Prieniškis Jurgis Montvila su gyvenimo drauge Laimute Šukiene oficialiai – jau pensininkai. Tačiau jiedu leidžiasi į nuotykius, kuriems nesiryžtų daugelis jaunuolių: nuolat išsiruošia į dviračių žygius ir numina šimtus kilometrų, o miega palapinėse ten, kur tą vakarą randa tinkamą vietą.
Jaunatviški pašnekovai LRT.lt pasakojo, kad šį pavasarį dviračių sezoną atidarė vos aptirpus sniegui. Tiesa, pradžioje jų pasivažinėjimai būna be nakvynės. Atšilus orams, jų kelionės pailgėja iki kelių dienų. Jie lanko įdomias Lietuvos vietas – daugiau Dzūkijoje, bet pasiekia ir tolimesnius regionus. Ypač senjorai įsijaučia vasarą: užpernai važinėjosi po Ispaniją, pernai aplankė tris Balkanų šalis, šiemet ruošiasi į Italiją.
Jurgis pasakojo, kad dviračiu važinėti mėgo visą gyvenimą. Laimutė jaunystėje taip pat mielai mindavo pedalus, paskui sukūrė šeimą, augino vaikus, dirbo ir pomėgį atidėjo į šoną. O kai judviejų gyvenimo keliai susikirto, šį pomėgį vėl prisiminė. Na, o po kurio laiko įsitikino, kad kuo kelionė ilgesnė ir ekstremalesnė – tuo įdomiau.
Pradžioje pora leisdavosi į vienos dienos žygius po apylinkes, bet to pasidarė negana – jų kelionių trukmė ir maršrutai vis ilgėjo. 30–40 km atstumas liko kaip kasdienė mankšta. Laimutė prisipažino, kad galimybė naktį miegoti ant žemės palapinėje jos pradžioje nežavėjo, bet paskui prie to įprato. Lietuvą išvažinėjusi pora pasiekė ir Lenkiją bei Latviją. Pirmoji ilgesnė jų kelionė buvo į Saremos salas Estijoje – tąsyk įveikė apie 500 km.
Suviliojo klaidinga reklama
Pirmoji sudėtingesnė poros kelionė buvo po Norvegiją (ją pasiekė automobiliu, o tada persėdo ant dviračių). „Važiavimas per kalnus nesibaigiančiais serpantinais man buvo iššūkis, bet buvo ir labai gražu – už kiekvieno posūkio atsiverdavo vis kitoks vaizdas į kokį kalnų slėnį ar krioklį. Be to, Norvegijoje labai patogu dėl to, kad keliai puikiai sutvarkyti, o palapinę gali statytis lauke kur panorėjęs“, – pasakojo Laimutė.
Daugelyje kitų Europos šalių palapines galima statyti tik tam skirtose vietose, kurias ne visuomet paprasta pasiekti dviračiu, tad tenka įsikurti kur nors nuošaliau, už krūmų ar uolų, tikintis, kad niekam neužklius. „Nesame tokie turtingi, kad galėtume visą laiką nakvoti viešbučiuose. Tiesa, kai jaučiamės pavargę, o pakeliui pasitaiko svečių namai ir motelis, apsistojame ten“, – pasakojo keliautojai.
Iš anksto nakvynių jie neplanuoja – juk nežinia, kokie bus keliai, gal bus sunku minti kokiu miško takeliu, o gal pakeliui pasitaikys tokių lankytinų objektų, kuriais norėsis pasigrožėti ilgesnį laiką. Būtent tokia pasirinkimo laisvė juos kelionėse dviračiais ir žavi.
Po Norvegijos jiedu patraukė į Ispaniją, o praėjusią vasarą šturmavo Balkanų šalis. „Ruošėmės į Balkanus, nes perskaičiau apie mažai dviratininkams žinomą „Trans Dinarica“ kelią, kuris veda per Dinarų kalnus. Tuo jis mus ir sužavėjo – mes privengiame turistinių vietovių su daugybe žmonių. Galimybė per vieną kelionę aplankyti net keturias šalis mums pasirodė labai viliojanti. Maršrutą dėliojomės patys, remdamiesi „Trans Dinarica“ rekomendacijomis. Bet apsigavome: tas kelias buvo tik gerai išreklamuotas, o realybėje pasirodė visiškai nepatogus ir nepritaikytas kelionėms dviračiais“, – pasakojo Jurgis.
