Pačioje praėjusių metų pabaigoje, gruodžio 30 dieną, Sirijos sostinėje Damaske įvyko istorinis susitikimas: Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha su oficialiu vizitu atvyko pas naująjį Sirijos vadovą Ahmedą al Sharaa. Toks susitikimas – ne tik pirmasis Ukrainos ir Sirijos vyriausybių kontaktas po Basharo al Assado režimo nuvertimo, bet tai ir diplomatinių ryšių atkūrimas po dvejų metų pertraukos.
Ryšiai nutrūko, kai B. al Assadas 2022 m., po Rusijos invazijos į Ukrainą, pripažino ne tik okupuotą Krymą kaip Rusijos dalį, bet ir Luhansko bei Donecko liaudies respublikų nepriklausomybę. Atsakydamas, Kyjivas atšaukė diplomatinį personalą iš Damasko ir išsiuntė Sirijos ambasadorių iš Ukrainos. Kadangi artimų diplomatinių ar prekybinių ryšių šalys nepalaikė ir anksčiau, tokie žingsniai daugiau pasitarnavo kaip tam tikras ženklas, nurodantis į Ukrainos ir tuometės Sirijos politinius aljansus ir lojalumą.
Oficialus A. Sybihos ir delegacijos tikslas – aptarti maisto, o ypač kviečių, tiekimą į keturiolika metų užsitęsusio pilietinio karo nualintą Siriją, kurios naujoji valdžia turi grūdų ir kuro atsargų tik keliems mėnesiams. B. al Assadas šių kertinių prekių tiekimą buvo užsitikrinęs iš Rusijos, tačiau ši dėl nemokumo ir neužtikrintumo dėl naujojo režimo tiekimą į Siriją sustabdė. V. Zelenskis pasinaudojo šiuo vakuumu, nes, nepaisant karo Ukrainoje, jo valdoma šalis išlieka viena svarbiausių kviečių augintojų ir eksportuotojų pasaulyje. Būtent Ukrainos grūdai yra siunčiami į sausros bei kitų stichinių nelaimių ar karo varginamas šalis Afrikoje ir Azijoje. Bendradarbiaudama su JT Pasauline maisto programa (angl. World Food Programme, WFP), Ukraina tiekia kviečius, aliejų bei kitus būtinuosius maisto produktus humanitarinėms reikmėms. Tad maisto trūkumas Sirijoje pasitarnavo kaip diplomatinės durys santykiams atkurti.
Kaip Rusija sugrįžo į Vidurio Rytus
Maisto tiekimas, nors itin svarbus savaime, teigčiau, nėra pirminė ar pagrindinė susitikimo ir atnaujintų santykių priežastis. Abi pusės siekia daug ambicingesnių tikslų. Ukrainai tai būdas sumažinti Rusijos įtaką Vidurio Rytuose, kur pastaroji vaidino labai svarbų vaidmenį nuo pilietinio karo Sirijoje pradžios. Tuo tarpu naujajam Sirijos vadovui – tai būdas įžengti į tarptautinę areną ne kaip buvusiam teroristui, o kaip legitimiam ir nuosaikiam vadovui.
Rusijos įtakos šaknų reikėtų ieškoti 2011-aisiais, kai Sirijoje prasidėjo Arabų pavasario įkvėpti protestai prieš B. al Assado vyriausybę. Dėl perteklinio atsakomojo valdžios smurto, besitęsiančios korupcijos, masinių įkalinimų, šalies vadovo atsisakymo atsistatydinti ir daugelio kitų priežasčių protestai ilgainiui peraugo į pilietinį karą. Nestabilumu šalyje pasinaudojo ir Islamo valstybė, ir kitos radikalios grupuotės, kurios siekė perimti valdžią. Supratęs, kad prarado kontrolę ir jo režimui bei saugumui iškilo realus pavojus, 2015 m. B. al Assadas paprašė V. Putino paramos. Kremliui tai buvo daugialypė galimybė: atkurti savo įtaką Vidurio Rytuose, kurią jis prarado po Tarybų Sąjungos griūties, pasipelnyti iš prekybos ginklais, įgyti karinių bazių užsienio operacijoms, sustiprinti savo antivakarietiškų sąjungininkų gretas. Pasitelkusi oficialias karines pajėgas ir samdomų kareivių organizaciją „Wagner“, Rusija aktyviai dalyvavo kariniuose veiksmuose, ypač nukreiptuose prieš Islamo valstybę bei kitas musulmoniškas grupuotes, kurios priešinosi tuomečiam Sirijos režimui.
