Pasaulis dar niekada nebuvo toks mažas ir toks didelis vienu metu. „Ukraina? Taip, girdėjome, baisu“, – atsako bičiulė amerikietė ir jaučiu, kaip ji skuba pakeisti temą. Nes kiek galima apie tą patį.
Ukraina nuo Havajų nutolusi panašiai kaip mėnulis, o gal net labiau, nes mėnulį visi vienu metu galime matyti aiškiai, be šansų ginčytis, kurioje fazėje jis yra esamuoju momentu. Tačiau kalbant apie Rusijos pradėtą karą, pasirodo, viskas priklauso nuo to, iš kurio kampo arba iš kurios socialinių tinklų paskyros pasižiūrėsi. Kol ukrainietės moterys rauda prie nužudytų vaikų kūnų, ačiū karo fotoreporteriams už drąsą įamžinti istoriją, rusų influencerės tuo metu besityčiodamos kelia šampano taures: „Jūsų sankcijos mūsų nesustabdys.“ O kas tada sustabdys?
Pirmos karo dienos turbūt visiems buvo įtemptos, bent šiek tiek neabejingiems žmonių skausmui, besidomintiems politika. Pati įvykius Ukrainoje stebėjau valandomis: telefonas tarsi priaugo prie rankos, vaikus ignoravau, pati nežinau, ką valgiau, beveik nemiegojau. Tik neseniai sužinojau, kad šitoks obsesyvus žinių žiūrėjimas susijęs su magiškuoju mąstymu – pasąmoniniu įsitikinimu, kad galime situaciją kontroliuoti ar bent kaip nors žmonėms padėti, jeigu stebime, kas jiems vyksta, net jei tik ekrane.
Tačiau čia svarbus ir kitas niuansas – kančios ir neteisybės liudijimas. Man trūksta žinių, kokios yra šio žmogiško troškimo šaknys, kai nelaimėms ištikus ar prieš mirtį norima, jog kiti sužinotų tiesą, sužinotų kenčiančiojo jausmus, mintis, paskutinę jo istoriją – tokių pavyzdžių netrūksta ir realybėje, ir literatūroje (pavyzdžiui, „Anglas ligonis“). Lyg paskutinis žodis prieš išeinant – norisi, kad kas nors jį išgirstų.
Todėl ir besikaunantiems, ir mylimuosius laidojantiems ukrainiečiams norėjosi sakyti: mes jus matome, girdime, atjaučiame, paliudysime jūsų skausmą, visur, kur tik reikės. Lyg juos stebėdami prisidėtume prie kolektyvinio nuosprendžio blogiukams, lyg galėtume pasiimti ir išskaidyti bent dalelytę jų skausmo. Beje, šitai kažkurioje iš savo knygų rekomenduoja ir Dalai Lama: medituojant įsivaizduoti kito kančią ir atjausti. Tik ar nuo šito kenčiančiajam lengviau? Nežinau.
Turbūt buvo antra karo savaitė. Vis dar kasdien NUOLAT žiūrėjau žinias, ne tik oficialiąsias iš žinių portalų, bet ir socialiniuose tinkluose plintančius kraupius vaizdo įrašus. Moteris be kojos. Prie kūdikio kūnelio palinkę verkiantys tėvai. Greitosios pagalba atvežama sužeista šešiametė mergaitė – ji miršta. Kūnai juoduose maišuose. Metro stotyse miegantys žmonės. Kareiviai, atsisveikinantys su mylimosiomis. Vardiju, jei kas tolimoje ateityje skaitys šį tekstą, tegul žino.
Yra toks posakis, kad slaugės ir kareiviai netenka jautrumo. Kaip ne vienerius metus dirbusi slaugytoja galiu patvirtinti: tikrai taip.
