„Švęsk akimirką, džiaukis gyvenimu, užuot sėdėjęs surūgęs – nusišypsok, paskambink mamai, šuniuką paglostyk, savo mylimai moteriai gėlė padovanok – čia Dievas atsiras su tavimi, šalia tavęs ir bus iki pat paskutinės pabaigos“, – sako Giedrius Drukteinis ir prisimena karčias gyvenimo patirtis, kai teko išgyventi infarktą bei klinikinę mirtį.
Giedrius Drukteinis neslepia, ne kartą yra girdėjęs klausimą, ar ištikus klinikinei mirčiai jis išvydo visų įsivaizduojamą baltą tunelį – kelią į dangų. Tačiau jo teigimu, žmonės įsivaizduoja klaidingai.
„Iš tikrųjų šiame žmonių klausime laikui bėgant aš įžvelgiau kažkokią prasmę to, kad žmonės pomirtinį gyvenimą įsivaizduoja taip, kad jie galės persikelti kaip fiziniai kūnai su savo visais automobiliais, drabužiais. Toks perėjimas iš vienos būsenos į kitą, bet tu tarsi turėsi viską, savo išvaizdą, geriausias fizines savybes, gyvenimas skirsis tik tuo, kad tu galėsi patirti visus gyvenimo malonumus apie kuriuos tik svajojai ir dar netrikdomai bei nevaržomai keliausi po visatą“, – sako etiketo žinovas.
Žinoma, pašnekovas neslepia, ir pats ne kartą save pagavo taip mąstant, tačiau šiandien galvoja, kad pomirtinis gyvenimas yra daugiau energetinis bei dvasinis lygmuo, kurio nei fizika, nei mokslas paaiškinti kol kas negali.
Paklaustas, kokie jausmai užplūsta patyrus infarktą, G. Drukteinis juokauja, jog tai – karališka mirtis – greita ir neskausminga.
„Žinote, kaip sakoma, infarktas – karališka mirtis, nes kaip mirties forma ji yra labai neskausminga, labai greita, tau nereikia kamuotis, išgirdus medikų verdiktą, kad jums liko gyventi 6 mėnesiai. Nereikia laukti jokios operacijos, kai neaišku, ar tu pabusi iš narkozės ar ne, tau nereikia lipti ant ešafoto ir žengti kelių žingsnių, kad padėtum galvą po giljotina. Tai yra kaip elektros jungiklis – išsijungė, nors atrodo, kad ką tik su kažkuo kalbėjai, vairavai automobilį ir staiga atsibundi reanimacijos skyriuje apkarstytas įvairiais vamzdeliais“, – prisimena pašnekovas.
Etiketo žinovas pasakoja, kad pabudus iš komos staiga ateina suvokimas, koks esi brangus žmogus ne tik savo artimiesiems, bet ir visuomenei bei kiek pastangų įdedama, kad žmogus būtų išgelbėtas, sugrąžintas į gyvenimą.
Sakoma, kad kai žmonės pabūna arti mirties, jiems pradeda labiau reikėti Dievo, jie atsigręžia į vertybes, tačiau G. Druksteinis sako: „Jeigu aš būčiau numiręs ir nepabudęs iš komos, būtų realiai lygiai tas pats, šaukis Dievo ar nesišauk.“
„Nuo mano infarkto praėjo trys metai. Per tuos tris metus pandemija pasiglemžė iki 50 milijonų gyvybių, vyksta karas Ukrainoje ir staiga taip galvoji, koks tavo gyvenimas yra iš tiesų bevertis, trapus, kai šalia, atrodo, milijonai miršta ir toliau viskas važiuoja kaip niekur nieko: saulė pakyla, paukšteliai čiulba, vanduo iš krano bėga“, – sako žurnalistas.
Paklaustas, kur jis pateko, ką regėjo ištikus klinikinei mirčiai, etiketo žinovas pripažįsta, kad dažnai žmonėms teigdavo stereotipus bei pasakojo tai, ką jie norėjo girdėti, bet atvirumo akimirką pripažindavo tiesą.
„Dažnai į šį klausimą atsakinėjau dar prieš infarktą. Žmonės manęs klausdavo: kas bus kai mes numirsime? Mano tradicinis atsakymas būdavo: mes tapsime tuo, kas buvome prieš gimdami. Atrodo, kad mūsų fizinis ir materialus gyvenimas yra tik atkarpa iki gimimo ir po gimimo. Tai skausmingas, pamokantis, trumpas, galbūt labai ilgas (gyvenimas – LRT.lt), bet mes, kaip kažkokie energijos įsikūnijimai, gyvename būtent iki gimimo ir po mirties. Aišku, žmonės labai norėjo girdėti stereotipus apie koridorių, šviesą tunelio gale. Tiesa, tuos stereotipus aš jiems teikiau, tai galbūt buvo daugiau mano vaizduotės vaisius, bet atvirumo akimirką aš sakydavau: žinai, ten tuščia, šalta, tamsu ir vieniša“, – pripažįsta etiketo žinovas.
G. Drukteinis atviras, po ištiktos nelaimės turėdamas progą apsilankyti bažnyčioje bei paprašyti Dievo ar Mergelės Marijos pagalbos, jos prašo ne sau, o artimiesiems.
„Žmonės turi tokią tradiciją, kada jie pamato krentančią žvaigždę sako: sugalvokite norą ir jis išsipildys. Žmonės dažniausiai linkę laikyti paslaptyje, ką jie sugalvojo, bet atvirumo akimirką, kai manęs paklausdavo, ką tu sugalvojai, ar ko tu paprašei Švenčiausiosios Mergelės Marijos, aš visada visiškai atvirai atsakau: paprašiau to, kas iš principo yra vienintelė sąlyga žmogui, pardavusiam dušią šėtonui, išsipirkti – palinkėti gero savo artimiesiems, Ne sau automobilio ar laikrodžio, bet kad mano artimieji būtų sveiki, gyvi ir gyventų patogiai“, – atvirauja žurnalistas, etiketo žinovas G. Drukteinis.
Plačiau – rugpjūčio 29 d. laidos „Išpažinimai“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
