„Vaiko gimimas yra visiškai kitas lygis gyvenimo žaidime“, – pripažįsta jau daugiau nei dvejus metus dukrytę Rusnę su žmona Saule auginantis Armas Rudaitis. Nors vyras atrodo tiesiog besimėgaujantis tėvyste, pats Armas atviras – laimingas, tačiau būna visko, visokių dienų, situacijų ir iššūkių. Būtent todėl, anot jo, savo istorijomis verta dalintis, nes jam labai padėjo kitų vyrų patirtys.
Iš didelės meilės
„Rusnė gimė iš didelės meilės“, – sako 30-metis A. Rudaitis, bet neslepia, kad tai nebuvo ilgai brandintas sprendimas. „Kaip dažniausiai gyvenime būna, tokie netikėti ar spontaniški dalykai yra patys geriausi ir suteikia daugiausiai laimės. Nors gal kiekvienam skirtingai, todėl ir nėra vieno laimės recepto ar tobulo gyvenimo plano. Ir šiaip labai gerai, kad yra tie devyni laukimo mėnesiai. Tai yra nuostabus laikas viską apmąstyti, galvoje susidėlioti mintis ir pasiruošti naujam gyvenimo etapui“, – svarsto režisieriumi dirbantis vyras.
Tiesa, vienu iš receptų Armas pasidalinti gali – neturėti labai daug lūkesčių. „Nelabai pamenu, ko aš pats tikėjausi. Kad ne viskas buvo lengva, tai tikrai. Man rodos, svarbu yra neturėti per daug lūkesčių ir išankstinių nusistatymų, kaip ir kas turi būti. Bent pirmus metus buvo daug sunkiau gerai išsimiegoti. Iš viso išnyko dienos ir nakties sąvokos, ypač kai prasidėjo karantinas ir daug laiko būdavom namuose“, – prisiminė Rusnės tėtis.
Nors atrodo, kad tiesiog mėgaujasi tėvystės džiaugsmu, ypatingu tėčiu Armas savęs nevadina. Tiesiog sako, kad vertinti save yra labai sunku, palieka tai daryti Rusnei ir žmonai Saulei. „Nemanau, kad esu kažkoks ypatingas tėtis, bet jaučiu prasmę dalintis savo istorijomis, nes man pačiam dažnai padeda supratimas, kad ir kiti susiduria su panašiais sunkumais, iššūkiais, pakilimais ir nusileidimais“, – mintimis dalijosi Armas.
Vyras pasakoja, kad jam labai padėjo susitikimai su kitais tėčiais, kurie dalijosi savo gyvenimo istorijomis: „Kai Saulė laukėsi, ėjau į vieną tokį vyrų susitikimą, kur įvairaus amžiaus būsimi tėčiai dalinosi savo patirtimis. Kai kurie iš jų buvo gerokai vyresni ir laukė jau nebe pirmo vaikelio, bet pamenu, kad visi dalinosi labai panašiomis baimėmis ir džiaugsmais. Tai labai atpalaidavo ir įkvėpė pasitikėjimo. Manau, kad Lietuvoje vyrai dar nepakankamai dalinasi tokiais dalykais, tad jei kam nors, kad ir patyliukais, perskaičius šį tekstą pasidarys ramiau ar drąsiau, tai jau bus verta ir prasminga.“
Gyvenimo momentas
Pirmasis pasimatymas su savo vaiku, pasak Armo, – nepamirštamas įvykis, kurio palyginti su kuo nors kitu, veikiausiai, negali. „Neįmanoma to pamiršti. Ta spalio naktis, kai gimė Rusnė, buvo vienas ypatingiausių momentų mano gyvenime, jaučiausi kaip naujai gimęs“, – jautriomis emocijomis dalinosi vyras.
Armas rašė pirmųjų Rusnės gyvenimo metų dienoraštį, kuriame – dukros gyvenimo momentai nuo pat pirmųjų sekundžių šiame pasaulyje tėčio akimis. A. Rudaitis sutinka pasidalinti nedidele ištrauka:
Tiesa, vos išlindus naujai gyvybei, mane iškart apima naujos dar nepatirtos gyvenime atsakomybės jausmas. Tie pirmi prisilietimai, paėmimai ant rankų. Rusnė garsiai visiems praneša, kad atvyko. Ji labai graži, guvi mergaitė. Visiškai pritariu tam interviu, kurį Saulė numetė paskaityti gimdymo išvakarėse – turėtų būt privaloma gimdyme dalyvauti vyrui. Nesvarbu, koks nejautrus ar šunsnukis būtum, visas šitas išgyvenimas yra neįkainojama patirtis, kuri įprasmina naujos gyvybės atsiradimą ir sužadina begalinį norą rūpintis savo mylimąja ir ta nauja, ką tik gimusia ir be galo trapia gyvybe.