Kasetinių ginklų ir termobarinių bombų naudojimas, smūgiai civilinei infrastruktūrai, ir ypač ligoninėms, tūkstantinės civilių žūtys – visa tai tapo Rusijos įsitraukimo į Sirijos pilietinį karą firminiu ženklu. B. al Assado režimo stabilumas, nepaisant sukilėlių kontroliuojamų teritorijų, buvo užtikrintas ir Rusija gavo pagrindo pozicionuoti save Globaliuose Pietuose kaip Vakarų skriaudžiamų šalių ir režimų gynėją bei jų stabilumo garantą. Dar daugiau, ji gavo dvi svarbias karines bazes: karinį uostą Tartuso mieste ir oro pajėgų bazę Latakijoje. Šios bazės tapo Rusijos operacijų Afrikos žemyne valdymo ir logistiniu centru. Vėliau karinės strategijos ir ginklai, kuriuos Rusija naudojo Sirijoje, buvo panaudoti Ukrainoje.
Idlibo gubernija ir A. al Sharaa iškilimas
Kad geriau suprastume dabartinį Ukrainos geranoriškumą A. al Sharaa valdžios atžvilgiu, itin svarbu įsigilinti į Idlibo gubernijos, kurioje ir iškilo dabartinis Sirijos vadovas, vaidmenį. Šalies šiaurės vakaruose, visai netoli Turkijos esanti gubernija buvo vienas iš pasipriešinimo B. al Assado režimui lopšių. Kai prasidėjo susidorojimai su protestuotojais, reikalavusiais reformų Sirijoje, čia ėmė trauktis įvairios režimui oponavusios grupuotės. Kaip tik tuo metu iš Sirijos kilęs ir „Al-Qaeda“ gretose Irake spėjęs pasižymėti A. al Sharaa buvo atsiųstas iš Irako atgal į Siriją, Idlibo guberniją, su tikslu įkurti „Jahbat al-Nusrą“ (liet. Levanto žmonių paramos frontas), „Al-Qaedos“ padalinį šalyje. Už jo, kaip itin svarbaus teroristo, išdavimą JAV buvo pažadėjusi 10 milijonų dolerių premiją. Jo svarbą liudija ir tai, kad į Siriją paskyrimą jam davė tuometis Islamo valstybės vadovas Abu Bakr al Baghdadi, kuris puoselėjo viltis prijungti Siriją prie Islamo valstybės ir matė al Julani kaip patikimą kadrą šiai užduočiai vykdyti.
Iš pradžių al Julani, atrodė, klusniai vykdė užduotį: siekė B. al Assado nuvertimo ir Islamo valstybės įkūrimo, aktyviai verbavo savanorius į sukilėlių gretas, kūrė strategiškai veikiančius būrius, kurie savo morale ir drausme išsiskyrė iš kitų sporadiškai veikusių grupuočių. Nors kare su B. al Assado režimu al Julani naudojo panašias priemones kaip ir ISIS, kuri tuo metu dar veikė kaip „Al-Qaedos“ sąjungininkė – savižudžius sprogdintojus, aukšto rango pareigūnų ir valdininkų nužudymus, strateginių objektų sprogdinimus – tačiau „Jabhat al-Nusra“ vadas nuolat pabrėždavo savo pragmatiškumą ir tikslingumą. Jis veikė kitaip nei Islamo valstybė, kuri naudojo perteklinį, neapskaičiuotą smurtą, siekdama bauginti ir skleisti terorą. Be to, nepaisant prieštaravimų, jis siekė sudaryti platesnę sąjungininkų koaliciją ir veikti išvien su kai kuriomis kitomis musulmoniškomis grupuotėmis, net ir tomis, kurios skyrėsi ideologiškai. Jau ankstyvaisiais „Jabhat al-Nusros“ metais, al Julani stengėsi organizaciją pateikti kaip sirišką, o ne užsienietišką, ir sutelktą daugiausia į su Sirija susijusius tikslus.
Tokia al Julani laikysena netiko Islamo valstybės vadovybei, kuri 2013 m. ėmėsi inciatyvos prisijungti „Jabhat al-Nusrą“ ir jų kontroliuojamas teritorijas. Būsimajam Sirijos vadovui tai buvo nepriimtina, ir jo pasipriešinimas ISIS vado A. al Baghdadi tikslams baigėsi Islamo valstybės ir al Julani priešprieša. Nors al Julani šio konflikto metu ir prisiekė ištikimybę „Al-Qaedai“, tačiau didėjantys nesutarimai tarp ISIS ir „Al-Qaedos“ vadovybės dėl Sirijos, užaštrinti „Jabhat al-Nusros“ vado laikysenos, peraugo į karinį konfliktą: Islamo valstybė ėmė puldinėti „Jabhat al-Nusros“ karius ir įtvirtinimus, o šie, savo ruožtu, Islamo valstybės. Tačiau tokie susiskaldymai tik dar labiau sutvirtino al Julani pasiryžimą suformuoti Sirijos sukilėlių koaliciją, kuri įgavo Užkariautojų armijos pavidalą. Būtent su Užkariautojų armija al Julani įsitvirtino Idlibo gubernijoje ir tapo jos de facto vadovu.