Karas yra baisiau, nei galėjau įsivaizduoti. Baisiau, nei rodė filmuose, baisiau, nei pasakojo seneliai, nes jų pasakojimus iki šiol įsivaizdavau nespalvotus, kaip jų jaunystės nuotrauka. Kraujas ten, mano vaizduotėje, irgi neturėjo spalvos. O, pasirodo… Tačiau dabar tiksliai prisimenu ir tą akimirką, kai jis, baisusis juodas žvėris anglėtu veidu, tapo tik dar vienu mano vartojamu turiniu. Pirmiausia žmogiškai fiziškai pavargau, emociškai – taip pat. Tai normalu. Vis dar su telefonu rankoje kritau į lovą, šįkart stebėjau Chernivo miesto gyventojos Juli Karzanovos (instagrame ji pasivadinusi Femaleonacid) istorijas. Mergina pasakojo, kad į miestą nepatenka humanitarinė pagalba, trūksta maisto, medikamentų. Stebėjau jos monologą ir tuo pat metu valgiau bulvinius traškučius, lyg tai būtų šiaip koks pobaisis filmas, skirtas padirginti nervams, kad per anksti neužmigčiau.
Būtent tą akimirką supratau keletą dalykų. Pirma: neatbukti neįmanoma. Greičiausiai tai yra psichologinis mūsų savisaugos mechanizmas, kitaip neišgyventume, nepajėgtume mėnesiais jausti tokių intensyvių jausmų, ypač kai jie atkeliauja tik iš ekranų. Yra toks posakis, kad slaugės ir kareiviai netenka jautrumo. Kaip ne vienerius metus dirbusi slaugytoja galiu patvirtinti: tikrai taip.
Tačiau dabar tenka pridurti – jautrumo netenka ir stebintys tragedijas ekranuose. Apie tai, kaip socialiniai tinklai keičia karą, bus parašytas ne vienas mokslinis darbas. Jie turbūt rašomi jau dabar. Karas staiga atėjo pas mus į namus, patvirtindamas E. M. Remarko žodžius, kad tūkstančių mirtis yra statistika, o vieno mirtis – tragedija. Ir tikrai, paveikesnės pavienių žmonių pasakojamos istorijos nei „Reuters“ raportuojami žuvusiųjų skaičiai. Karas Ukrainoje man visada bus konkrečių žmonių veidai – nepažįstami, kruvini. Aš jų nepažįstu, bet jie tapo karo ambasadoriais. Kiekvienas turbūt turime jų po kelis savus, tuos, kurie labiausiai įsiminė.
Kažkas atsiuntė žinutę su nuoroda į gyvą transliaciją, kai buvo apšaudoma Zaporožios atominė elektrinė. Didžiausia Europoje. Tuomet pagalvojau: žmonija dabar gali matyti susinaikinimą, IG live, kur mano spragėsiai? Galiausiai turbūt taip visi ir mirsime, stebėdami save ekranuose. Pusvalandį negalėjau kvėpuoti, likusį pusvalandį guglinau galimas pasekmes, jei ta elektrinė susprogtų. Galiausiai pripažinau savo bejėgiškumą ir nuėjau ruošti vaikams pietų.
Socialiniai tinklai karą priartino ir nutolino vienu metu, pavertė jį tikresniu, intymesniu, nei kada galėjome įsivaizduoti. Tačiau čia taip pat tyko pavojus; antras dalykas, kurį suvokiau ir pastebiu vis labiau, žmonės pavargsta. Tą pačią minutę, kai iš žinių karas tampa tiesiog dar vienu vartojamu turiniu, įvyksta keistas atsiribojimas, gal saviapgaulė, kol kas nesu tikra, kaip tą jausmą pavadinti, kai net ir to vieno žmogaus tragedija tampa tik dar vienu kvadratėliu iš milijonų prašančių dėmesio tuo pat metu, kai trimatėje mano realybėje putodama iš puodo išsiveržia avižinė košė. Atominė elektrinė nesprogo.
Socialiniai tinklai karą priartino ir nutolino vienu metu, pavertė jį tikresniu, intymesniu, nei kada galėjome įsivaizduoti.
Nepavargti neįmanoma, pavargti negalima. Turbūt racionalus sprendimas čia būtų sąmoningai nustoti vartoti karą kaip turinį, tačiau kartu nepaliauti dalintis naujienomis: galbūt su mažiau emocijų, konstruktyviau, tikslingiau. Kita vertus, turbūt būtent emocijos ir buvo tas variklis, išjudinęs tingiai įsipatoginusių vakariečių užpakalius. Ir čia vėl darosi liūdna, nes kyla klausimas: kiek nužudytų vaikų nuotraukų prireiks, kad pasaulio galingieji imtųsi ryžtingesnių veiksmų? Pictures or didn’t happen.
