„Taip susiklostė likimas, kad mano rankose atsidūrė būtent akordeonas“, – sako vienas žymiausių Lietuvos akordeonistų Martynas Levickis. Atlikėjas pripažįsta, kad ne kartą teko susidurti su žmonėmis, kurie bandė surasti priežasčių, kad jį sustabdytų. Tačiau M. Levickis tikina, kad būtent meilė akordeonui jį įkvėpė atrasti savitus kelius ir išmokė nebijoti elgtis taip, kaip nori jis pats.
LRT TELEVIZIJOS laidoje „Išpažinimai“ M. Levickis kalbėjo apie gyvenimo pasirinkimus ir juos lydėjusius iššūkius.
„Labai džiaugiuosi, kad mano gyvenime buvo pakankamai daug žmonių, kurie mane ribojo, išmokė ir įkvėpė viską daryti kitaip nei buvo sakoma. Vienas profesorius Londone man sakė: žinau, kad tu to nori, tu matai tai, kaip savo kelią, daryk tai. Tiek vieni, tiek kiti žmonės man turėjo įtakos. Nebūtinai ta įtaka buvo bloga, net jeigu stabdė ar įspraudė į rėmus“, – tikina M. Levickis.
Kuo tik užsiimdavo jaunasis akordeonistas – jį visur lydėjo sėkmė. Pirmasis akordeonistas, laimėjęs televizijos šou, pirmasis lietuvis, įstojęs į Karališkąją muzikos akademiją, pirmasis lietuvis, laimėjęs pasaulio akordeonistų čempionatą. Tačiau atlikėjas pripažįsta, kad ne viskas gyvenime dėliojosi taip, kaip jis norėjo.
„Niekada nesinorėjo mesti, bet nereiškia, kad nebuvo sunkumų ar kumščių patrankymų į sieną. Privalau būti atviras, dirbant su instrumentu, kurį tu valdai, yra labai lengva apkaltinti, kad tai ne mano, o tos dėžutės kaltė, ir paklysti psichologiniuose labirintuose.
Londone pirmieji mano studijų metai buvo labai sunkūs įvairiomis prasmėmis: kalbiškai, finansiškai, kultūriškai. Aš save įmečiau į tokį katilą, kurio pats nesuvokiau. Buvau šiek tiek pastebėtas reiškinys, jaučiau kažkokį lokalų žinomumą, spaudos dėmesį ir sėkmė mane lydėjo konkursuose. Tačiau atsidūręs Londone tu tampi mikrolašeliu jūroje ir tai buvo labai akivaizdu muzikiniame pasaulyje.
Tuo metu aš galvojau, kad nesu pakankamai talentingas, nesu pakankamai geras būti toje vietoje, iš manęs nebus jokio muzikanto – tai tik fikcija. Bet ji yra viskas, ką mes kuriame aplink save“, – sako M. Levickis.
Galvojau, kad nesu pakankamai talentingas, nesu pakankamai geras būti toje vietoje, iš manęs nebus jokio muzikanto – tai tik fikcija.
Pasinėręs į muzikos pasaulį akordeonistas atiduoda visą save, o didžiausiu atlygiu laiko klausytojų įvertinimą.
„Mane įkvepia mano netobulumas. Suvokimas, kad tu dar negroji gerai. Gal tu kažką ir darai gerai, bet daug ko dar nesugroji. Tai įkvepia mane stengtis. Kartais gali padėti ir išėjimas į sceną suvokiant, kad šiandien nebus 100 proc. gerai. Taip, kaip aš noriu. Bet kažkam iš klausančiųjų tai gali būti viską keičianti patirtis. Kai gaunu iš žmonių tokias žinutes, tai yra pats didžiausias užmokestis karjeroje“, – teigia akordeono virtuozas.
Meilę muzikai ir instrumentui bandantis įplieksti atlikėjas sako, kad šiandien labiausiai pasigenda žmonių dėkingumo.
„Apskritai dėkingumo aš pasigendu ne tik tarp jaunų žmonių. Mes tampame labai susikoncentravę į save ir vis mažiau matome aplinkos. Aš visai neseniai grįžau prie dėkingumo, kai dienos pabaigoje galiu užmerkti akis ir jaustis dėkingas už šią dieną, ką pamačiau, ką patyriau. Nežinau, gal tai yra religingumas, dvasingumas, ar paprastas dėkingumo išjautimas“, – svarsto atlikėjas.
M. Levickis pabrėžia, kad jam laimė – užsibrėžtų tikslų ir svajonių siekimas.
„Aš laimę išgyvenu visais momentais, kuomet man pavyksta pasiekti užsibrėžtų tikslų ir svajonių. Bet ji neužsibūna ilgai. Ateina nauja svajonė, nauja ambicija ir užsisuka naujas ratas siekti. Galbūt tas siekimas ir yra mano laimė“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje sakė atlikėjas.
Visas pokalbis – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Išpažinimai“.