Nuo karybos prie politikos: al Julani transformacijos
Nerimastingam ir nepriklausomybės siekiančiam vadui neilgai trukus ėmė trukdyti ir „Al-Qaedos“ ryšiai. Jis vis dažniau atsiribojo nuo pasaulinio džihado tikslų, opozicijos su Vakarais, ir daugiau telkėsi į Sirijos režimo nuvertimą. Toks tautinio klausimo iškėlimas aukščiau bendrų tikslų pykdė „Al-Qaedos“ vadovybę. 2016 m. liepą al Julani paskelbė, kad nutraukia visus ryšius su pirmine organizacija ir „Jabhat al-Nusra“ pervadino „Jabhat Fatah al-Sham“ (JFS; liet – Levanto užkariavimo frontas). Nors iš esmės tai nekeitė pasaulinio požiūrio į sukilėlių grupuotę kaip į teroristinę organizaciją, toks atsiribojimas al Julani padėjo siekti vidinių tikslų ir įgyti platesnį palaikymą Sirijoje.
Kitais metais al Julani atsiribojo ir nuo vietinių „Al-Qaedos“ padalinių, pereidamas į tiesioginę konfrontaciją su jais. Nors tai buvo itin sunkus metas, kai Idlibo provinciją nuolat puolė Sirijos pėstininkų daliniai, iš oro remiami rusų karinės aviacijos bei palaikomi „Wagner“ smogikų, o aplink Idlibą ir jo viduje naujai iškilusio vado pajėgas puldinėjo vietiniai „Al-Qaedos“ būriai ir ISIS pajėgos, jis sugebėjo dar kartą perkurti savo organizaciją, kuri iš karinės tapo ir politine. Naujai pavadinta „Hay'at Tahrir al-Sham“ (HTS), ji suformavo Sirijos gelbėjimo vyriausybę, kuri ėmėsi rinkti mokesčius, teikti viešąsias paslaugas bei humanitarinę pagalbą bei atlikti kitas valdžios funkcijas Idlibo gubernijoje. Čia al Julani labai padėjo Turkija, su kuria santykiai buvo trapūs ir įtempti, bet ji tiekė elektrą bei maistą, tad situacija Idlibe buvo geresnė nei daugelyje kitų Sirijos miestų.
Nors al Julani pasiekimai karo siaubiamoje gubernijoje yra gana įspūdingi, tačiau jie toli gražu nereiškia, kad jis yra demokratiškas vadovas. Vidurio Rytų ekspertas Aaronas Zelinas iš Vašingtono Artimųjų Rytų politikos tyrimų instituto, kuris išsamiai tyrinėjo Sirijos pasipriešinimą B. al Assado režimui, mato al Julani politiką kaip iš esmės skirtingą nuo ISIS ir teigia, kad nors „HTS vis tik laikosi konservatyvios islamiškos pasaulėžiūros... [tačiau] jie daugiau galvoja apie realybę ir praktinius dalykus bei apie tai, ko reikia, kad sukurtų kažką, kas išliktų ilgesnį laiką“. Šiuo metu Idlibo gubernijoje veikia universitetai, ir nors vyrai ir moterys juose mokosi atskirai bei pagal skirtingas programas, o moterims karjeros galimybės yra labai ribotos, al Julani bent kol kas nesiima griežtinti šių suvaržymų. Panašiai ir su jo režimo priešininkais ir religinėmis mažumomis – iki demokratijos čia labai toli, o protestuotojai prieš HTS Idlibe buvo sulaikyti ir įkalinti. Vis tik A. Zelinas teigia, kad al Julani režimas yra švelnesnis nei B. al Assado, kurį ekspertas vadina „blogiausiu nuo nacistinės Vokietijos laikų“.
Kaip Rusija prarado Siriją ir atidarė duris Ukrainai
Šis laikotarpis santykiams su Ukraina yra svarbus dėl kelių priežasčių. Pirmoji yra tai, kad Globaliųjų Pietų šalys dažniau palaiko Rusiją ir seka jos naratyvu, kad karas Ukrainoje yra Rusijos savigyna prieš NATO ekspansinę politiką. Tačiau Sirijos sukilėlių ir civilių patirtys su Rusijos kariuomene bei jų karo žiaurumais lėmė tai, kad nuo Rusijos plataus masto invazijos Ukrainoje pradžios jie palaikė Ukrainą. Internetiniame puslapyje „Middle Eastern Eyes“ pirmosiomis karo Ukrainoje dienomis paskelbtame straipsnyje kalbinti žmonės iš Sirijos šiaurinių regionų, kuriuos valdo sukilėliai, išreiškia solidarumą su Ukraina. Toks požiūris radikaliai priešingas B. al Assado režimo pozicijai. Nors Sirijos sukilėlių ir Ukrainos solidarumas liko menkai tepastebėti pasaulinės spaudos iki praėjusį rudenį įvykdyto perversmo, tačiau jis padėjo pagrindus tolesnei įvykių raidai.