Poros kelionė po Balkanus buvo vykusi – jie pamatė nemažą dalį Kroatijos, Juodkalnijos bei Bosnijos ir Hercegovinos, – bet iššūkių netrūko. „Ten dviratininkų beveik nėra, nes daug kalnų, į kuriuos mini ir mini, stumi ir stumi... Na, o kai prireikė pakeisti vieną detalę, nė neradome dviračių dalių parduotuvės“, – pasakojo Jurgis.
Būtent dėl varginančio poreikio nuolat minti ar stumtis dviračius į kalnus pora atsisakė minties aplankyti ketvirtąją planuotą šalį – Serbiją ir apsiribojo trimis valstybėmis: Kroatija, Juodkalnija bei Bosnija ir Hercegovina. Į Kroatiją atvyko automobiliu, kurį sutarė palikti vietiniame kempinge, o tada jau sėdo ant dviračių ir leidosi į kelią. Tiksliai nė nežinojo, kiek užtruks. Prireikė 29 dienų.
Kelią pastodavo tuneliai ir karvės
Pirmiausia keliautojai važiavo per neturistinę toliau nuo jūros esančią Kroatijos dalį. Kartais vaizdai stebino, nes visiškai skyrėsi nuo esančių turistinėje šalies dalyje – netrūko vis dar apgriuvusių po karo kaimelių, kuriuose gyvenami vos keli namai. Paskui dviratininkai pasiekė Bosniją ir Hercegoviną, kuri jiems pasirodė graži šalis su draugiškais žmonėmis.
Labiausiai porai patiko Juodkalnija, kur juos ypač žavėjo gamtos vaizdai. Patį didžiausią įspūdį paliko Taros upės kanjonas – giliausias Europoje ir antras pagal dydį pasaulyje (po JAV esančio Kolorado upės kanjono). Jis įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą.
Pora apžiūrėjo ir nemažai kitų lankytinų objektų, tik jiems užkliuvo tai, kad į daugelį bažnyčių Balkanų šalyse užsukti negalima, – jos atidaromos tik tam tikrą savaitės dieną kelioms valandoms.
Didžiausias atstumas, kurį Balkanuose keliautojams pavyko įveikti per vieną dieną, – 64 km. Ir visur buvo kalnų. „Jeigu įkalnė – 6 proc., dar gali minti, kai 7 proc. – dar irgi įmanoma, bet jei daugiau – belieka stumtis. Vieną kartą į 12 proc. kalną dviratį teko stumtis net 12 km. Pasitaikė ir neilgų 15 proc. įkalnių ir nuokalnių. Tiesa, kai visgi pasieki viršų, žinai, kad jau 10–20 km galėsi riedėti žemyn, ir aplink bus gražu – bet kol stumiesi aukštyn, niekas gražu neatrodo“, – pasakojo keliautojai.
Kelionės anaiptol nepalengvindavo ir tuneliai, kurių tose vietovėse nemažai, o kartais keliaujant per kalnus kelią dviratininkams ir automobiliams pastodavo vietinių karvių bandos. „Atrodo, kad ten visai nėra žolės, nesuprasi, kuo tos karvės ten tarp akmenų minta, – ir dar yra tokios didžiulės. Lietuviškos karvės tokiomis sąlygomis turbūt dvėstų badu“, – pasakojo Jurgis.
Kvietimas į svečius ir kiti nuotykiai
Kokių dar nuotykių senjorai patyrė kelionėje? Jurgis prisiminė, kad priartėjus prie Bosnijos ir Hercegovinos sostinės Sarajevo jiedu abu griuvo nuo dviračių: lijo lietus, buvo daug automobilių, jis slydo ir griuvo, o priekyje važiavusi Laima atsigręžė pažiūrėti, kas nutiko, – ir taip pat nuvirto. Laimei, abu rimtesnių traumų nepatyrė, tik nubrozdinimus. Tada porai dienų apsistojo viešbutyje ir susipažino su miestu. Sarajevas jiems patiko, ypač musulmoniškoji jo dalis.
