Jonas Šeškauskas su norvege žmona Mariane ir vaikais gyvena šalia Norvegijos sostinės Oslo. Jų namas stovi tarp miškų, atokioje vietoje, ten, išskyrus porą kaimynų, daugiau nieko nėra. Čia jie mėgaujasi tyla, eina pasivaikščioti į mišką arba prie įspūdingo krioklio. Užsienyje – pirmiausia Švedijoje, o paskui Norvegijoje – Jonas gyvena nuo šešiolikos metų. „Tai iš manęs padarė kitokį žmogų, nei galbūt būčiau buvęs“, – sako jis, omenyje turėdamas požiūrį į šeimą ir santykius su žmona.
Jiedu su Mariane visus namų rūpesčius ir vaikų auginimą dalijasi lygiai per pusę. Lietuvoje dar ne visiems tėvams įprasta eiti tėvystės atostogų. Jonas didžiuojasi, kad tai padarė.
„Tėvystės atostogos yra 10 savaičių ir tu gali jas iš karto paimti arba tik penktadieniais išsidėlioti per metus laiko. Aš paėmiau visas, nes Marianei reikėjo grįžti į darbą. (...) Tai pasivaikščioti eini, tai valgyti padarai. Gavau dovanų iš Marianės pusseserės italų maisto gaminimo knygą ir pradėjau gaminti maistą pagal receptus“, – pasakojo tautietis.
Patirtį užsienyje ėmė kaupti nuo 16-os
Kai Jonui buvo šešiolika, jo mama išvyko į Švediją. Tada, dar būdamas moksleiviu, jis vasaromis atvažiuodavo padirbėti.
„Pirmas darbas – važiavom į mišką uogų skinti. Skini uogas ir paskui parduodi, nebūdavo daug pinigų, bet vis šis tas. Nemažai ir keliaudavom laisvu laiku. Paskui ūkyje dirbau porą mėnesių, bet ateidavo ruduo ir visą laiką grįždavau“, – dėstė pašnekovas.
Braškes jaunam kauniečiui patiko pardavinėti ne tik todėl, kad tai buvo būdas užsidirbti pinigų. Stovėdamas už prekystalio jis mokėsi vietinę kalbą ir gilinosi į skandinavišką kultūrą, ypač jį stebino šeimų tarpusavio santykiai.
„Pensinio amžiaus žmonės atvažiuoja su mašina ir jau pagyvenę gerokai, bet matai, kad su lazdelėmis eina susikibę už rankų, išeina, džiaugiasi gamta, džiaugiasi tuo, ką jiems duoda ir, kaip supratau, jų pensija leidžia jiems tą daryti“, –pasakojo lietuvis.
Tada, apie 2000-uosius, kasdienybė Lietuvoje ir Skandinavijoje labai stipriai skyrėsi. Jonui norėjosi kuo geriau tuos skirtumus suprasti. Išvykęs svetur, jis atrado mylimą veiklą ir naujų draugų.
Žmoną norvegę sutiko kelte
Skandinavijoje Jonas tapo automobilių mechaniku. Vyras lig šiol dirba šitą darbą. Tiesa, nebe Švedijoje, o Norvegijoje. Čia jį atvedė meilė norvegei medikei vardu Marianė, su ja susipažino kelte, plaukiančiame į Daniją. Lietuvis iškart į ją atkreipė dėmesį, o netrukus pati Marianė pasiūlė prisėsti prie bendro staliuko.
„Viskas lengva buvo – ir bendrauti, ir pomėgiai tokie sportiški kaip slidinėjimas. Mums buvo gera kartu. Išvažiavome slidinėti, čia kaip pirmas pasimatymas buvo. Žiūriu – jai patinka slidinėti, man patinka slidinėti. Ji tuo metu buvo Stavangeryje, nes ten gavo darbą baigusi studijas. Pagalvojau: reikia kraustytis. Greitai daiktus, lagaminus į mašiną ir atvažiavau. Susiradau butą, darbą per dieną ir taip įsisuko viskas“, – pasakojo Jonas.
Ilgai svajojęs apie darnią šeimą, į santykius su Mariane Jonas iškart ėmė žiūrėti labai rimtai. Suprato, kad reikia ne tik puoselėti tai, kas juos vienija, bet ir itin atkreipti dėmesį į skirtumus – tik tada pavyks išspręsti galimus nesutarimus.
