„Prasmė nėra kažkas, ką randame. Prasmė yra kažkas, ką sukuriame per tai, kaip darome dalykus, kiek dėmesio skiriame, įsitraukiame ir leidžiame sau būti procese, o ne nuolat šokinėjame tarp stimulų“, – apie beprasmybės jausmą net tada, kai, atrodo, kad gyvenime vyksta ypatingai daug visko, tinklalaidėje „Smegenų DNR“ pasakoja neuromokslininkė Laura Bojarskaitė.
Įrašo klausykite čia:
Pasak neuromokslininkės, šiais laikais, kai mus nuolat pasiekia naujienos iš viso pasaulio, o socialinės medijos perkrautos vaizdų apie žmonių pasiekimus, keliones, dramas ir sėkmę, daugelis žmonių savo gyvenime jaučia tuštumą.
„Per labai trumpą laiką jūsų smegenys patiria daugiau įvykių, nei žmogus prieš kelis šimtmečius galėjo patirti per kelias dienas ar net savaites. Ir tada atsiranda keistas jausmas – lyg viskas vyksta, bet kartu niekas nevyksta. Lyg gyvenimas pilnas, bet viduje tuščia“, – sako L. Bojarskaitė.
Jos teigimu, taip yra todėl, kad mūsų smegenys nebuvo sukurtos šiuolaikiniam pasauliui – jos evoliucionavo aplinkoje, kurioje svarbūs įvykiai tokie kaip pavojus, sėkmė ar socialiniai signalai buvo reti. Tai reiškia, kad smegenys išmoko aiškiai atskirti, kas yra svarbu, o kas ne. Vis dėlto, anot neuromokslininkės, šiandien svarbių signalų yra per daug.
„Kiekvienas pranešimas, kiekvienas „like“, kiekviena naujiena, kiekvienas vaizdo įrašas pretenduoja būti svarbus. Viskas bando patraukti mūsų dėmesį, viskas bando būti reikšminga. Ir smegenys daro tai, ką įprastai daro, – adaptuojasi. Bet kai viskas tampa svarbu, niekas nebeatrodo svarbu. Tai vadinama prasmės infliacija“, – teigia L. Bojarskaitė.
„Kaip ekonomikoje, kai pinigų tampa per daug ir jie praranda vertę, taip ir čia – kai „reikšmingų“ signalų yra per daug, jie praranda savo svorį“, – priduria ji.
Pasak L. Bojarskaitės, šį procesą ypač sustiprina socialinės medijos, kurios nuolat suteikia naujumo ir netikėtumo pojūčius, mažus dopamino pliūpsnius.
„Smegenims tai atrodo kaip nuolatinis „kažkas vyksta“ [signalas]. Bet problema ta, kad šie signalai yra trumpi, paviršutiniški ir labai greitai pasikartojantys. Smegenys gauna daug aktyvacijos, bet mažai gylio. Daug stimuliacijos, bet mažai tikros patirties“, – pabrėžia neuromokslininkė.
Anot jos, taip atsiranda paradoksas – gyvenimas pilnas įvykių, bet trūksta prasmės. „Prasmė smegenyse neatsiranda iš kiekio. Ji atsiranda iš kontrasto ir įsitraukimo, iš to, kad kažkas užtrunka, kad reikia pastangų, kad yra aiški pradžia, eiga ir pabaiga“, – sako L. Bojarskaitė.
Ji pažymi, kad kai žmogus atlieka tam tikrą veiklą susikaupęs, įdeda pastangų, kuria, smegenys tai interpretuoja kaip reikšmingą patirtį. „Taip yra ne todėl, kad tai „objektyviai svarbu“, o todėl, kad jūs skiriate tam dėmesio“, – teigia neuromokslininkė.
L. Bojarskaitė taip pat pastebi, jog neretai vyrauja klaidinga nuostata, kad gyvenimo prasmę reikia surasti – kad kažkur yra „teisingas kelias“, kuris automatiškai suteiks prasmės jausmą, tačiau smegenų požiūri tai veikia kitaip.
„Prasmė nėra kažkas, ką randame. Prasmė yra kažkas, ką sukuriame per tai, kaip darome dalykus, kiek dėmesio skiriame, įsitraukiame ir leidžiame sau būti procese, o ne nuolat šokinėjame tarp stimulų“, – akcentuoja neuromokslininkė.
Visgi, jos teigimu, tai nereiškia, jog reikia atsisakyti visko, kas modernu, ištrinti socialines medijas ir gyventi be technologijų.
„Tai reiškia, kad reikia sukurti kontrastą – mažiau triukšmo, daugiau tylos. Mažiau nuolatinio naujumo, daugiau pasikartojimo. Mažiau paviršutiniško dėmesio ir daugiau gilaus įsitraukimo. Nes būtent šiame kontraste smegenys vėl pradeda jausti, kas yra svarbu“, – pažymi L. Bojarskaitė.
Parengė Vaida Račkauskaitė
