2019 metų gruodžio 18-osios naktį žvaigždė Didžiajame Magelano Debesyje trumpam paryškėjo – ne staigiai, kaip sprogdama, o tolygiai ir simetriškai: iš pradžių sužibo ryškiau, vėliau grįžo į pradinį lygį. Visas įvykis truko apie valandą. Tai tipinis gravitacinio mikrolęšiavimo požymis: kažkoks masyvus kūnas praskriejo tarp jos ir mūsų ir išlenkė žvaigždės šviesą mūsų kryptimi. Šiais laikais minėtas metodas naudojamas egzoplanetų paieškai, o kartais juo pavyksta aptikti ir juodųjų skylių. Naujame tyrime analizuojamas 2019 metų įvykis ir parodoma, jog tai gali būti pirmykštė juodoji skylė.
Mikrolęšiavimo trukmė yra svarbiausia užuomina apie objekto savybes: kuo mažesnė masė, tuo trumpesnis įvykis. Vos 60 minučių trukęs šviesio kitimas reiškia, kad lęšiuojančio objekto, tyrėjų pavadinto Febe, masė tėra apie tris Mėnulio mases, arba maždaug 3 proc. Žemės masės. Tai gerokai mažiau nei mažiausios žinomos juodosios skylės – jų masė prasideda nuo maždaug penkių Saulės masių, tai 10 milijonų kartų daugiau nei Febės. Net ir mažiausios žinomos planetos yra gerokai masyvesnės už šį kūną.
Įdomus ir atstumas iki jo: nors šį parametrą lęšiavimo analizėje nustatyti dažnai būna labai sudėtinga, tyrėjai įvertino tikimybę, kad Febė priklauso Paukščių Tako žvaigždžių populiacijai, Didžiojo Magelano Debesies žvaigždėms arba tamsiosios medžiagos halui tarp jų.
Tamsiosios medžiagos halo tikimybė yra bent šimtą tūkstančių kartų aukštesnė nei kitos dvi. Kitaip tariant, Febė beveik neabejotinai skrieja kažkur Paukščių Tako pakraščiuose, kur žvaigždžių beveik nėra. Taigi tikimybė, kad ji yra koks nors palydovas ar asteroidas, pabėgęs iš planetinės sistemos, irgi yra labai menka.
Todėl labiausiai tikėtina interpretacija lieka tokia, kad Febė yra pirmykštė juodoji skylė – mikroskopinis objektas, susidaręs ne iš kolapsavusios žvaigždės, o iš tankio pokyčių per pirmąsias Visatos sekundės dalis, dar prieš atsirandant atomams.
Tyrimas čia.
