų mokymą, vienintelė leistina priemonė – natūralus šeimos planavimas, kuris ne visada pasiteisina. Moters motinystė čia yra pakeliama į dieviškąjį paliepimą „būti vaisingiems ir daugintis“ ir pašventinama per Šv. Mergelės Marijos kaip Dievo Motinos įvaizdį. Nepaisant to, kad beveik 80 proc. Lietuvos gyventojų save laiko katalikais, šią bažnyčios mokymo dalį dauguma linkę ignoruoti. Tačiau moters kaip motinos idealizavimas, kuris ypač gajus prarastos „krikščioniškosios Europos“ ir „katalikiškosios Lietuvos“ gynėjų pasisakymuose, nors ir mažiau pagavus nei ankstesnėms kartoms, niekur nedingo.
Tačiau, nepaisant tokių įkvepiančių pavyzdžių ir netgi iškilių vyrų postringavimų apie moters vaidmenį, daugelio paprastų moterų tikrovę nulemdavo žymiai žemiškesni dalykai. Neturėti vaikų ar spręsti, kiek jų turėti, paprasčiausia nebuvo pačių moterų galioje.
Kai tokie istoriškai nulemti ir lietuviškojo konteksto suformuoti moters kaip tautos motinos įvaizdžiai pasitelkiami į kovą su dirbtinai sukurtais priešais pigaus populiarumo beieškant, pačių moterų, ypač bevaikių, patirtys yra dar kartą nutildomos. Bevaikystė gali būti bent trejopa – pasirinkta, atsitiktinė arba nulemta nuo moters valios nepriklausančių aplinkybių, tokių kaip nevaisingumas. Būtent tos moterys, kurios norėtų būti motinomis, bet negali, čia išduodamos skaudžiausiai.
Kai motinystė pateikiama kaip natūrali moters būsena, reikalinga jos visai brandai, ir kaip pilietinė pareiga, tokių moterų patirtys yra patologizuojamos. O štai nevaisingumo gydymo Lietuvoje valstybė kaip reikiant nekompensuoja, o tokios pagalbinės priemonės kaip dirbtinis apvaisinimas apgaubiamos dirbtinių kontroversijų aura. Dirbtinis apvaisinimas, kuris padėtų daugiau to norinčių moterų tapti motinomis, yra kompensuojamas tik iš dalies – tam tikras procedūrų skaičius ir tik tam tikromis sąlygomis; pavyzdžiui, tik poroms, kurios yra oficialiai susituokusios, tik iki tam tikro amžiaus, tik jei nėra rizikos, kad vaikas gali sirgti kokia nors genetine liga. Moterys, kurios gyvena ne heteronormatyviose porose, pasirenka neformalizuoti santykių, norėtų auginti vaikus vienos, yra matomos kaip neatitinkančios minimalių valstybės standartų motinystei, todėl gauti pagalbą bandydamos pastoti gali tik savo lėšomis ir tik privačiose klinikose. Motinystė net ir įsivaikinimo keliu įprastine tvarka yra apribota – leidžiama tik susituokusiems asmenims; vienišoms ar gyvenančioms ne standartinėse vyro ir moters šeimose moterims ji prieinama tik teismo sprendimu, išimties tvarka. Tad, jei atidžiau paanalizuotume moters pilietinę, nesavanaudišką pareigą tapti motina, pamatytume, kad ji yra prieinama tik tam tikrai grupei moterų, kurios telpa į siaurus valstybinės eugenikos rėmus – yra ne tik sveikos, bet ir pakankamai pasiturinčios, kad, iškilus komplikacijų, galėtų pačios susimokėti už šią pareigą.
Tad, jei atidžiau paanalizuotume moters pilietinę, nesavanaudišką pareigą tapti motina, pamatytume, kad ji yra prieinama tik tam tikrai grupei moterų, kurios telpa į siaurus valstybinės eugenikos rėmus – yra ne tik sveikos, bet ir pakankamai pasiturinčios, kad, iškilus komplikacijų, galėtų pačios susimokėti už šią pareigą.
