Tomis dienomis atrodė, kad… nutrūko? Ne. Tarp mudviejų atsirado nematoma siena, pastatyta iš kultūrinių, istorinių protėvių liudijimų ir visiškai skirtingų vaikysčių plytų. Niekada nesijaučiau taip emociškai nutolusi nuo amerikiečio vyro ir draugų, kaip pirmomis karo Ukrainoje dienomis.
Kiekvienas lietuvis žino istoriją, dėl kurios šį karą priėmiau asmeniškai. Kas antras amerikietis nesupranta: kodėl? Pamatę mane verkiančią žmonės klausia: „Are you from Ukraine?“ O sužinoję, kad ne iš ten, kad ši šalis net neturi bendros sienos su Lietuva, nustemba. Juk pasaulyje nuolat vyksta karai. Toks abejingumas skaudino, pasijutau svetima, nesuprasta.
Jau devintus metus esu meilės emigrantė Havajuose, tačiau būtent šiemet ta mudviejų meilė įgavo dar vieną atspalvį – sapnišką, sunkiai nupasakojamą, lyg ir ne šio gyvenimo, o kolektyvinės atminties. Pastebėjau, kad šį atspalvį matyti gali tik žmonės iš tam tikrų šalių, kuriems vaikystėje tetos ir močiutės su manų koše maitino ir pasakojimus apie trėmimus, stribus, Sibirą, kratas, slėptuves, partizanus, pionierius, komjaunuolius, KGB. Kitaip tariant, žmonės iš Rytų Europos, kuriuos pati kitataučių minioje atpažįstu iš žvilgsnio, nepasitikinčio pasauliu, melancholiško.
Vyrui dėl karo Ukrainoje skaudėjo visų pirma dėl to, kad skaudėjo man. Skaudėjo tiek, kiek skauda dėl bet kurių kitų pasaulyje vykstančių nelaimių. Nes žūsta žmonės, vaikai, siaubas, na, taip, taip, paaukosime šiek tiek pinigų, bet gyvenimas juk tęsiasi (gūžteli pečiais).
Naktį, kai apšaudyta Zaporižios atominė elektrinė, paskambinau mamai. Havajuose buvo diena. Pažadinau. Nežinojau, ko skambinau. Gal dėl visa ko, atsisveikinti?
„O kas, jei Lietuvos neliks?” – vėliau verkdama klausiau retoriškai, nes pati negaliu atsakyti į klausimą, kas man yra Lietuva: žemė, laisvė, kalba, žmonės, kultūra, o gal viskas kartu? „Brangioji, jei Lietuvos neliks, tau vis dar liks pasaulis…”, – bandė guosti mano žmogus, nesuprasdamas, o gal aš ir pati iki šiol nesupratau, kad LIETUVA IR YRA MANO PASAULIS. Įsčios, iš kurių atėjau, į kurias mirdama noriu sugrįžti.
Kai mano prosenelis visas mėlynas nuo sumušimų kabėjo ant kablio, kai rusai kankindami jį gąsdino neva jau sugavę jo žmoną su dukra ir, va, išprievartaus, dėl ko jis nieko neišdavė, nesuteikė jų reikalautos informacijos? Dėl Lietuvos. Ir aš to niekada nepamiršau. Už visą savo laisvą nerūpestingą gyvenimą jaučiu dėkingumą tiems, kurie savo krauju man jį paruošė.
„O kas, jei Lietuvos neliks?” – vėliau verkdama klausiau retoriškai, nes pati negaliu atsakyti į klausimą, kas man yra Lietuva: žemė, laisvė, kalba, žmonės, kultūra, o gal viskas kartu?
Pradėjau blaškytis, šaukti ant vaikų už kiekvieną namie angliškai ištartą žodį. Vis neapleido mintis, kurią bijojau garsiai ištarti: nejaugi jie vėl galėtų ateiti ir viską sugriauti? Anksčiau nemėgau tapatintis su Rytų Europa, vis aiškinau, kad mes gi šiaurėje, norėjau būti vakarietiška. Tačiau šiomis savaitėmis išsigrynino keletas dalykų.
