Kodėl Rusijai, rodos, vis labiau pavyksta paveikti balsavimo rezultatus Rytų ir Vidurio Europoje? Moldova, Sakartvelas, o dabar ir Rumunija susiduria su ta pačia problema – Putino režimo tiesioginiu ir netiesioginiu kišimusi į politinius procesus, juos pakreipiant destabilizuojančia, bet sau naudinga linkme.
Daugelis politinių analizių, sekusių šių trejų rinkimų eigą ir neramias, netgi smurtines jų pasekmes, dažnai susitelkia į Rusijos naudojamas politines technologijas. Štai „Politico“ prieš kelias dienas pranešė, kad dalis Rumunijos nuomonės formuotojų, kurie palaikė pirmame rinkimų ture netikėtai iškilusį nacionalpopulistą Caliną Georgescu, dabar sprunka iš šalies, nes jų pajamomis susidomėjo mokesčių inspekcija. Į viešumą iškilo žinios, kad Bogdanas Peschiras, turtingiausias Rumunijos pilietis, kuris rinkiminei kompanijai patyliukais skyrė virš milijono eurų ir nelegaliai mokėjo tiems nuomonės formuotojams, turi itin svarbių verslo sąsajų su Rusija.
Panašiai ir Moldovoje – „Sky News“ duomenimis, vien rugsėjo ir spalio mėnesiais ruošiantis rinkimams, iš Rusijos į šalį buvo pervesta 38 milijonai dolerių, jie nugulė 130 000 moldavų sąskaitose, kaip įtariama, už „teisingus“ balsus ir rinkimų eigos pakreipimą. Perrinktai prezidentei Maiai Sandu iššūkį metęs Alexandru Stoianoglo yra Rusijai parankus politikas, kuris vis atviriau reiškia savo palankumą V. Putinui, gąsdina moldavus, kad M. Sandu atves juos į ES, o iš ten tiesiai į NATO ir jie bus priversti kovoti ne savo karuose, ir aiškina, kad okupuotos Ukrainos teritorijos teisėtai priklauso Rusijai.
Tuo tarpu Sakartvele situacija dar sudėtingesnė, nes nuo 2013 m. valdžioje esanti „Sakartvelo svajonė“ (dar Lietuvoje vadinama ir „Gruzijos svajone“) lyg ir neturėjo didesnių iššūkių būti perrinkta šiuose rinkimuose – paskutinės prieš rinkimus vykdytos apklausos rodo, kad „Sakartvelo svajonę“ palaiko beveik 60 proc. kartvelų. Vis atviriau Rusijos politiką pateisinanti „Sakartvelo svajonė“ tam turi gerų priežasčių. Nors jos įkūrėjas Bidzina Ivanišvilis, turtingiausias kartvelas šalyje, kurio turtas vertinamas 8 milijardais dolerių ir prilygsta ketvirčiui šalies biudžeto, oficialiai pardavė visą savo ankstesnį turtą Rusijoje, iki šiol turi verslo interesų Rusijoje ir yra siejamas su sankcionuotais rusų oligarchais. B. Ivanišvilis oficialiai šiuo metu yra „Sakartvelo svajonės“ garbės pirmininkas, į politiką grįžęs dėl „sudėtingos geopolitinės situacijos.“ Sakartvelo opozicija kaltina būtent B. Ivanašvilį ir jo partiją dėl grubių sisteminių rinkimų pažeidimų. „Kyiv Post“ tyrimas atskleidė, kad „Telegram“ platformoje veikė koordinuotas dezinformacijos tinklas, siejamas su Rusijos „Alt-Info“ puslapiu, ir jis veikė „Sakartvelo svajonės“ naudai.
Kodėl Rusijai, rodos, vis labiau pavyksta paveikti balsavimo rezultatus Rytų ir Vidurio Europoje?