Taigi, moterims, kurios nori būti motinomis, bet negali, trūksta tyrimų ir dėmesio, o moterys, kurios renkasi negimdyti ar negimdyti dar kartą, yra beveik nematomos. Apie moterų pasirinkimą nutraukti nėštumą Lietuvoje tyrimų daryta itin mažai. Informacija apie atliktus tyrimus dažnai yra išspausdinta katalikiškuose mokslo leidiniuose, tad turi tam tikrą moralinį atspalvį.
Paskutiniaisiais metais buvo atliktas tik vienas (bent jau man žinomas) rimtesnis tyrimas, kuriame mokslininkai gilinosi į nėštumo nutraukimo priežastis. Tačiau to tyrimo respondentai buvo ką tik pagimdžiusios moterys ir jų partneriai. Nenoriu šaržuoti, bet kitaip neišeina. Metodologiškai tai būtų tas pats, kaip klausti prisiekusių mėsėdžių, kodėl žmonės renkasi vegetarizmą. Pasakojimais paremtų, nesistemintų reportažų apie moterų apsisprendimus negimdyti galima rasti, bet dažnai jie perteikiami, pavyzdžiui, Krizinio nėštumo centro, kuris vėlgi siekia ne tirti ir neutraliai vertinti moterų apsisprendimus, bet paskatinti moteris gimdyti, net jei nėštumas yra neplanuotas ar nepageidaujamas. Tik pastaraisiais metais pasirodė pora magistro darbų, kurie bando suprasti nepilnamečių motinų požiūrį į nėštumo nutraukimą ar teisinės bazės santykį su moters kūno autonomija.
Jei moters patirtis ir motinystę atskirtume nuo populizmo, moralizavimo, Katalikų bažnyčios siekio monopolizuoti viešus pokalbius apie moterų pasirinkimus ir sąmokslo teorijų, manau, kad sužinotume ne tik tai, kaip ir kodėl šiuolaikinės moterys renkasi gimdyti ar negimdyti, bet ir tai, kokie vaikai yra pageidaujami ar nepageidaujami.
Pastaraisiais metais pasirodė daugiau tyrimų apie aplinkybių nulemtą ar pasirinktą moterų bevaikystę, kaip ir apie pasirinkimą nebeauginti vaikų. Čia norėčiau išskirti Ievos Balčiūnės neseniai išėjusią monografiją „Augintiniai“, kuri jautriai ir be smerkimo gilinasi į atsikratymą vaikais sovietmečiu ir bando suprasti moterų patirtis ir pasirinkimus. Tuo tarpu V. Tretjakovos, M. Gedvilaitės-Kordušienės ir G. Rapolienės ir kitų tyrėjų atlikti tyrimai rodo, kad moterų apsisprendimui neturėti vaikų didelę įtaką daro valstybinės politikos ar gyvenimo aplinkybių nulemti veiksniai, tokie kaip vaiko priežiūros prieinamumas, sveikata, gyvenimo sąlygos, vaiko priežiūros atostogos ir gyvenimo partnerio tinkamumas. Tačiau tyrimų apie moterų, ypač jaunų, po 1990 m. gimusių, pasirinkimus beveik visai nėra. Viskas, ką mes turime šia tema, tai žurnalų ir portalų antraštės, skandalingi, bet niekuo nepagrįsti pasisakymai socialinėse medijose ir pigus populizmas.
Jei moters patirtis ir motinystę atskirtume nuo populizmo, moralizavimo, Katalikų bažnyčios siekio monopolizuoti viešus pokalbius apie moterų pasirinkimus ir sąmokslo teorijų, manau, kad sužinotume ne tik tai, kaip ir kodėl šiuolaikinės moterys renkasi gimdyti ar negimdyti, bet ir tai, kokie vaikai yra pageidaujami ar nepageidaujami. Nes niekaip negaliu nustumti minties, kad tos demografinės grupės, kuriose gimstamumas nebūtinai mąžta, pavyzdžiui, romai ar skurdžiau gyvenančios šeimos regionuose, yra paprasčiausia nepageidaujamos, nes neatitinka mūsų idealizuoto (ir eugenizuoto) tautos ir motinystės vaizdinio.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
