Apie Uždniestrę (dar vadinama Padniestre) dauguma žmonių ir žiniasklaidos priemonių yra linkę užmiršti. O užmiršti šį siaurutį žemės lopinėlį, savo plotu panašų į Telšių apskritį, įsiterpusį tarp Ukrainos ir Moldovos, yra tikrai lengva.
Tiesa, lengva tol, kol neiškyla Rusijos ekspansinės politikos grėsmė rytinei Europai. Tuomet ši (beveik) niekieno nepripažintą nepriklausomybę pasiskelbusi autonominė respublika įvardijama kaip vienas iš pavojingiausių regionų, kuris tarsi parako statinė bet kada gali sprogti. Štai įtakingas internetinis portalas „Foreign Policy“ metų pradžioje paskelbė „karštų taškų“, kuriuose gali kilti ginkluotas konfliktas, sąrašą. Į jį pateko ir Moldova. Nors, pasak portalo, tiesioginis Rusijos puolimas siekiant aneksuoti ar kitaip atplėšti Uždniestrę nuo Moldovos yra mažai tikėtinas, tačiau šio regiono panaudojimas destabilizuoti padėtį Moldovoje ar visame regione labai realus. Pats Kremlius šią autonominę respubliką naudoja kaip gąsdinimo įrankį, skleisdamas gandus, kad jei Moldova ir toliau judės Vakarų kryptimi, karas Uždniestrėje neišvengiamas.
Paskutinis Uždniestrės sugrįžimas į laikraščių ir portalų antraštes buvo nulemtas Ukrainos sprendimo nebeatnaujinti rusiškų dujų tiekimo per savo teritoriją. Nutrūkęs dujų tiekimas reiškia ir tai, kad ne tik Moldova turi sugalvoti, kaip itin greitai perdėlioti savo energetikos sektorių ir importą, bet ir tai, kad Uždniestrė lieka be pagrindinio savo ekonomikos ir kasdienio gyvenimo variklio. Tačiau nors buvęs JAV ambasadorius NATO ir specialusis JAV derybininkas Rusijos kare prieš Ukrainą Kurtas Volkeris, kaip ir daugelis kitų politikų bei apžvalgininkų, mato šią krizę, jei ji bus tinkamai išnaudota, kaip galimybę Vakarams ir Moldovai nukreipti įvykius sau palankia linkme, tačiau šios krizės pasekmės, net ir su tinkamomis diplomatinėmis priemonėmis, yra sunkiai prognozuojamos.
Kad geriau suprastume, kodėl ši krizė yra tokia sudėtinga, norėčiau į ją pažvelgti istoriniame ir regioniniame kontekste.
Uždniestrė: istorija ir identitetas
Moldova yra viena iš tų šalių, kurios nedidelė teritorija yra tarsi skiautinys iš regionų, kurie, nors siejami bendro paveldo, buvo išplėšyti šią teritoriją supusių imperijų ir didžiųjų politinių žaidėjų. Uždniestrė – viena iš tų skiautelių. Pagal po Rusijos–Turkijos karo (1787–1792) pasirašytą Jasų taikos susitarimą, osmanai perleido dešinįjį Dniestro upės krantą Jekaterinos Didžiosios valdomai imperijai, ir šis tapo Besarabijos gubernijos dalimi. Rusijos valdžioje dabartinė Uždniestrė išliko iki pat 1918 m., kai, Ukrainai paskelbus nepriklausomybę, ji buvo inkorporuota į jos teritoriją. Tačiau jau 1922 m., Ukrainą prijungus prie Tarybų Sąjungos, ji ir vėl grįžo po Maskvos padu, nepaisant vietinių rumuniškai kalbančių intelektualų vilčių tapti dabartinę Moldovos teritoriją valdžiusios Rumunijos dalimi. Dėl sovietinių suvaržymų ir represijų Uždniestrės moldavai (ir kitos etninės grupės) masiškai bėgo į dabartinę Moldovos teritoriją, o Kišiniove net buvo įkurta organizacija tokiems pabėgėliams šelpti. Tačiau sovietinė valdžia net ir tuomet jau taikėsi į visą Besarabijos teritoriją, ir paskelbė, kad tikroji neseniai sukurtos Moldovos ASSR sostinė yra Kišiniovas. Jiems ją prisijungti pavyko tik 1939 m., po Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymo. Jau tuomet Kremlius naudojosi Uždniestre kaip regioninės įtakus štabu ir svertu.
