Sostinės galerijoje „Meno niša“ neseniai atidaryta jaunosios kartos kaunietės tapytojos Sandros Kvilytės antroji personalinė paroda „Nocturnal“. Lygiai prieš dvejus metus dailininkė, įveikusi gausią dalyvių atranką, įgijo teisę toje pačioje galerijoje eksponuoti savo debiutinę parodą „Naras“, taip pat porą metų iš eilės dalyvavo tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“ ir atkreipė ne vieno galerininko ir kolekcininko dėmesį. Taigi šįkart – nakties tema. Ar visada naktis – tik juoda ir tamsi? Pokalbis apie tai su šia menininke.
– Naktis mus ir baugina, ir traukia. Kokiais atvejais jus veikia šios dvi priešpriešos ir kada instinktyvus smalsumas nugali baimę?
– Neabejotinai esu veikiama abiejų šių priešpriešų. Prisipažinsiu, kad nuo pat vaikystės labai bijau aklinos tamsos, nes ji slepia absoliučią nežinomybę to, kas gi joje slepiasi, kokie pavojai tyko net mažiausiame žingsnelyje, net vos vos krustelėjus. Iš čia ir instinktyvi paniška baimė. Ima veikti, sakyčiau, net gyvūniškas savisaugos instinktas tos tamsos išvengti ar jai kaip nors pasipriešinti.
Kita vertus, kai esi tamsos pažeidžiamas ir ribojamas, atsiranda mistinis santykis su ja ir su joje esančiais objektais, gimsta įsivaizduojamas grožis ir begalinė trauka. Galų gale, tu niekada taip giliai nepajauti savo vidinės laisvės ir privatumo, kaip būdamas nakties tamsoje, nes, vos tik įžengęs į šviesą, pasijauti esąs tam tikra prasme sociumo ar bendruomenės narys, privalantis gyventi pagal susiformavusias tos aplinkos taisykles.
Tačiau nakties paradoksas yra dar ir tas, kad ji ir suteikia privatumo, bet sykiu ir apnuogina tave, nes tas privatumas dažnai atimamas: kai žmogus atsiduria lempų šviesoje, jis aplinkinių yra stebimas labiau ir intensyviau, nei, tarkime, dieną.
– Prisimenu vaikystę kaime: kai sutemus mama paprašydavo kitos dienos rytui parnešti glėbį malkų, kad anksti galėtų užkurti krosnį, kelias į malkinę nebūdavo toks greitas, koks atgal, su pliauskomis skuosdavau pasipustęs padus ir įsivaizduodamas, kad mane kažkas veja. Neretai tokį scenarijų dabar regiu sapnuose.
– Oi, koks pažįstamas jausmas! Manau, kiekvienas jį yra patyręs. Kai močiutė paprašydavo vakarais pašerti šuniuką kieme ar kai po būrelių vėliau prieblandoje, o kartais ir sutemus grįždavau iš mokyklos, paskutinius keliasdešimt metrų tiesiog lėkdavau, kad kuo greičiau patekčiau į apšviestus namus. Taigi ta baimė, vaizduotėje perauganti į misteriją, veikia labai pagaviai. Dieną mes atliekame buitinius veiksmus, organizuojamės savo gyvenimus, o vakare ir naktį labiau atsiduodame savo vidiniam pasauliui.
– O kokių pojūčių teikia šviesa tamsoje: naktį apšviestas miestas, iš kažkur atsiradęs šviesos spindulys ar tolumoje deganti žvakė, galbūt naktinis laužas?
– Dirbtinė šviesa mieste objektus – medžius, tvoras, gyvatvores, stulpus, stovinčius automobilius – taip pat paverčia dirbtiniais. Man visada jie atrodo netikri, staiga iš kažkur atsiradę, tarsi dieną jų čia nebūtų. Kartais aplanko toks jausmas, ar tie nakties objektai išvis egzistuotų, jei nebūtų apšviesti. O kai tamsa aklinai apgaubia žemę ir nebelieka šešėlių, matau tik daiktų kontūrus, tuomet atsiranda dar kitoks tikrumo-netikrumo įspūdis.