Kartą keliauninkai turėjo reikalų su policija: vyras pasijuto prastai, apsinuodijęs maistu, ir vakare tiesiog atsigulė pakelėje esančioje stotelėje ant suoliuko. Netrukus sustojo policijos automobilis ir pareigūnai mandagiai pasakė, kad čia miegoti nevalia. Teko sukaupti jėgas ir ieškoti nuošalesnės vietos.
Keliaujant atgal ir grįžus į Kroatijos teritoriją, vieną vakarą jau buvo sutemę, o jie nerado nei viešbučio, nei vietos, tinkamos palapinei statyti. Prapliupo liūtis. Tuomet jiedu apsistojo po privataus namo stogine, netoli vieno prekybos centro.
Į namus grįžę šeimininkai pasidomėjo, ką keliautojai čia veikia. Jurgis patikino, kad nieko blogo tikrai nepadarys, tik sulauks liūties pabaigos. Šeimininkai netrukus keliautojus pasikvietė į vidų, apnakvindino, dar ir stalą padengė, rakijos įpylė. Be to, kitą rytą, išeidami į darbą, šeimininkai pasakė, kad lietuviai gali neskubėti, ir paliko jiems namų raktus.
Kartais norėdavosi viską mesti
Dviračiais pora vežasi visą savo mantą: palapinę, miegmaišius, termodrabužius tam atvejui, jei naktis būtų šalta, drabužių, kuriuos išsiskalbia tada, kai apsistoja viešbutyje ar kempinge, puodą, kelioninę viryklę, šiek tiek maisto ir dar kelias smulkmenas. Daugiausia valgo makaronus, į kuriuos prideda mėsos konservų. Maistą kabina šaukštais tiesiai iš puodo – juk lėkštės jau būtų papildomas svoris.
„Laimos dviratį, jeigu reikia perkelti jį per kokią kliūtį, aš dar pakeliu, o maniškį keliame abu – svoris susidaro nemažas“, – konstatavo Jurgis.
Bene svarbiausia kelionėje buvo vežtis bent 10 puslitrinių buteliukų vandens – dienos karštos, o gali pasitaikyti kelio atkarpų, kuriose nerasi nei kur vandens įsipilti, nei kur jo nusipirkti. Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Juodkalnijoje kai kur pažymėti geriamojo vandens šaltiniai, o Kroatijoje jiedu tokių neaptiko.
Paklausus, ar nelengvoje kelionėje būdavo akimirkų, kai keliautojai gailėdavosi dėl to, kur įsivėlė, Laima neslėpė: „Taip, būdavo. Kai pirmą dieną numynėme 21 km, suvokėme, kad lengva nebus. Po kelių savaičių mynimo norėjosi apsisukti ir važiuoti atgal į kempingą, o tada – namo. Bet, būna, pasiilsi ir kitą dieną jau viskas atrodo gražu. Na, tik Serbiją nusprendėme paaukoti.“
Nelengvos kelionės senjorai nepatingėjo dar ir filmuoti, o sumontavę filmuotą medžiagą, vaizdelius sukėlė į savo „YouTube“ paskyrą „Turistinės-pažintinės kelionės dviračiais“, kurią rasite čia:
Namo grįžę ir po nelengvos kelionės atsipūtę prieniškiai pradėjo svarstyti, kur važiuos kitąmet. Nusprendė, kad šįkart tai bus ramesnė kelionė po Toskanos regioną Italijoje. Kelionėje nereikės tiek daug ištvermės: juodu mažiau važiuos, o daugiau žvalgysis po lankytinus objektus, kurių ten apstu. „Šįkart numinsime tik 600 ar 700 kilometrų“, – kuklinosi ištvermingoji porelė.