1941 m. fašistinė Rumunija, palaikoma Hitlerio, netikėtai užpuolė ir okupavo dešinįjį Dniestro krantą. Šis įvykis taps ta istorine trauma, kuria Maskva naudosis iki pat šių dienų. Mat Rumunija Uždniestrėje vykdė intensyvią rumunizaciją, ėmėsi represijų, kurios savo nuožmumu prilygo sovietinėms, ir instigavo vietinių žydų, kurių ten gyveno net iki 10 procentų, žudymą. Kai 1944 m. Sovietų Sąjunga vėl užėmė dabartinę Moldovos teritoriją, iš įvairių Besarabijos sričių ir buvusios Moldovos ASSR – dabartinės Uždniestrės – buvo suformuota Moldovos TSR, kurios sienos apytiksliai prilygsta dabartinei Moldovai.
Tačiau Uždniestrė ir likusi Moldova gana tikslingai Tarybų Sąjungos valdymo laikotarpiu buvo vystomos labai skirtingai: jei pagrindinė Moldovos teritorija tapo Sovietų Sąjungos „šiltnamiu“ ir joje buvo plėtojama žemės ūkio pramonė, Uždniestrė buvo industrializuota ir čia kūrėsi metalurgijos, tekstilės, energijos gavyba bei karo pramonė. Būtent čia buvo viena didžiausių ginklų ir karo įrangos saugyklų visoje Europoje, o sovietų armijos padaliniai jų saugoti čia įkurdinti dar 1956 m. ir nebuvo patraukti net griuvus Tarybų Sąjungai.
1990 m., Moldovai paskelbus nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, Uždniestrė paskelbė nepriklausomybę nuo Moldovos ir išreiškė norą likti Tarybų Sąjungoje, o šiai subyrėjus atsisakė tapti Moldovos dalimi. Būtent tai ir tapo Uždniestrės karo dingstimi – Moldovos konstitucijoje šalies teritorija apima Uždniestrę, su kuria ją sieja bendras paveldas, o Uždniestrės valdžia priešinasi tokiam sujungimui. 1992 m. vykęs karas oficialiai niekada taip ir nepasibaigė. Pagal tais pačiais metais pasirašytos paliaubų sutarties sąlygas, Uždniestrėje „taiką“ palaiko Rusijos kariuomenės dalinys. Nors Moldova Uždniestrę laiko autonomine respublika, šioji elgiasi kaip atskira šalis su savo himnu, herbu, valiuta ir įstatymais – nors ekonomiškai yra beveik visiškai priklausoma nuo Rusijos.
„Sheriff“ ir korporacinė valstybė
Tik pasibaigus karui, 1993 m., du buvę KGB agentai Viktoras Gushanas ir Ilya Kazmaly įkūrė apsaugos įmonę „Sheriff“, kuri neilgai trukus tapo didžiausia šalies korporacija, valdančia beveik visas svarbiausias šalies pramonės ir gyvenimo sritis. Tekstilės ir statybinių medžiagų gamyba, bankai, parduotuvių tinklas, žiniasklaidos priemonės, prekyba alkoholiu ir degalais – tai tik dalis Uždniestrės, kurią valdo „Sheriff“. Jiems priklauso ir sėkmingiausias Moldovos futbolo klubas „FC Sheriff Tiraspol“. Savo lėšomis jie įrengė modernų stadioną ir sporto bei pramogų kompleksą. „Sheriff“ taip pat tvarko ir viešąsias erdves bei remia medicinos įstaigas (nors turi ir savo klinikų tinklą). Vietinės valdžios, kurią tiesiogiai ir netiesiogiai kontroliuoja „Sheriff“, neveiksnumas ir priklausomybė nuo korporacijos realiai reiškia tai, kad Uždniestrę valdo viena korporacija. Pavyzdžiui, nors metalurgija ir energetika oficialiai yra valdomos valstybės, tačiau kadangi valdžia yra priklausoma nuo „Sheriff“ finansinės ir logistinės paramos, V. Gushanas ir I. Kazmaly realiai bent iš dalies valdo ir šias sritis.
Visa Uždniestrės – taigi ir „Sheriff“ – pramonė yra priklausoma nuo Rusijos ir ypač nuo pigių dujų. Iki šių metų pradžios per Ukrainą į Moldovą tiekiamos dujos neišvengiamai eidavo per Uždniestrę. Jos pramonė dujomis naudojosi arba stipriai subsidijuotomis kainomis, arba veltui, už jas nemokėdama nei Moldovai, nei Rusijai (tiesa, skola už Uždniestrės sunaudotas dujas buvo laikoma Moldovos skola). Kremliui toks patvarkymas labai tiko, nes pigios dujos, anot buvusio JAV ambasadoriaus prie NATO Kurto Volkerio, tapo tuo masalu, ant kurio ir pakibo Uždniestrė. Jis pastebi, kad labai panašų pigių dujų jauką kaip politinės įtakos svertą Kremlius naudojo ir Vokietijai. „Sheriff“ sėkmė paremta ne tik rusiškomis dujomis, bet ir lengvatine prekyba su Rusija ir NVS šalimis. Kitaip tariant, „Sheriff“ ir pavymui visa Uždniestrė sėdi Rusijos kišenėje.
