Ar galime atskirti autorių nuo jo kūrybos? Tokį klausimą keliame kalbėdami apie Salomėją Nėrį, Petrą Cvirką, Fiodorą Dostojevskį, Piotrą Čaikovskį ar kitus kūrėjus, kurie buvo paveikti savo laikmečio ar ideologijos arba kurie elgėsi nepaisydami visuomenės normų ir darė nusikaltimus. Tokį klausimą savo naujausioje knygoje kelia ir sociologė Gisèle Sapiro.
– Kiek autorius yra veikiamas aplinkos, kurioje gyvena? Kiek tai atsispindi jo kūryboje?
– Autorius veikia ideologinė, intelektualinė, estetinė aplinka, kurioje jie auga, vystosi ir kuria. Jeigu kalbėtume apie rasistinės, seksistinės ideologijos kontekstą, kai kurie autoriai gali reprodukuoti tą dominuojančią pasaulio viziją, bet taip pat gali nuo jos ir atsisieti. Tokie autoriai savo kūryboje pakeičia dominuojančią ideologiją ir pasiūlo alternatyvią pasaulio viziją.
– Mes nežinome, kaip vertinti autoriaus kūrybą, kai yra autoriaus asmenybės prieštara. Kokios būtų jūsų įžvalgos?
– Yra tokių probleminių autorių, kurie prisiėmė tam tikrą poziciją arba veikė netinkamai. Apie tai diskutuojama jau keletą metų, ypač po „Me Too“ įvykių. Bet ši diskusija vyksta nuo karo pabaigos. Pavyzdžiui, Louis-Ferdinandas Céline`as pats nenorėjo dar kartą spausdinti savo antisemitinių pamfletų, nes tai kenkia jo įvaizdžiui. Tuo metu antisemitinė politika Prancūzijoje nebuvo draudžiama, taigi kyla klausimas, ar reikėtų atsižvelgti į tuos pamfletus, ar ne? Jeigu neatsižvelgiame, tai reiškia, kad kuriame kitą L. F. Céline`o įvaizdį. Viena vertus, jis yra talentingas, kita vertus, jis yra tos ideologijos propaguotojas.
Nacionalinėse kultūrose mes sukūrėme kanonus, herojus, bet kaip juos minėsime? Ką reiškia minėti L. F. Céline`ą, turint galvoje, kad jis skelbė antisemitinius pamfletus? Štai Romanui Polanskiui buvo įteiktas „Cezario“ apdovanojimas už filmą, kuris iš pirmo žvilgsnio niekaip nesusijęs su jo paties byla. Bet po to sekė daugybė protestų visame pasaulyje. Jis teigė, kad bausmę jau atliko ir turi būti reabilituotas, kad nėra ryšio tarp filmo ir to, ką jis padarė. Bet iš tikrųjų, kai filmas pasirodė, jis yra pasakęs, kad tam tikra prasme filmas atspindi jo paties gyvenimą.
Filme kalbama apie nekaltą žmogų, kuris buvo apkaltintas tėvynės išdavimu, nubaustas. Polanskis prievartavo jauną mergaitę, atvykusią pas jį pozuoti. Jis atliko bausmę kalėjime. Ar tuos atvejus galima lyginti tarpusavyje? Aš esu už diskusiją, už kritiką. Nacionalinė galerija surengė Pauliui Gauguinui skirtą parodą, bet kartu nurodė ir kontekstą, primindama, kad jis tapė jaunas merginas ir elgėsi kaip dominuojantis baltaodis vyras. Reikia turėti galvoje kolonijinį aspektą ir tai, kad jis pasinaudojo savo padėtimi.
– Ką daryti su ideologiškai angažuotais autoriais, kurie yra mūsų literatūros kanone, bet kurių jau nėra gyvų? Kaip vertinti tą jų politinį angažuotumą ar politinei santvarkai palankią kūrybą?
– Šioje diskusijoje dažnai kalbama apie normų reliatyvumą: kad nereikia vertinti autorių pagal dabartines normas ir šiuolaikinį supratimą. Tai, jog autoriai reprodukavo dominuojančią ideologiją, hierarchizavo tapatybes, nuvertino moteris, buvo to meto ideologija, bet nepaisant to, tai buvo prievarta prieš tam tikras žmonių grupes. Nereikėtų tų autorių ištrinti iš kanono, bet reikėtų juos kontekstualizuoti.
Kai kurie angažuojasi, bet ir toliau kuria, tik palieka dangalą, kuris slepia jų tikruosius įsitikinimus.
Negalime ignoruoti rasizmo, seksizmo tiesiog pasakydami, kad tuo metu buvo tokios normos. Bet kokiu atveju nebuvo tinkama stigmatizuoti tas žmonių grupes. Kalbant apie kanoną, negalima visko ištrinti. Pavyzdžiui, kalbant apie L. F. Céline`ą, negalime ištrinti jo kūrybos, bet turime kalbėti apie jo įsitikinimus, atsižvelgti į kontekstą ir suprasti, kaip veikia jo kūryba.
– Lietuvoje diskutuojame apie rašytojus, kūrusius sovietų okupacijos metais. Kai kurie kūrė nusikalstamą ideologiją šlovinančius kūrinius, bet kartu – ir „nekaltus“ kūrinius apie gamtą ir paukštelius. Kaip mums reikėtų kalbėti apie tuos rašytojus?
– Yra marksistinė teorija, kuri teigia, kad menas dėl meno galėtų būti priedanga, pridengianti ideologijas. Aš pati tyrinėjau prancūzų autorius, kurie rašė nacistinės okupacijos metais. Parašyta įdomių darbų apie Rumuniją, kitus kontekstus, kurie leidžia suprasti skirtingas rašytojų strategijas. Kai kurie angažuojasi, bet ir toliau kuria, tik palieka dangalą, kuris slepia jų tikruosius įsitikinimus. Kai kurie kuria labai realistiška maniera ir, žinoma, taiko socialistinio realizmo rašymo būdą tam, kad gautų premiją, didesnį atlyginimą, tam tikrų privilegijų, galėtų eksponuotis parodose.
Yra dirbusių šešėlyje. Jie negalėjo priklausyti rašytojų, menininkų sąjungoms, nes neatitiko ideologijos standartų. Tokių žmonių buvo ir Sovietų Sąjungoje. Jie kūrė paraštėse, skelbėsi slapta arba siuntė rankraščius į užsienį. Svarbu suprasti tuos suvaržymus, apribojimus, kuriuos jie patyrė, ir tai, kaip jie į tuos suvaržymus reagavo.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