„Labai gera buvo visa tai patirti kartu su žmona Saule, jaučiausi tarsi iš naujo ją įsimylėjęs 3754-ą kartą. Tokia štai buvo Rusnės gimimo naktis – visiška stebuklų naktis“, – tikino pašnekovas.
Taigi, gimimo akimirka, pasak Armo, – itin svarbi, todėl, jei jis ką ir galėtų patarti tėčiams, tai dalyvauti gimdyme, kad ir kur jis vyktų – namuose ar ligoninėje. „Manau, čia kiekvienam vyrui turėtų būti privaloma. Dar palinkėčiau kantrybės. Ir tikrai maksimaliai išnaudoti tą laiką su žmona ar gyvenimo drauge, kol dar esate dviese, nes gimus vaikui tokio laiko jau nebebus niekada. Man, pamenu, irgi tai kažkas patarė, bet visiškai praleidau pro ausis, tuo metu tiesiog nesupratau, kas turima omeny. Tiesa, rekomenduoju prieš gimstant vaikui palankyti lopšinių dainavimo ir pasakų pasakojimo kursus, tikrai pravers“, – keliais asmeniniais patarimais pasidalijo Armas.
Kokia iš manęs nauda?
Pirmosios savaitės, kaip pasakoja Armas, buvo panašios į karuselę – ir pakilimų, ir emocinių nuosmukių. Armas atvirauja, kad nepaisant beprotiškos laimės, iš tiesų buvo ir moralinių lūžių bei paprasto žmogiško nuovargio. Vieną iš tokių akimirkų vyras taip pat fiksavo savo rašiniuose:
Labai myliu Saulę ir stengiuosi jai padėti, kaip man išeina, tiesa, ne visai man pavyksta. Maniau, kad bus faina Rusnei skaityti visokius dalykus, bet kai skaitau garsiai, jai irgi nepatinka, pradeda raukytis ir niurnėti, tada kelios sekundės ir verkia. Buvau įpratęs skaityti besilaukiančiai Saulei ir kartu jos augančiam pilvui pasakas prieš miegą, bet dabar nebeliko šito ritualo, nes Rusnei to, bent kol kas, nereikia ir išvis nebėra tokio laiko kaip „prieš miegą“. Diena ar naktis – nebėra skirtumo. Nuėjus miegoti, nežinia, kiek pamiegosi.
Maniau, kad svarbus dalykas yra nuplauti užpakalį ir pakeisti sauskelnes, labai atsakingai to ėmiausi, bet realiai paaiškėjo, kad kartais geriau jos nežadinti. Saulė daug geriau moka viską nuplauti, tai jau ir beveik nebeplaunu šiomis dienomis, o čia buvo toks kaip ir esminis maniškis užsiėmimas. Kiti darbai yra ją pamaitint [ko aš negaliu] ir nuramint [ko aš nemoku], tai realiai nelabai manęs ir reikia. Kažkaip girdėjau, kad reikia švelnumo ir glostymo kūdikiams, bet kai ją paglostau, jai dažniausiai irgi nepatinka. Dar vakar įvažiavau į medį, kai grįžau iš poliklinikos, kur paėmiau kažkokį popierių ir nupirkau palučių, ir tada kažkaip palūžau morališkai.
Tačiau, pasak Armo, kadangi šis etapas yra lyg nesibaigiantys kalneliai, po tokių nesmagių epizodų ar dienų visada nutinka kas nors džiugaus. Tą primena jam ir dar vienas Rusnės pusmečio dienos įrašas:
Tai yra visiška gyvenimo mokykla, labai myliu Rusnę ir Saulę, noriu jomis pasirūpinti. Kaip parašiau instagrame vakar, dabar vyksta pats įdomiausias mano projektas gyvenime ir labai gera jį vykdyti kartu su Saule. Žiūrėsim, kas toliau laukia ir koks bus kitas Rusnės pusmetis, jai dar labai daug visko reikia išmokti ir labai įdomu kartu su ja augti bei mokytis.