Tačiau ne visai savo noru ar laisva valia toje pačioje kišenėje sėdi ir eiliniai žmonės, kurių elektros tiekimas, atlyginimai, maistas, ir kiti kasdienio gyvenimo aspektai yra visiškai priklausomi nuo tokio korporacinės valstybės patvarkymo. Vietinė televizija ir spauda, tiesiogiai ar netiesiogiai priklausomi nuo „Sheriff“, skleidžia dar sovietiniais metais sukurtą naratyvą, kad be Rusijos Uždniestrė praras savo tapatybę, nes bus rumunizuota bei dėl visų negandų kaltina Vakarus ir Kišiniovą. Nors dauguma žmonių Uždniestrėje turi bent dvi pilietybes – Uždniestrės ir Moldovos, neretai jie turi ir ukrainietiškus, rumuniškus ar rusiškus pasus. Emigracija iš regiono yra masinė, bet ne visi gali ar nori išvykti, nes su Uždniestre juos sieja šeima, nekilnojamasis turtas, istorija, darbas. O, galiausiai, tai ir pajamų klausimas, nes toli gražu ne visi įstengia išvažiuoti. Tad tai, kad žmonės pasirenka ar lieka gyventi Uždniestrėje, nereiškia, kad jiems visiems yra priimtina Rusijos politika ar sovietinis herbas.
Jei pažvelgtume giliau, pamatytume, kad ir politinė situacija daug sudėtingesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Žurnalistas ir apžvalgininkas Vladimiras Solovievas, kalbėdamas apie Rusijos ir Uždniestrės santykius, pabrėžia, kad nors ekonomiškai „Sheriff“ ir regionas yra priklausomi nuo Rusijos, Maskva oficialiai nepripažįsta Uždniestrės nepriklausomybės. Ji tik aptakiai kalba apie poreikį „gerbti referendumų rezultatus“ ir nors Uždniestrės valdžios atstovai ir kalba apie prisijungimą prie Rusijos, nė viena pusė konkrečių politinių veiksmų nesiima, bet naudojasi situacija, kad išprovokuotų ar delegitimizuotų Moldovą. Tiek „Sheriff“ savininkas Gushanas, tiek dabartinis Uždniestrės vadovas Vadimas Krasnoselkis yra ir Ukrainos piliečiai, kurie turi verslo interesų šalyje. Rusijos karas prieš Ukrainą žymiai pablogino jų situaciją, nes Ukraina dėl saugumo visiškai uždarė sieną su Uždniestre ir visa prekyba dabar vyksta per Moldovą. Dėl šių ir kitų diplomatinių priežasčių, bent jau oficialiame lygmenyje, Uždniestrė neparėmė ir Rusijos kare su Ukraina, jau nekalbant apie tai, kad į šią nepripažintą šalį atvyko daugybė karo pabėgėlių.
Lažybos iš dujų
Kai šių metų pradžioje nutrūko dujų tiekimas per Ukrainą, Uždniestrė atsidūrė itin sunkioje padėtyje. Trūkstant dujų, stoja pramonė, periodiškai nutraukiamas elektros tiekimas, nebešildomi butai, žmonės negauna atlyginimų. Tokia situacija yra tarsi užsitęsusios krizės apogėjus. Praeitais metais Moldova atšaukė eksporto lengvatas, taikytas Uždniestrei. Vietinė valdžia tokius pokyčius pavadino blokada, nes didelė dalis produkcijos pagaminama Uždniestrėje yra parduodama Moldovoje. Prieš tai įsigalėjo naujas kriminalinis kodeksas, į kurį įtrauktas separatizmas kaip baustinas nusikaltimas, kurį galima pritaikyti bet kuriam asmeniui, palaikančiam Uždniestrę. Tad dar prieš dujų tiekimo nutraukimą Moldovos politika Uždniestrės atžvilgiu, nors suprantama ir strategiškai paveiki, jau apkartino santykius su autonomine respublika.
