Yra dešimtys su nėštumu ir gimdymu susijusių mitų, tačiau pati, kaip trečiąkart besilaukianti, galiu patvirtinti viena: viskas nejučia užsimiršta! Giminės moterys šneka, kad šitaip pati gamta surėdžiusi – pamirštame skausmą ir visus vargus, kad neilgai trukus vėl pasiryžtume gimdyti.
Tačiau iš atminties dažnai išsitrina ne tik skausmas. Aš, pavyzdžiui, nebeatsimenu ir kitų detalių – nei kada prasidėjo sąrėmiai, nei ką kroviausi į krepšį, kurį vežiausi į gimdyklą.
Apie krepšį šiandien ir noriu pakalbėti, jei konkrečiau – kviečiu palyginti skirtingas moterų patirtis tiek įvairiose Lietuvos ligoninėse, tiek ir JAV, kur gyvenu jau aštuntus metus.
Nesu tikra, kokia tradicija šiuo klausimu vyrauja Lietuvoje, tačiau amerikietėms įprasta gimdyklai skirtą krepšį susiruošti gerokai iš anksto. Kai kurios moterys būna susikrovusios jau septintą laukimo mėnesį, o likus kelioms savaitėms iki gimdymo termino, būtiniausius daiktus susideda dauguma.
Turbūt noras pasiruošti atsiranda ir iš baimės, ir iš noro kontroliuoti situaciją, ir, žinoma, diktuojamas logiško mąstymo – jei į ligoninę tektų važiuoti netikėtai ir skubiai, tikrai geriau būti pasiruošus ir tiesiog pasiimti vieną krepšį nei lakstyti po namus nervingai rankiojant daiktus (ir, tikėtina, kas nors esmingo bus pamiršta).
Anglakalbiuose motinystės temoms skirtuose tinklaraščiuose yra daugybė patarimų ir sąrašų daiktų, kuriuos rekomenduojama gimdyvėms pasiimti į ligoninę. Dažniausiai minimi man pasirodė asmens dokumentai, telefono kroviklis, balzamas lūpoms, patogi vandens gertuvė ir, žinoma, jau visiškai privaloma automobilinė kūdikio kėdutė, be kurios tėvai tiesiog neišleidžiami iš ligoninės.
Deja, susidarė įspūdis, kad pirmiau nei apie komfortą lietuvės galvoja apie elementariam žmogiškam orumui reikalingus dalykus, pavyzdžiui, tualetinį popierių ar valgymo įrankius.
Neseniai savo socialinių tinklų bendruomenės paprašiau pasidalinti įspūdžiais ir tuo, kokius daiktus, jų nuomone, būtina pasiimti į ligoninę. Kai kas nuliūdino, o kai kurių moterų patirtis Lietuvos gimdyklose net šokiravo.
Turbūt ryškiausias, esminis skirtumas tarp JAV ir Lietuvos – JAV gimdyvių į ligoninę imami daiktai yra skirti papildomam komfortui, dažnai net lepinimuisi, kaip antai eterinių aliejų garintuvas, meditacinės muzikos įrašai ir grotuvas, knygos, masažuokliai ir pan. Deja, susidarė įspūdis, kad pirmiau nei apie komfortą lietuvės galvoja apie elementariam žmogiškam orumui reikalingus dalykus, pavyzdžiui, tualetinį popierių ar valgymo įrankius.
Lietuvės tarp būtinų į ligoninę pasiimti daiktų dar minėjo geriamąjį vandenį, naktinius marškinius, virdulį, sauskelnes, rankšluosčius, užkandžius partneriui, todėl susidarė įspūdis, kad čia dažna moteris į gimdyklą ruošiasi lyg į mišką, o ne į kaip sveikatos priežiūros įstaigą. Kai kurios moterys minėjo, kad ligoninėje gal ir gautų būtinų priemonių, bet bijo jų prašyti, kad netektų matyti surauktų personalo veidų.
Apie komfortą gimdyvę palaikančiam žmogui Lietuvoje nėra nė kalbos. Gimdyvių partneriai, atrodo, mūsuose negauna nei maisto, nei atskiros lovos, nei patalynės (o JAV tai visiškai įprasta). Nė nebandysiu neigti, kad tokių drastiškų skirtumų priežastis – gydymo paslaugų kainos. Lietuvoje veikia puiki valstybinė sveikatos sistema ir visos ligoninėje teikiamos paslaugos yra nemokamos, o JAV sveikatos draudimas kas mėnesį žmogui atsieina bent kelis šimtus, o gimdymas ligoninėje – nuo keliolikos iki kelių šimtų tūkstančių JAV dolerių.