Miego iššūkiai
Rusnės tėtis svarsto, kad vaikų auginimo etapas iš tiesų yra nuolatinis mokymasis. Kai jau atrodo, kad ką nors perpratai, pavyzdžiui, kokią nors užmigdymo sistemą, būtinai jau kitą dieną ta sistema nebeveiks. „Rusnės nuraminimo būdai, kurie veikė prieš pusmetį, dabar atrodo apgailėtinai juokingi. Kiekviena diena atneša ką nors naujo. Tai yra be galo įdomu, tik, aišku, kartais reikalauja nemažai kantrybės. Ir meilės“, – sakė pašnekovas.
Dar ir dabar, priduria Armas, vienas didžiausių iššūkių yra užmigdyti Rusnę pietų miego. „Ir vakare įtikinti, kad jau laikas eiti praustis ir miegoti. Pamenu, kaip anksčiau sėdėdavau su įjungtu plaukų džiovintuvu rankoje arba linguodavau prie ūžiančio gartraukio, nes visokio white noise tipo garsai būdavo geriausia lopšinė. Dabar tokie dalykai Rusnei atrodytų juokingi. O jau po to prasidėjo pasakų etapas“, – pasakoja Rusnės tėtis, pridurdamas, kad dabar jau jie ir kartu yra sukūrę pasakų arba Armas tiesiog klausosi, kaip dukra jam pasakoja apie prabėgusią dieną.
„Rusnė ir į darželį pradėjo vaikščioti, ten prisimoko daug visko. Kartais neįtikėtina, kaip ji viską atsimena. Dabar jos mėgstamiausia pasaka prieš miegą yra pasaka apie tai, ką ji pati veikė tądien – kartais neįtikėtina, kokias ji smulkmenas atsimena, todėl jaučiu nemažą atsakomybę, ką ir kaip jai pasakoju. Nors kartais lengva užsimirši“, – žavėjosi vyras.
Pašnekovas juokiasi, kad prieš gimstant Rusnei turėjo daugybę visokių nuostatų. „Visokie mano įsivaizdavimai nuo pirmų dienų dužo į šipulius. Tarkime, dar kol Saulė laukėsi, buvau įpratęs prieš miegą skaityt garsiai visokias pasakas, o kai Rusnė gimė, jai pasakos dar ilgai buvo visiškai nė motais, prieš miegą jai reikėdavo tik mamos pieno ir nieko daugiau. Daug supratingiau pradėjau žvelgti į kitus tėvus, kuriuos anksčiau būčiau pasmerkęs už neva per griežtą elgesį ar auklėjimą. Kartais ribos ir aiškios taisyklės yra būtinos dėl paprasčiausio saugumo – negali leisti Rusnei visko, nes ji tiesiog išvažiuos su paspirtuku į gatvę“, – kalbėjo pašnekovas, atkreipdamas dėmesį, kad begalinę meilę tenka derinti su auklėjimu.
Paklaustas, kaip prisimena etapą iki Rusnės gimimo, Armas juokiasi, kad, viena vertus, atrodo, kad dukrytė su jais yra visada, kita – yra faktų, liudijančių, kad ne: „Pavyzdžiui, kai nusipirkome bilietus į „Cirque du Soleil“, ji dar nebuvo gimusi, o pasirodymą per karantiną tiek kartų nukėlė, kad dabar ji jau galės į jį kartu eiti. Išties vaiko gimimas yra visiškai kitas lygis gyvenimo žaidime.“
Armas neabejoja, kad vaiko atsiradimas gyvenime yra vienas įsimintiniausių ir svarbiausių įvykių. Nepaisant visų išbandymų, kurių dar laukia nemažai, vyras tikina, kad auginti dukrytę kartu su žmona Saule yra nuostabi patirtis.
Savo pirmųjų metų su dukra istoriją Armas užbaigė linksma gaida:
Rusnei jau vieneri! T. y. lygiai prieš metus, lygiai čia toj vietoj, kur rašau dabar šį tekstą, ji išlindo iš Saulės ir pradėjo rėkti. Metai pralėkė, bet kartu buvo kupini įvykių, atradimų ir, atrodo, kad Rusnė jau seniai čia su mumis gyvena. Šiandien ji oficialiai tampa iš lėliuko mažu vaiku.