Tačiau šios rinkimų analizės negali paaiškinti, kodėl Rusijos palaikomi naratyvai „prilimpa“ tarp rinkėjų ir yra tokie pagavūs. Drįsčiau teigti, kad viena iš pagrindinių priežasčių vis tik slypi ne užsienio, o vidaus politikos klausimuose, kurie rinkėjams yra aktualiausi, ir ypač ekonomikoje. Visos trys šalys turi vieną svarbų vardiklį: didelę socioekonominę atskirtį, ypač tarp centro (dažniausiai sostinės) ir periferijos. Visose trijose šalyse pagrindinis akcentas, į kurį susitelkė šie politikai ir partijos, buvo ekonominė atskirtis.
Nors šiais metais nemažai šalių pavyko suvaldyti popandeminę ir Rusijos karo prieš Ukrainą išprovokuotą infliaciją, Moldovai tą padaryti sekasi itin sunkiai, nes kritęs importas ir eksportas iš Rusijos ir Ukrainos, nuo kurio ji priklausoma, smukdo šalies ekonomiką. Vien praėjusį mėnesį infliacija siekė 5,4 proc. ir ypač palietė maisto produktų kainas – vaisių ir daržovių kainos šoktelėjo net trečdaliu; praėjusiais mėnesiais rodikliai buvo nedaug geresni. Šie skaičiai ypač blogina situaciją regionuose. UNDP duomenimis, 2015 m. Moldovos miestuose gyvenantys žmonės uždirbdavo beveik 42 proc. daugiau nei kaimuose; nuolat augo skurdo lygis regionuose – šiandien trečdalis moldavų kaimuose gyvena ant ar žemiau skurdo ribos (miestuose – 12 proc.).
Nors 2004 m. sveikatos apsaugos reforma ir privalomasis sveikatos draudimas sumažino medicininę nelygybę, dėl prastos infrastruktūros – traukinių, autobusų, o kai kuriose vietovėse, ypač autonominėje Gagaūzijos respublikoje, net ir išvažiuojamų kelių trūkumas sveikatos apsaugą padaro sunkiai prieinamą. Sudėtingos sąlygos šalyje lėmė tai, kad dauguma jaunų žmonių išvyko į užsienį, o užsienyje gyvenančių ir dirbančių giminaičių siunčiamos pajamos praėjusiais metais sudarė 12 proc. šalies BVP. Dauguma šių pinigų keliauja į provincijas, kuriose kito pragyvenimo šaltinio dažnai ir nėra. Jei šių sunkumų negana, po praėjusio šildymo sezono atlikta apklausa parodė, kad trys iš dešimties moldavų neįstengia pakankamai apšildyti savo namų, nepaisant valdžios teikiamų kompensacijų. Tokia kaimo ir miesto – o ypač sostinės – skirtis sukuria priešiškumą valdančiai partijai. Nors Maios Sandu centro dešinės proeuropietiška Vyriausybė ir yra vertinama užsienio partnerių ir Kišiniove gyvenančių išsilavinusių, labiau pasiturinčių rinkėjų, jos vykdomos reformos nekeičia kasdienio gyvenimo regionuose ir dauguma žmonių kaimuose nepajaučia to, kad Moldovos BVP vienam žmogui per ketverius metus paaugo beveik ketvirčiu – sparčiausiai nuo nepriklausomybės pradžios.
Panaši situacija yra ir Sakartvele. Čia, kaip ir Moldovoje, skirtis tarp miesto ir kaimo itin išryškėjo po Sovietų Sąjungos žlugimo, o ją dar užaštrino 1993 m. pilietinis karas. M. Saakašvilio partija „Vienybės nacionalinis judėjimas“, o ir pats prezidentas, valdę šalį aštuonerius metus prieš „Sakartvelo svajonei“ ateinant į valdžią 2013 m., ryžtingai suko šalį link reformų, tačiau jo vykdyta rinkos liberalizacija, valstybės turto privatizacija ir kitos Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko rekomenduotos reformos jei ir padėjo, tai daugiausia mieste, ir ypač Tbilisyje, gyvenusiems labiau pasiturintiems žmonėms. M. Saakašvilio reformas diskreditavo ir korupcija, ir politinės represijos bei augantis autoritarizmas, kuriais pasinaudojo „Sakartvelo svajonė“ siekdama pergalės. Jų pasirinkta nuosaiki ekonominė reforma ir didėjančios socialinės išmokos davė savo vaisių, ir per trylika metų skurdas šalyje sumažėjo perpus – nuo trečdalio gyventojų skurde iki 15 proc. Tiesa, atotrūkis tarp miesto ir kaimo išliko didelis – kaime už skurdo ribos gyvena penktadalis, o mieste – tik dešimtadalis žmonių.
