Neseniai gavau vienos skaitytojos pastabą, kad šioje skiltyje per mažai ir netvirtai reiškiu nuomonę, o užuot tai dariusi, tiesiog aprašau situaciją iš skirtingų kampų. Todėl nusprendžiau paeksperimentuoti ir surizikuoti: be užuolankų pasakysiu jums, ką iš tiesų manau apie… ištaigingus vaikų gimtadienius Lietuvoje!
Pirmiausia, aišku, nesakau, kad visi gimtadieniai tokie (tuoj pasakysiu kokie) – tikiu, kad skirtingose šeimose šventės švenčiamos įvairiai. Ir vis dėlto šių dienų viešojoje erdvėje matoma vaikų gimtadienio tendencija akivaizdi: uždaroje patalpoje įmantriais užkandžiais padengtas stalas, aplink daug balionų ir kitokių vienkartinių dekoracijų.
Vaikai susirenka gražiai aprengti, iš jų tikimasi, kad gražiai valgys ir, idealiu atveju, per daug neišsiteps. Stalo centre – tortas, atkartojantis gimtadienio temą ir spalvų paletę (viskas čia turi derėti – nuo mamos suknelės iki papuošimų ant keksiukų); tėvai ne tik patys fotografuojasi, bet prie fotosienelės aktyviai ragina pozuoti ir savo mažylius. Kas negerai su tokiais gimtadieniais? Pirmiausiai susidaro įspūdis, kad šventė rengiama ne dėl vaikų, o dėl akių.
Nors nežinau, kas blogiau: su maisto dizainerio sukurtu keksiuku rankose verčiamas nuotraukai pozuoti dvimetis („Dar nekąsk, nusišypsok, kūkū!“) ar gimtadieniai, panašūs į mano patirtus vaikystėje, kai į svečius ateidavo visa giminė (vaikui neįdomūs suaugę) ir artimiausi tėvų draugai (vaikui dar mažiau įdomūs suaugę), o mes, vaikai, būdavome su keliais užkandžiais uždaromi kambaryje, kol bute vaiko garbei vykdavo rimtas tėvų balius.
Kaip jau sakiau, kiekvienoje šeimoje vis kitaip. Tačiau stebėdama dabartines lietuviškų gimtadienių nuotraukas socialiniuose tinkluose vis noriu jų organizatoriams palinkėti: ATSIPALAIDUOKITE!
Žinoma, kad nieko blogo ir dėl akių vaikams gimtadienį surengti. Tėvai šitaip demonstruoja savo socialinį statusą, mezga draugystes, demonstruoja finansinį pajėgumą ir estetinį skonį, didina sekėjų skaičių socialiniuose tinkluose. Tačiau kam apsimetinėti, kad tai dėl vaikų? Juolab kai šventė organizuojama pirmojo ar antrojo gimtadienio proga, tai – šventės tėvams, ir bet koks mėginimas tai paneigti manęs neįtikins. Tiesą sakant, mano, kaip mamos, nuomone, net ir trečias gimtadienis dažnam vaikui dar ar buvęs, ar nebuvęs – tokio amžiaus mažyliai jau lyg ir džiaugiasi, laukia šventės, bet kažin ar vėliau ją prisimins.
Dažnai girdžiu klausimą, kuo skiriasi vaikų auginimas JAV ir Lietuvoje? Daug kuo, bet jei reikėtų grubiai apibendrinti, sakyčiau, kad JAV vaikas yra tėvų pasaulio centras (ir tai nebūtinai yra gerai), kai tuo tarpu Lietuvoje, o gal apskritai Europoje, tėvai labiau atsižvelgia ir į savo poreikius, išlaiko individualumą.
Deja, kalbant apie vaikų gimtadienius, smagiausi tie, kuriuose pirmiausiai galvojama apie pačius vaikus. Ar mažyliams rūpi suderintos spalvos ir fotosienelės? Ne. Jei klaustumėt statistinio keturmečio Vinco, tai jis tikrai rinktųsi ne želė sutvirtintą skyrimą plaukuose ir ne varlytę po kaklu, o nevaržomas dūkynes, geriausiu atveju – gamtoje ar žaidimų kambaryje.
Trumpiau tariant, amerikietiški gimtadieniai, man rodosi, tiesiog paprastesni, smagesni, nuoširdesni. Ir šiuo atveju kalbama tikrai ne apie tėvų finansus. Skambės paikai, bet mūsų aplinkoje ir labai turtingi amerikiečiai, ir visiškai nepasiturintys vaikų gimtadienius rengia taip pat – iš šalies pažiūrėjęs nė nepasakytum, kad tėvai skirtingai uždirba. Šioje vietoje galiu tik spėlioti, ar tokiu paprastumu amerikiečiai stengiasi neišsišokti? Nežinau. Svarbu akcentuoti, kad JAV, kaip turbūt kiekvienoje šalyje, paraleliai vyksta ir tie pasirodyti skirti gimtadieniai su gausiomis dekoracijomis, maistu ir spalvingai pateikta tema, puošniais rūbais ir profesionaliais fotografais.
Pats liūdniausias, groteskiškas vaikų švenčių atributas – vienkartinės dekoracijos. Balionai, girliandos, šiaudeliai ir visas kitas plastikas, kurį, tikėtina, jūsų proproanūkiai aptiks besimėtantį paplūdimiuose.
Skirtumas tas, kad JAV šitokias šventes renkasi tam tikrų profesijų ir tam tikro mąstymo žmonės, o švenčiantys kitaip dėl to visiškai nesijaučia prastesni. Man neramu, kad tuo tarpu Lietuvoje, galbūt dėl mūsų šalies mažumo, keliems žinomiems žmonėms surengus prašmatnius gimtadienius, likusioji visuomenės dalis tai suvoks kaip siekiamybę, normą.
Žinote, kas sieja ir lietuviškus, ir amerikietiškus gimtadienius? Pats liūdniausias, groteskiškas vaikų švenčių atributas – vienkartinės dekoracijos. Balionai, girliandos, šiaudeliai ir visas kitas plastikas, kurį, tikėtina, jūsų proproanūkiai aptiks besimėtantį paplūdimiuose.
450 metų – tiek užtrunka, kol suyra plastikas. Suprantu, kad nesinori atimti iš vaiko dovanų gavimo džiaugsmo, net jei tai bus plastikiniai žaislai. Tačiau žaislus naudojame ilgai, vėliau juos galima perdovanoti, saugoti ir t. t. Tačiau visiškai nepateisinu vienkartinio šlamšto karstymo ant sienų vaiko gimties proga – kad ir kaip gražiai tai beatrodytų. Kiekvienas balionas man yra tarsi priminimas, kad būtent mūsų vaikai ir vaikaičiai labiausiai kentės nuo klimato krizės ir pasaulinės taršos.
Kam gimtadienius paversti dar viena taršos švente? Noriu tikėti, kad po dešimtmečio kito žiūrėdami į praeitį žmonės baisėsis vienkartinėmis plastiko dekoracijomis taip, kaip dabar yra baisimasi XIX a. pabaigoje vaikams gydytojų rekomenduotu kokainu.
Taip pat skaitykite
[
