„Michelin“ žvaigždžių suteikimas įnešė į Lietuvos restoranų įvertinimą naujų naratyvų. Kuris maistas skanesnis, vertesnis ir visaip inovatyvesnis? Bet šį kartą ne apie tai, o apie pasklidusį susirūpinimą, kad „dabar tie michelinai būtinai pakels vartotojams kainą“.
Išgirdę šį kaltinimą, vargšai michelinai ėmė teisintis: „Kainų tikrai nekelsime.“ Bet čia pat jie mini padidėjusį klientų srautą, dalinasi vargu dėl lūžtančių rezervacijos sistemų ir didesnio personalo poreikio. Kad visų gurmanų gomurius būtų galima pamaloninti dar skanesniu maistu ir nustebinti įvairesniu meniu.
Diskusija šaukte šaukiasi atsigręžti į ekonomikos dėsnius, kurie gali sutaikyti ginčo dalyvius. Kainą lemia ne žvaigždutės ir net ne produktų kaštai, ne darbuotojų atlyginimai ir ne nuomos kaina. Vienintelis karalius čia yra vartotojas ir jo norai, vadinami paklausa. Aukštas įvertinimas sukėlė vartotojų paklausą. Tai faktas, kurio nenuginčysi. O ekonomikos dėsniai primena vienintelę tiesą – subalansuoti paklausą su pasiūla gali tik kainos (jei jos nekeliamos, būtinai atsiras ilga eilė) ar koks nors socialinio statuso cenzas, o gal net ir blatas. Juk kaip kitaip atsirinkti, kas gaus staliuką, kas ne; kas pirmas, o kas – paskutinis.
Jeigu kainų nesutvarko šeimininkas, paklausą tenka tramdyti administratoriui. Gal kas nors dar atsimena, kaip tarybiniais laikais be rublio šveicoriui negalėjai patekti į restoraną? Tas pats gresia ir tiems, kas laikytų žemas kainas, nors klientų eilutė jau driekiasi tris mėnesius į priekį. Ekonominių dėsnių nepaisymas galiausiai neš dvigubus nuostolius: žemos kainos lems mažas pajamas, o dalis eilutėje laukiančiųjų po kelių mėnesių neišvengiamai persigalvos arba pamirš apie savo norus.
Bet palikime nedaugeliui rūpimus michelinus ir paklausykime Palangos kavinėms besiliejančią poilsiautojų kritiką – kaip gali šaltibarščiai ir bulviniai blynai kainuoti tiek daug.
Piliečių logika paprasta – bulvės yra pigios, patarkavai sau rankomis ar kombainu, įdėjai kažko nežinomo, kad blynai būtų skanesni nei pas gaspadinę namuose – ir še tau, už ką tas „-iolika“ eurų? Net jei ir pridėjo šalia blynų lašišos. Keista, kad 34 metai po Lietuvos nepriklausomybės mūsų ekonominio švietimo padangę išjudina tokios diskusijos! Mes vis dar atrandame, kad kainą diktuoja patys vartotojai ir pinigų skaičius kišenėse. Kainos nereikia pagrįsti jokiais kaštais. Ir skųsti kainų nepagrįstumo nereikia niekam. Nebent Europos Centriniam Bankui, kuris stipriai padidino pinigų skaičių rinkoje ir kartu išpūtė blynų ir šaltibarščių paklausą.
O šiaip jau kainas geriau už piktus klientus tvarko jos didenybė konkurencija. Tai ji uždaro netikusius restoranus ir iškelia kitus į šlovės viršūnę. Koks netikėtas atradimas – ji atpalaiduoja mus nuo murmėjimo ir leidžia sutelkti dėmesį į mūsų pačių dorybes ir darbo kokybę. Kartu gal ir suprasime, kas mums, vartotojams, yra kaina, tai karštyje sunkiai triūsiančiam virėjui, padavėjui ir tiekėjui yra pajamos.
Dabar – lašinių kaupimo ateičiai metas ir „Michelino“, ir Palangos žvaigždutėms. Vasara, kai dažniau valgome ne namuose, yra puiki ekonominio ir finansinio raštingumo mokykla. Tad eikime ir paskanaukime mums ant lėkštutės paduodamų pamokų. Padavėjau!
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