Daug kas bendravime su Mariane Jonui iš pradžių atrodė keista. Ji nereikalaudavo, kad jis jai asistuotų, o kur nors išvykusi net nepaskambindavo. Tai lietuvį ir žavėjo, ir gąsdino.
„Aš jaučiau, kad ji laisvas žmogus, ir aš pats jaučiuosi laisvas. Kai išvažiuodavau į Lietuvą atostogų savaitei ar savaitgaliui, niekada man neparašydavo ir aš jai nerašydavau, tada buvo laikas pabūti atskirai tas dvi dienas. Pradžioje ir smagu, manęs niekas netrukdo, aš galiu pabūti su draugais, atsipalaiduoti, ir truputį keista, tai gal ji negalvoja apie mane. Paskui, kai paskambini, tai sako labai galvoju apie tave ir pasiilgau, bet tu dabar leidi laiką sau, tai leisk laiką sau, o ne man“, – pasakojo tautietis.
Džiaugiasi tėvyste
Dabar, kai jaučiasi sukūręs darnią šeimą, Jonas sako radęs atsakymą, ko reikia, kad galėtum mylėti visą gyvenimą. Jam svarbiausia – pagarba kitam žmogui ir kitai kultūrai. Buities darbus ir su vaikais susijusius rūpesčius Jonas su Mariane dalijasi lygiai per pusę.
„Vieną vakarą Marianė atsakinga už vaikų guldymą ir pamokas, o kitą vakarą aš viską darau. Ir vaikai pripratę, kad šiandien tėtis guldo, šiandien tėčio taisyklės. Lengviau, kai mama dirba vakare, aš lieku vienas, ir man, ir vaikams lengviau.
Mažiau laiko lieka deryboms, nes gal nubėgs pas mamą ir susiderės ką nors, o su tėvu kitaip nebus. (...) Aš jiems leidžiu daug ir jie man leidžia daug. Paskutiniu metu Marianei su sveikata buvo blogai, buvo priepuolių, tai 3 savaites ligoninėje gulėjo, o aš vienas buvau“, – dėstė pašnekovas.
Jonas dabar jau jaučiasi atradęs sėkmingų santykių formulę. „Šeimoje kasdien turi mokytis ir prisitaikyti“, – sako jis.
„Moku dukrelėms ir valgyti padaryti, ir nagus nulakuoti, ir kasas supinti. Daug laiko su jomis praleidžiu, nors staiga mamos nėra, mums viskas kuo puikiausiai sekasi. Nebuvo streso, kad reikia pagalbos prašyti, į darželį nuvežti, kad nespėsiu. Į darbą paskambini, paaiškini, kad mėnesį vėluosi į darbą, ir viskas gerai.
Sudedi pamokas ir išveži, atsisveikini, vėl parsiveži ir darai valgyti. Man lengva tas yra. Būna dienų, kai nelaiko nervai, bet palauki ir nusiramini“, – apie kasdienybę kalbėjo tautietis.
Lietuvos nepamiršta
Norvegijoje Jonas tapo Junu – taip jį dažniausiai vadina vietiniai, nes mūsų raidę „o“ taria kaip „u“. Bet nors svetur praleido jau pusę savo gyvenimo ir kai kurie įpročiai jau labiau skandinaviški nei lietuviški, širdyje jis, žinoma, lietuvis.
„Aš nesijaučiu esąs skandinavas, jaučiuosi Jonas. Gyvenu savo gyvenimą ir jis lygiai toks pat būtų ir Lietuvoje. Galvojame kartais, kad reikėtų į Lietuvą grįžti pagyventi 2 metus, kad vaikai išmoktų kalbą, kultūros, būtų patirtis tiek jiems, tiek mums“, – sakė Jonas.
Jonui svarbu tai, kad norvegė žmona gerbia jo tapatybę, domisi Lietuva ir supranta, kad gyventi toli nuo namų tam tikra prasme yra auka. Iš kitos pusės, šiais laikais, kai bet kur pasaulyje atsidurti gali vos per vieną dieną, ryšį su tėvyne palaikyti darosi vis lengviau.
„Lietuvą sulyginčiau, kad ji man kaip mama. Negali sakyti: mama, aš išvažiuoju ir pas tave niekada negrįšiu. Tave užaugino, padarė, koks esi. Lietuva yra tavo dalis kaip tavo mama ir tu visada gali grįžti pas mamą ir sakyti: labas, aš sugrįžau“, – mintimis dalijosi tautietis.
Visas pokalbis – LRT PLIUS laidos „Širdyje lietuvis“ įraše.