Žinoma, vienaip tuos nakties daiktų pavidalus matau, kai juos apšviečia neoninės lempos, ir visai kitaip, kai jie atsiranda minkštos, beveik oranžinės spalvos žibintų apšvietimo lauke. O vakarinis iliuminacijomis spindintis miestas visada kelia nesibaigiančios šventės, nesutramdomo šurmulio asociacijas, susidaro toks įspūdis, kad vakarinis žmonių judėjimas mieste kur kas intensyvesnis ir dinamiškesnis nei dieną.
Tačiau stipriausią įspūdį ir didžiausią susižavėjimą kelia natūralios šviesos atšvaitai naktį: mėnulio apšviestas raibuliuojantis upės ar ežero vanduo, žėrinti rasa ant žolės ar žiemą apšerkšnijusios medžių šakos. O ką jau kalbėti apie spindinčius kitus dangaus kūnus... Labiausiai mano vaizduotę žadina besikeičianti Mėnulio šviesa ir forma, besikeičianti pagal keturias jo veikimo fazes: jaunatį, priešpilnį, pilnatį ir delčią.
Kartais danguje pamatau net ir sunkiai paaiškinamų šviesulių. Ryškiai prisimenu vieną vaikystės gimtadienį. Seneliai nuėjo jau miegoti, o aš, nuo mažens būdama visiška naktibalda, dar likau prie stalo ir pro langą staiga pamačiau rožinę dėmę, palaipsniui ji ėmė darytis juosta. Baisiai išsigandau, išlėkiau į lauką, kad įsitikinčiau. Nors tas šviesulys pasirodė gan trumpai, prisiminimą apie jį nešiojuosi visą gyvenimą, taip ir nerasdama atsakymo, o kas gi iš tikrųjų ten galėjo būti.
Ir raminamai, ir apmąstančiai mane nuteikia žvakės šviesa tamsoje. Dažnai, artinantis vakarui, išjungiu studijos šviesas ir užsidegu žvakę ir taip kurį laiką pabūnu. Tokioje aplinkoje nesu tapiusi, tačiau ji mane ir nuramina, ir įkvepia. Neįsivaizduoju, kas gali būti jautriau už virpančią žvakės liepsnelę.
Šiuo požiūriu esu didelė romantikė, ir naktis mieste ar gamtoje man siūlo visai kitą egzistencijos ritmą. Jaučiu absoliučią pilnatvę, būdama sutemus prie Nemuno ir Neries santakos, – niekas taip nenuramina, kaip tamsoje tekantis ir kartais sušnarantis upės vanduo. Mane taip pat traukia ir miško prieblanda, bet ji per daug bauginanti, tad vargu ar kada galėčiau vaikščioti girioje naktį.
– Kaip esate veikiama nakties garsų?
– Garsas tamsoje gali veikti kaip spalva. O muzika – neatsiejama mano kūrybinės aplinkos dalis. Sako, kai kuriuos menininkus kūrybiniame procese garsai išblaško, veikia destruktyviai, jiems neleidžia susikaupti. O man iš esmės atvirkščiai – mėgstama muzika veikia įkvepiamai ir padeda susikoncentruoti. Dažnai tapydama klausausi vieno ir to paties kūrinio, kurį nustatytas grotuvas nuolat kartoja, ir taip mane ištinka savotiškas transas.
Dažnai, artinantis vakarui, išjungiu studijos šviesas ir užsidegu žvakę ir taip kurį laiką pabūnu. Tokioje aplinkoje nesu tapiusi, tačiau ji mane ir nuramina, ir įkvepia.
Gal tas noras nuolat kartoti tą patį kūrinį ateina iš vaikystės, nes, prisimenu, prieš miegą mama skaitydavo Hanso Christiano Anderseno pasakas, o vieną jų – „Mergaitė su degtukais“ – prašydavau kartoti dar ir dar. O šiandien visą laiką nuolat pasikartodama gali skambėti mano dievinamo amerikiečių gitaristo Johno Frusciante muzika, kur kiekvienas akordas, kiekvienas balsu atliktas garsas turi tokios energijos, kad iš tikrųjų panardina į transą.