Ir vis dėlto nesutinku su mintimi, kad mėginu lyginti nepalyginamus dalykus. Nors JAV gerokai turtingesnės, o sveikatos priežiūra čia visiškai kitokių standartų nei posovietinėse Lietuvos įstaigose, bet ne viskas matuojama pinigais. Ir būtent tie su požiūriu į gimdyvę ir apskritai ligoninių personalo mentalitetu susiję skirtumai labiausiai ir liūdina.
Į akis krenta gimdymo planas, tiksliau, jo nebuvimas Lietuvoje. JAV tai įsivaizduojamos gimdymo eigos planas, gimdyvės pageidavimų ir įsitikinimų sąrašas gydytojams pateikiamas vos atvykus į gimdyklą. Apie jį lietuvės nė neužsimena, turbūt todėl, kad tokios praktikos arba išvis nėra, arba itin retai pasitaiko.
Nors kiekviena racionali gimdyvė suvokia, kad gimdymo eiga dėl įvairių aplinkybių gali vykti visiškai ne pagal planą, jau pats plano turėjimas, kaip ir gydytojų pažadas bent pamėginti į jį atsižvelgti, byloja apie išlaikomą gimdyvės orumą ir gydytojų pagarbų požiūrį į jos vertybes ir lūkesčius.
JAV dažnai gimdymo plano lūkesčiai tampa anekdotais, mat pasitaiko, kad gimdymui besiruošiančios moterys priplanuoja keistenybių ir tikrai turi visiškai nerealistiškų lūkesčių, kaip, tarkim, viena moteris, pageidavusi, kad jos naujagimis būtų išmaudytas „Pellegrino“ mineraliniame vandenyje. Aš, pavyzdžiui, prašau gydytojų, kad kūdikiui gimus nesakytų jo lyties – tai noriu sužinoti pati ir, beje, labai nustebau, ką tik pamačiusi, kad toks pageidavimas yra įtrauktas į keisčiausių gimdyvių pateiktų įnorių sąrašą.
Bet kuriuo atveju geriau su kaprizingomis gimdyvėmis susijusios linksmos istorijos nei šiurpą keliantys lietuvių pasakojimai apie pernelyg dažnai jų patiriamą akušerinį smurtą.
O Lietuvoje – kaip kam pasiseka: yra tokių, kurie pasakoja nuostabias patirtis ligoninėse, bet yra ir kraupių istorijų – nuo personalo grubumo iki visiškų fizinių ir psichologinių traumų. Jau vien kai kurių moterų prisipažinimas, kad bijo ligoninėje paprašyti papildomo rankšluosčio ar šaukšto, byloja apie tam tikrą gydymo įstaigose vyraujančią kultūrą, kuri, tikiuosi, galiausiai evoliucionuos į šiltesnį ir pagarbesnį santykį su gimdyve.
Pirmus du kartus gimdant JAV man buvo ir keista ir malonu matyti, kaip klientų aptarnavimo standartai juntami net ligoninėje, kur medicinos seselės lyg paslaugios padavėjos man ir vyrui nešiojo karštus, šaltus gėrimus ir želę (tik ją leidžiama valgyti gimdant).
O Lietuvoje – kaip kam pasiseka: yra tokių, kurie pasakoja nuostabias patirtis ligoninėse, bet yra ir kraupių istorijų – nuo personalo grubumo iki visiškų fizinių ir psichologinių traumų. Jau vien kai kurių moterų prisipažinimas, kad bijo ligoninėje paprašyti papildomo rankšluosčio ar šaukšto, byloja apie tam tikrą gydymo įstaigose vyraujančią kultūrą, kuri, tikiuosi, galiausiai evoliucionuos į šiltesnį ir pagarbesnį santykį su gimdyve.
Dar vienas svarbus gimdyvės krepšio niuansas yra komercinis. Viena iš priežasčių, kodėl vykdama gimdyti nesivežu nei sauskelnių, nei spenelių kremo ar dušo gelio, mat žinau viską gausianti ligoninėje. Tačiau – dėmesio – daugumą šių reikmenų suteikia net ne pati ligoninė, o jose besireklamuojantys prekių ženklai. Nors kai kam gimdyvės užbombardavimas įvairiais mėginukais ir kūdikių maistu gali atrodyti ne visai moralus ir tikrai ne ekologiškas, vis dėlto tokia taktika velniškai patogi ir naudinga abiem pusėms.
Smalsu, kodėl tokios praktikos nėra Lietuvoje? Juk tai gera idėja norint pasireklamuoti ir kartu prisidėti prie gimdyvių komforto.