„Sakartvelo svajonė“ užsitikrino regionuose gyvenančių žmonių palankumą dar ir todėl, kad ėmėsi sveikatos apsaugos reformos, dėl jos dauguma žmonių gali gauti medicinos pagalbą. Po nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. Sakartvele stichiškai trūko lėšų sveikatos apsaugai, viena po kitos buvo uždaromos poliklinikos, ligoninės ir kitos sveikatos priežiūros įstaigos. Tai ypač palietė regionus. Valstybinio medicinos sektoriaus trūkumą užpildė privačios klinikos, bet neturtingiausiems jos buvo neįperkamos, o dažnai ir nepasiekiamos, nes veikė daugiausia miestuose. M. Saakašvilis ėmėsi taisyti situaciją įvesdamas privatų sveikatos draudimą ir bendradarbiaudamas su privačiomis ligoninėmis. Taip jis siekė padidinti medicininių paslaugų prieinamumą, tačiau realios naudos iš to buvo ne tiek, kiek tikėtasi, ir tai tik menkai pakeitė situaciją provincijose.
Nelygybė padidina politinę poliarizaciją, suardo visuomenės darną ir sumenkina pasitikėjimą ir paramą demokratijai.
„Sakartvelo svajonei“ laimėjus 2012 m. rinkimus, naujoji Vyriausybė ėmėsi esminės sveikatos apsaugos reformos ir įvedė valstybinį sveikatos draudimą, juo apdrausti 90 proc. šalies gyventojų. Jie taip pat pradėjo steigti valstybines sveikatos įstaigas, kurios paslaugas teikia visiems, nepaisant pajamų, ir susitelkė į regionus. Tokio masto reformai reikia didelių pinigų, jų Sakartvele ne visada lengva rasti, tad paslaugų kokybė irgi ne visada atitinka žmonių lūkesčius. Vis tik medicinos paslaugų prieinamumas ženkliai pagerėjo. Tad regionuose gyvenantiems kartvelams klausimai apie rinkimų skaidrumą ar užsienio politiką nebūtinai yra lemiamas faktorius; kasdienė nelygybė, kuri daugeliui jų sumažėjo, stabilumas, kuris po M. Saakašvilio greitų reformų ir dar greitesnio nuosmukio, sumažėjo, bet taika, kuri dažnai atrodo itin trapi, yra svarbesnis klausimas.
