Prieš mėnesį minėtos Rusijos ir Ukrainos karo metinės sukėlė nemažai svarstymų, kaip Rusijos invazija į Ukrainą pakeitė ir pasaulio, ir regiono tarptautinę politiką. Viena iš nedaugelio išvadų, dėl kurios sutaria didžioji dalis diskusijos dalyvių – išaugusi Lenkijos galia ir reikšmė NATO bei Europoje.
Tokiam teiginiui – daug pagrindo. Vakarų (ir ne tik) parama Ukrainai – milžiniška logistinė operacija, daugiausia realizuojama per Lenkijos teritoriją ir bendradarbiaujant su jos valdžia. Lenkija priėmė per milijoną pabėgėlių iš Ukrainos. Lenkijos karinė parama Ukrainai, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, viena didžiausių. Ji Ukrainoje dažnai atsirasdavo anksčiau nei kitų valstybių suteikta karinė įranga. Prie to būtina pridėti ir pradėtą ambicingą Lenkijos kariuomenės modernizaciją, kur nemenką vaidmenį atliks Pietų Korėjos gynybos pramonė.
Galiausiai visi Vakarų lyderiai gali aplankyti Kyjivą tik per Lenkijos teritoriją, tai lėmė, kad per metus Lenkijoje du kartus apsilankė ir su jos politine vadovybe susitiko Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas, o taip pat JAV viceprezidentė, valstybės ir gynybos sekretoriai, Baltijos šalių prezidentai, Italijos premjerė, Čekijos premjeras. Ne kartą buvo galima išgirsti ar perskaityti, kad Lenkijos vaidmuo transatlantinėje koalicijoje tapo panašus į tą, kurį atliko Vakarų Vokietija Šaltojo karo metais.
Gali pasirodyti, kad per pastaruosius metus pagaliau realizuota Lenkijos valdančiosios partijos „Įstatymas ir Teisingumas“ (lenkiškai Prawo i Sprawiedliwość, PiS) vizija, kurią po Joe Bideno pergalės JAV prezidento rinkimuose pristatė Przemysławas Żurawskis vel Grajewskis. Anot jos, JAV demokratų administracijos pastangos Europoje vėl kliautis Vokietija, o ne Rytų Europa, ypač Lenkija (tai darė Donaldo Trumpo administracija), pasmerktos žlugti.
Esą nors Vokietija ir turi milžinišką ekonominį potencialą imtis lyderystės bei užtikrinti Europos saugumą, bet jos nenoras tą daryti, gilus visuomenės pacifizmas ir anti-amerikietiškumas, bendri energetiniai interesai su Rusija privers JAV nusivilti Vokietija. Neva Joe Bideno administracija neturės kito pasirinkimo, kaip vėl atsigręžti į Lenkiją, Rytų Europą ir per šį regioną vykdyti europinę politiką.
Pastarieji mėnesiai parodė, kad realybė yra ne tokia, kokią įsivaizdavo PiS. JAV ne kartą per pastaruosius metus parodė, kad jai labai svarbu išlaikyti transatlantinio bloko vienybę, net jei tai reiškia vėluojančią paramą Ukrainai. Geras tokios politikos pavyzdys – daugiau nei penkis mėnesius trukusios diskusijos dėl tankų siuntimo į Ukrainą, kol pavyko išgauti būtent Vokietijos pritarimą tokiam žingsniui. Be to, Vakarų Europos (ypač Vokietijos) reikšmę didina jų indėlis į Ukrainos ekonominį išlikimą ir būsimas, vienas pagrindinių vaidmenų atkuriant Ukrainą po karo. Tuo tarpu Lenkija ir toliau turi įtemptus santykius su Briuseliu dėl teisės viršenybės, o jos ginklavimąsi gali pristabdyti besikaupiančios fiskalinės bėdos.
Kaip tam tikrą Lenkijos padėties transatlantiniame aljanse iliustraciją galima traktuoti neseniai vykusią Miuncheno saugumo konferenciją. Kaip pastebėjo buvęs Lenkijos diplomatas Piotras Łukasiewiczius, į konferenciją pakviesti Lenkijos premjeras ir prezidentas, bet jie nedalyvavo esminiuose konferencijos renginiuose.
O vienoje pagrindinių konferencijos panelių diskutavo Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba, JAV valstybės sekretorius Antony Blikenas ir Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock. Kai kurie tokį prelegentų Lenkijoje išdėstymą traktuoja kaip Vokietijos ir Prancūzijos bandymą stabdyti Lenkijos vaidmens augimą Europoje. Tačiau tai greičiau rodo, kad net ir Ukraina supranta, jog Varšuva nėra esminis veikėjas, nuo kurio priklauso jos ateitis.
Lenkijai, norint iš tiesų užimti vieną svarbiausių vaidmenų Europoje, neužteks vien tik gerų santykių su JAV ir stiprios pozicijos Vidurio Europoje, kur ypač svarbiu patapo B9 formatas, vienijantis NATO rytinio flango valstybes. Lenkijai reikės tvarkyti santykius su Vakarų Europa, jei nori realizuoti potencialą. Bet kaip tai galėtų įvykti?