Tiesa yra ir tai, kad dujų tiekimo nutraukimas nėra skubotas ar netikėtas žingsnis. Apie jį Ukraina pranešė dar praeitų metų pradžioje. Iki tol Ukrainoje situacija buvo kiek absurdiška: Rusija tvarkingai tiekė dujas per Ukrainą ir mokėdavo jai visus priklausančius mokesčius tuo pat metu bombarduodama šalį ir griaudama jos infrastruktūrą. Tad, pasinaudojusi proga, Ukraina tiesiog neatnaujino dujų tiekimo. Dėl situacijos, nors apie ją žinojo iš anksto, sudėtingoje padėtyje atsidūrė ir Moldova: ji pastovaus dujų tiekimo neužsitikrino, nors susitarimai su „TurkStream“, tiekiančiu dujas per Bulgariją ir Rumuniją, jau pasirašyti. Anot ekspertų, kad atkurtų užtikrintą dujų, reikalingų šalies poreikiams, tiekimą Moldovai reikės dar bent metų.
Susidarius tokiai situacijai, į Maią Sandu žiūri ne tik Moldovos, bet ir Uždniestrės gyventojai, nes tai vienintelis būdas patenkinti nors minimalų dujų poreikį. Kadangi dujų pakankamai nėra ir Moldova neskuba jų tiekti Uždniestrei, naudodama situaciją kaip politinį svertą, kurį Vakarų šalys giria kaip strategiškai teisingą, vietinė valdžia dar metų pradžioje apkaltino M. Sandu vyriausybę, kad ši išdavė Uždniestrę ir paliko ją likimo valiai. Kadangi situacija išties rimta, ir daugeliui uždniestriečių šildymo ir karšto vandens bei elektros tiekimo sutrikimai vidury žiemos gali būti pragaištingi, net ir Moldovoje imtasi rinkti aukas jiems paremti. Nors politiškai šios dvi šalys yra susiskaldžiusios, tačiau žmones sieja giminystės ir draugystės ryšiai. Moldovos vyriausybė tikisi, kad Uždniestrė supras, jog ji turi paleisti viltis dėl savarankiškumo ir baigti konfliktą. Pasistūmėjimas link suvienytos Moldovos būtų didelis pliusas M. Sandu tiek šalies viduje, tiek užsienyje, juo labiau kad šalis siekia narystės ES.
Tačiau Uždniestrėje nuotaikos visai kitokios, juo labiau kad artėja rinkimai į Moldovos parlamentą. Beveik 80 procentų separatistinės valstybės gyventojų turi ir Moldovos pilietybę, o tai reiškia, kad ir jie gali eiti prie balsadėžių ir išreikšti savo valią. Tai toli gražu nėra geroji naujiena provakarietiškai M. Sandu partijai „Veikimas ir solidarumas“. Per prezidento rinkimus M. Sandu išgelbėjo tik užsienyje gyvenančių moldovų balsai. Jei nepasitenkinimas Moldovos vyriausybės veiksmais mobilizuos pakankamai Uždniestrės gyventojų, parlamento rinkimų baigtis gali būti visai kitokia nei prezidento. Juo labiau kad Rusijos kišimasis į kitus rinkimus yra beveik garantuotas. Tad šios lažybos iš dujų gali turėti visai kitokią baigtį, nei prognozuoja apžvalgininkai ir politikai.
Ir nors Rusija ir neskuba pripažinti ar prisijungti Uždniestrės oficialiai, ji vis dar naudojasi ja kaip svertu ir įtakos baze visame regione. Štai praėjusiais metais Kremlius nepasikuklino įrengti balsadėžių, prie kurių uždniestriečiai galėjo balsuoti butaforiniuose Rusijos prezidento rinkimuose. O neseniai vykusiuose Moldovos prezidento rinkimuose Maskva metė ne tik minkštąją galią, bet ir pinigus rinkėjams bei balsavimo komisijų nariams papirkti. Tad galime būti tikri, kad ir dabartinę situaciją jie išnaudos įvykiams pakreipti sau naudinga linkme.
Tad dabartinė situacija Moldovoje yra išbandymas ir Vakarams, ir tarptautinėms organizacijoms: kiek jos yra pasiruošusios padėti Moldovai suvaldyti situaciją, užtikrinti dujų tiekimą bei atsilaikyti prieš Rusijos šešėlinės politikos priemones. Būtent nuo jų daugiausia ir priklauso Moldovos ateitis.
Už pagalbą rašant šį straipsnį esu dėkinga savo kolegoms ir bičiuliams, Karolio universiteto doktorantei Káťai Fuksovai (Praha) ir sociologui bei aktyvistui Vitalie Sprinceana (Kišiniovas).
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