Nors Rumunijoje situacija yra kitokia, gyvenimo kaštai ir nelygybė taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Čia nelygybė pirmiausia pasireiškia per dirbančiųjų skurdą. Moldovoje ar Sakartvele regionuose darbų tiesiog nėra, o Rumunijoje darbų yra, tačiau mokami atlyginimai, ypač žemiausio sluoksnio paslaugų ir pramonės darbuotojams, yra tokie menki, kad net 17 proc. dirbančiųjų yra ant skurdo ribos. Skurdas dar aštriau jaučiamas regionuose; pavyzdžiui Bukarešto–Ilfovo srityje jis nesiekia 4 proc., agrarinėje pietvakarių Otenijos srityje jis pasiekė 35 proc. Po 2023 m. gyvenimo kaštų krizės šalyje, kai infliacija siekė 9,7 proc., šiųmetinė 5,7 proc. infliacija atrodo kaip palengvėjimas, nors daugeliui šeimų ūkių ji reiškia būtiniausių produktų neįperkamumą. C. Georgescu pažadai mažinti Rumunijos ekonominę priklausomybę nuo eksporto, remti vietos ūkininkus, didinti vietinę maisto ir energetikos pramonę labai aiškiai buvo skirti ne užsienio politikams, o vietos rinkėjams į savo pusę palenkti. Kalbėdamas apie šalies ekonomiką, Georgescu pabrėžė, kad jis nori tokios Rumunijos, į kurią emigrantai galėtų grįžti. Beveik penktadalis šalies gyventojų, kurie nuo 2007 m., kai Rumunija įstojo į ES, išvyko gyventi ir dirbti į Vakarus dėl skurdo šalyje, kandidatą išgirdo ir atsiliepė savo balsais – 53 proc. užsienyje balsavusiųjų pasirinko būtent jį. Tačiau net jei C. Georgescu užsienio politika ir buvo svarbi regionų ir atskirtį patyrusiems rinkėjams, panašu, kad daugiausia dėl to, kad jie nori stabilumo ir taikos ir pavargo nuo ekonominių šokų.
Būtent tokios socioekonominės atskirties sąlygos ir politikai, kurie nors retoriškai jas atliepia ir save pateikia kaip esamos sistemos priešus, yra tos sąlygos, kurios yra reikalingos, kad Rusijos skleidžiami naratyvai priliptų. Šį rudenį Rusija tai puikiai išnaudojo Moldovoje. M. Sandu išgelbėjo tik Kišiniovas ir jo apylinkės ir užsienyje gyvenantys moldavai. Gagaūzijoje, iš kur kilęs A. Stoianoglo ir kuri yra viena skurdžiausių sričių, kaip ir agrariniuose šalies šiauriniuose rajonuose, ji turėjo labai nedaug palaikymo.
Sakartvele „Vienybės nacionalinio judėjimo“ (buvusi M. Saakašvili partija) ir „Stipraus Sakartvelo“ partijos užtikrintai laimėjo tik Tbilisyje ir Rustavio apskrityje. Rumunijoje nacionalpopulisto Georgescu dominuoti rajonai taip pat persidengia su tomis sritimis, kur yra didžiausia skurdo rizika.
Tai nėra tik rizikos, su kuriomis susiduria kitos šalys. Iki Rumunijos galbūt galėjome leisti sau prabangą mąstyti, kad Lietuvoje esame saugūs ir turime atsparias demokratines institucijas, nes jau esame ES ir NATO. Tačiau dabar matome, kad toli gražu ne. Lietuvoje socioekonominė nelygybė vis dar yra didelė – tarkime, GINI koeficientas, matuojantis nelygybę, kai 0 yra visiška lygybė, o 100 – visiška nelygybė, Lietuvoje yra 36, jis lenkia visas tris anksčiau aptartas šalis ir yra vienas aukščiausių Europoje. Tuo tarpu penktadalis gyventojų 2022 m. gyveno skurde, o tarp vyresnių nei 65 metų moterų net 42 proc. gyvena žemiau skurdo ribos. Esame lygiai tiek pat pažeidžiami, kaip ir mūsų kaimynai.
Tad mažinti nelygybę, susitelkti į socioekonominį teisingumą nėra priešinga ar kažkaip mažiau svarbu nei imtis kitų priemonių, tokių kaip gynybos finansavimas ar kibernetinio saugumo didinimas. Tai yra lygiagretūs tikslai. Belieka tik užbaigti Tarptautinio demokratijos ir pagalbos rinkimams (International Institute for Democracy and Electoral Assistance, IDEA) eksperto Flecherio Coxo, parengusio leidinį „Nelygybė ir demokratija“ citata: „Nelygybė pamina demokratinį atsparumą. Nelygybė padidina politinę poliarizaciją, suardo visuomenės darną ir sumenkina pasitikėjimą ir paramą demokratijai.“
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