Tačiau tai greičiau rodo, kad net ir Ukraina supranta, jog Varšuva nėra esminis veikėjas, nuo kurio priklauso jos ateitis.
Vienas variantų – normalizuoti santykius su Vokietija. Bet tam yra esminių kliūčių, kurioms išspręsti prireiks ne vienų metų: smarkiai išsiskiriantys Lenkijos ir Vokietijos interesai energetikoje bei istoriniai nesutarimai, stiprinantys dalies lenkų požiūrį, kad Vokietija vis dar nenori matyti Lenkijos kaip atskiro subjekto Europos istorijoje. Šias problemas gilina PiS polinkis mobilizuoti elektoratą gąsdinant Vokietija bei teigiant, kad opozicija – Berlyno agentai, Europos Komisija vykdo Vokietijos nurodymus vasalizuoti Lenkiją ir eskaluojant reparacijų dėl Antrojo pasaulinio karo klausimą.
Kitas variantas – plėtoti santykius su Prancūzija. Tokiam ėjimui pastaraisiais metais atsirado tam tikro pagrindo: Lenkijos ir Prancūzijos interesai kai kuriais klausimais vis labiau sutampa, ypač energetikoje. Prancūzijos viešojoje erdvėje, nors gan marginalūs, bet pasirodo svarstymai apie būtinybę atgaivinti Charles’o de Gaulle’io geopolitinę koncepciją, pagal kurią Prancūzija turi kurti aljansą su Lenkija kaip atsvarą Vokietijos galiai. Bet ir čia yra kliūčių. Lenkijos politikams pasitikėjimo nekelia nuolatiniai prezidento Emanuelio Macrono raginimai nežeminti Rusijos. Jie ypač priešinasi E. Macrono siūlymams reformuoti Europos Uniją (EU).
Galiausiai, būtina užduoti klausimą, ar Lenkijoje yra politinė jėga, pajėgi bent šiek tiek gerinti santykius su Vakarų Europos valstybėmis, EU institucijomis ir per tai stiprinti Lenkijos padėtį plačiame Vakarų aljanse? Kol kas valdančioji PiS partija tam nebeįgali, bent jau iki rudenį vyksiančių parlamento rinkimų. Tai lemia ne tik anksčiau minėti veiksniai, bet ir gilūs, jau viešai matomi vidiniai nesutarimai ir trintys partijos viduje.
Tuo tarpu Lenkija ir toliau turi įtemptus santykius su Briuseliu dėl teisės viršenybės, o jos ginklavimąsi gali pristabdyti besikaupiančios fiskalinės bėdos.
Būtent dėl to Lenkija šiemet greičiausiai negaus finansavimo iš EU popandeminio paramos fondo, nes PiS nesugeba priimti įstatyminių pokyčių, kuriuos pažadėjo Europos Komisijai. Jei PiS laimės rinkimus ir partijos viduje susikurs naujas galios balansas, gali atsirasti galimybių langas vykdyti naują politiką Vakarų Europos atžvilgiu.
Kitas aktorius, galbūt galintis gerinti Lenkijos padėtį – opozicinės partijos. Lyderės vaidmenį užima Piliečių platforma (lenkiškai Platforma Obywatelska, PO) su Donaldu Tusku. Kol kas vienintelis dalykas, kurį tikrai galima pasakyti: laimėjusi rinkimus PO gan greitai atkurtų Lenkijos santykius su EU institucijomis. Opozicinėms partijoms būtų lengviau priimti atitinkamus įstatymus ir įgyvendinti susitarimus su Europos Komisija, o tam tikrai netrukdys ir geri D. Tusko santykiai su esminiais Briuselio politikais.
Ir tai viskas, ką galima pasakyti apie Lenkijos opozicijos užsienio politiką, nes Lenkijos opozicija beveik nekalba apie užsienio politikos programą. Taip yra ne tik dėl elektorato dėmesio trūkumo šiems klausimams, bet ir dėl D. Tusko priimtos strategijos: anot jo, programa – antraeilis dalykas, svarbiausia – mobilizacija ir tikėjimas pergale prieš PiS. Todėl opozicijos užsienio politikos programa kol kas susiveda į šūkius: „Sutvarkysime netvarką po PiS,“ „Atkursime normalius santykius su Briuseliu, Berlynu, Paryžiumi“. Verta paminėti, kad po 2022 vasario 24 d. iš minėto šūkio iškrito žodžiai „Berlynas“, „Paryžius“. Tai rodo, kad pasitikėjimas Vokietija ir Prancūzija smuko net tarp opozicijos elektorato.
Apibendrinant galima teigti, kad Lenkijos reikšmė Europoje iš tiesų išaugo. Bet augta tik saugumo ir Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste. Tai nėra mažai, bet Lenkija dar nėra tas žaidėjas, kurio turėtų paisyti visos didžiosios Europos šalys. Norint realizuoti Lenkijos potencialą, šiuo metu būtina normalizuoti Lenkijos santykius su Vakarų Europos valstybėmis. Liūdniausia, jog kol kas Lenkijos politinėje scenoje nematyti nė vieno politiko, kuris būtų pajėgus tą padaryti.