Visų pirma, darsyk kristalizavosi emigracinė būtis. Gyvenant svetur lyg tam tikrus įšventinimus vis tenka peržengti tapatybės lūžius. Pavyzdžiui, suvokimą, kad esu rytų europietė ir visų su šia etikete susijusių stereotipų refleksiją. Įsitikinimą, kad tam tikri darbai yra ne mums, ne žmonėms iš postsovietinių šalių. Nes lenkės, lietuvės, ukrainietės neva dirba tik valytojomis, slaugytomis, prostitutėmis, o startapus ir savo mados linijas įkuria britės, austrės ar amerikietės. Būtent šios tautinio nevisavertiškumo baimės genama kadaise sėkmingai baigiau filosofijos magistro studijas Londone. Man būtinai reikėjo popieriaus, patvirtinančio, kad esu ir gebu daugiau.
Dar viena emigracijoje ištikusi kliūtis buvo sielų draugystės. Kurį laiką atrodė, kad jos gali megztis tik su savais, lietuviais, mūsų kultūros kaimynais. Tačiau metams bėgant pamačiau, kad, pasirodo, naktį galiu skambinti išsiverkit ir draugei iš Australijos, galiu kartu tylėti su turke; užsukti į svečius neperspėjusi ir net tuoktis su visai kitų tautybių žmonėmis.
Tai dabar noriu perfrazuoti: mes esame vaikai žmonių, kurių kūnus kankino, bet sielų nepalaužė.
O šiandien priėjau slenkstį, kurio bent kol kas negaliu peržengti. Nežinau, kaip dalintis istoriniu, galbūt net genetiniu skausmu stebint istoriškai demokratinės šalies okupaciją žudant, žeminant, kankinant, skleidžiant propagandą. Panašu, kad mano aplinka supranta mane protu, bet ne širdimi. Jiems neskauda kraujo, jiems galvoje neaidi babyčių pasakojimai, jie nesuvokia, kaip būdama taip toli nuo Lietuvos jaučiuosi lyg nukeliavusi laiku atgal, į XX a. baisumus, keistai išgyvendama tai, kas man niekada nenutiko.
Pastarųjų savaičių įvykiai Ukrainoje yra tai, ką visada žinojau, bet slapta vyliausi, kad nepasikartos. Ir šis slenkstis, rodosi, aukščiausias, sunkiausia pamoka ne tik man, bet ir pasauliui: sugebėti kiekvieno žmogaus skausmą priimti kaip savą, neskirstant nei pagal rases, nei pagal tautas. Gal kada nors…
Antras šio karo kontekste ištikęs suvokimas: kad nepaisant meilės, tautiniai skirtumai santuokoje lemia daugiau, nei iki šiol maniau. Kad mano vyras savo kūnu ir siela negintų Lietuvos, nes jam ši – ne tėvynė. Kad aš lygiai taip pat neginčiau Amerikos. Ir esant šiam suvokimui tenka vienam į kitą atsigręžti, naujoje šviesoje apžiūrėti ir… priimti viską taip, kaip yra.
Tik dabar jau nesigūžiu, nesigėdiju postsovietinio įspaudo savo veide, keliu galvą aukštyn ir pasakoju, kokie narsūs žmonės gyvena mano kraštuose, kokie stiprūs, nepatiklūs. Pasakoju visiems, kas nori klausytis. Kadaise nuotraukose iš protesto dėl abortų draudimo Lenkijoje mačiau plakatą su užrašu: „Mes esame anūkės raganų, kurių jums nepavyko sudeginti.”
Tai dabar noriu perfrazuoti: mes esame vaikai žmonių, kurių kūnus kankino, bet sielų nepalaužė. Istorinė atmintis manyje gyvesnė, tautinis sentimentas – stipresnis, o pacifizmas menkesnis, nei kada galėjau įsivaizduoti. Tik ką su šiais suvokimais darysiu, dar nežinau. Gali būti, kad tiesiog gyvensiu toliau.