Karas Ukrainoje, pareikalavęs daug daugiau resursų, nei tikėjosi V. Putinas, monopolizavo jo dėmesį bei nukreipė karinius ir žmogiškuosius išteklius nuo Sirijos. Kaip pastebi Aleksandas Baunovas, rašydamas „Foreign Affairs“, Kremlius išdavė B. al Assado režimą dėl Ukrainos. Tačiau, anot A. Baunovo, Rusija, išdavusi B. al Assado režimą, ne tik suteikė galimybę al Julani realizuoti seniai puoselėtus tikslus, bet ir prarado pasitikėjimą kaip saugumo garantas kitose, iki šiol Rusijai draugiškose, šalyse Afrikoje, Persijos įlankoje, Lotynų Amerikoje ir kitur, jau nekalbant apie Vidurio Rytus. Karinis vakuumas, kurį papildė politinis ir prekybinis vakuumai, atvėrė duris ir sukilėliams užimti Damaską, ir Ukrainai pamėginti bent dalinai atsverti Rusijos įtaką regione.
Al Julani, kuris sugrįžo prie savo tikrojo vardo, A. al Sharaa, spurtas link valdžios ir išmaniųjų technologijų naudojimas bei solidarumo su Ukraina baimė paskatino netgi su rusiškais „Telegram“ kanalais siejamus gandus, kad esą Ukrainos specialiosios pajėgos apmokė HTS kariškius bei pardavė jiems ginklų. Tačiau JAV ir kitų šalių žvalgyba, nors ir patvirtina kontaktus tarp Ukrainos ir Sirijos sukilėlių žvalgybų, neigia apmokymų ar ginklų pardavimų galimybę dabartinėmis sąlygomis. Tačiau tai savaime yra ženklas, kad dabartiniai oficialūs susitikimai turi priešistorę, paremtą ankstesniu solidarumu.
A. al Sharaa politiniai pasjansai
Kol oficialiuose susitikimuose A. al Sharaa vadovybė ir Ukrainos atstovai derasi dėl pagalbos maistu bei diplomatinių ryšių atkūrimo, daug kas tikisi dabartinės Sirijos valdžios atsiribojimo nuo Rusijos. Tačiau neseniai duotame interviu A. al Sharaa dar kartą patvirtino savo pragmatiškumą. Anot jo, Rusiją ir Siriją sieja bendri interesai: visi ginklai Sirijoje yra iš Rusijos, o Sirijos elektrines prižiūri rusų ekspertai. „Mes nesiekiame, kad Rusija paliktų šalį, kaip galbūt kai kurie norėtų“, – televizijos kanalui „Al Arabiya“ kalbėjo naujasis šalies vadas. Rusija irgi apie ateitį kalba atsargiai, bet gan optimistiškai. Štai, S. Lavrovas, duodamas interviu RIA, Rusijos naujienų agentūrai, teigė, kad tolesnis bendradarbiavimas dėl karinių bazių priklauso nuo to, kaip toliau elgsis naujasis režimas, bet neskubėjo jo smerkti ar atsižadėti. Mat šių svarbių strateginių bazių praradimas būtų skaudus smūgis Rusijos operacijoms Viduržemio jūroje ir Afrikoje.
Tad nors Ukraina į naująją Sirijos valdžią žiūri gan viltingai ir stengiasi remtis į ankstesnį solidarumą bei A. al Sharaa poreikį legitimizuotis pasaulyje, pastarasis, berods, renkasi jam iki šiol pasiteisinusį pragmatišką, o ne ideologizuotą kelią. Naujajam šalies vadovui yra lygiai svarbu ir pamaitinti savo žmones, ir užtikrinti saugumą bei elektros tiekimą. Situacija, be abejo, komplikuotųsi, jei maisto tiekimą atnaujintų ir Rusija. Sirijoje, kur 90 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, maisto per daug būti negali, tačiau Ukrainos derybinės pozicijos ir svertai gerokai sumenktų. Tad kol kas niekas negali pasakyti, kiek tvarus ar svarbus yra Ukrainos žingsnis į Vidurio Rytus – tai daugiausia priklausys nuo to, kaip šią partiją iki galo nuspręs sužaisti al Sharaa ir kiek, nepaisant istorinių skriaudų, jis bus pasiryžęs bendradarbiauti su Putinu.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