Ar mane kaip nors kūrybiškai nuteikia ir žavi tranki naktinių klubų muzika, ar kaip nors veikia naktį kaukiančios sirenos? Nepasakyčiau. Kaip žmogus, nuo to negaliu atsiriboti, tačiau kaip menininkei tas triukšmas į kūrinius nusėda nebent gerokai transformavęsis iš pasąmonės.
Iš naktį pasigirstančių garsų gamtoje išskirčiau itin žemo dažnio, itin tylius šnaresius, krebždesius, girgždesius, vėjo ūžesį, paukščio sparnų vasnojimą... O štai naktiniai padarai šikšnosparniai per vieną sekundę išleidžia iki dviejų šimtų signalų ultragarso ir girdi savo aidą. Sykį pro langą įskrido į namus ir įsipainiojo į dieninių užuolaidų tinklelį – baisiausiai išsigandau, nes tada dar tikėjau, kad šikšnosparnis – tai kraują geriantis vampyras.
Vakarinė prieblanda arba rytinis priešaušris vasaromis pilni paukščių garsų – taigi ta vadinamoji mėlynoji valanda yra nuostabus metas atpažinti ne tik lakštingalą, bet ir begalę kitų sparnuočių. Šis laikas magiškas dar ir todėl, kad, nežinodamas paros meto, sakykime, atsibudęs po ilgo miego, nelabai ir supranti, ar čia jau temsta, ar aušta.
Pati dažniau būnu vakaro prieblandos liudininkė – labiau pelėda nei vyturys. Antra dienos pusė, o ypač vakaras ir naktis – pats kūrybingiausias mano laikas ir didžiausias energijos antplūdis. Yra buvę ir taip, kad jau prieš vidurnaktį sėdu į troleibusą ir važiuoju į miesto centrą, kur yra mano studija, kad galėčiau padirbėti, nes to nedaryti tuo momentu tiesiog negaliu.
– Kuo jums ypatinga naktis mieste ir naktis kaime?
– Pirmenybę teikčiau kaimui. Nors gimiau ir užaugau labiau patirdama tamsų paros metą mieste, net ir jame būdama stengiuosi vakarus ir sutemas leisti kur nors gamtoje – prie vandens ar parke, ten, kur daugiau augalijos ir natūralumo. Pagaliau čia ir kvapas nakties, kai susipina žemės, ore tvyrančios drėgmės, nupjautos žolės, pušyno ar miško samanų aromatai. O mieste vasaromis tamsiuoju paros metu kvepia šlapias asfaltas ar grindinys. Ir šis kvapas turi netgi specifinį pavadinimą – petrichoras.
Tai fenomenas, atsirandantis tada, kai lietaus lašai, krisdami ant žemės, į orą išskiria dirvožemyje esančias bakterijų gaminamas medžiagas (geosminą) ir augalų aliejus. Galerija „Meno parkas“ net mūsų, studijas baigusių Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto studentų, grupinę parodą šiuo pavadinimu buvo surengusi.
Nors ir mieste, ir kaime dangus tas pats, būtent kaime žvaigždės geriausiai matomos, nes mieste dangaus kūnus mūsų regos lauke prislopina stipri elektros šviesa. Negana to, tamsa kaime turi labai patrauklios švelnios melancholijos. Dažnai jaučiu jos poreikį, todėl, net ir būdama su draugais pleneruose ar šiaip kur nors su gera kompanija iškylaudama, stengiuosi nors kelioms akimirkoms nuo jų atsiskirti, kad nors kiek pabūčiau naktyje viena.
Esu patyrusi ir tai, ką reiškia keliauti naktį kalnuose. Nors iš tikrųjų nesu aistringa keliauninkė, kalnus pirmąkart gyvenime pamačiau būtent naktį. Tai nutiko Lenkijoje, Zakopanėje, kai su šeima važiavome serpantinais ir aš prieš akis išvydau du masyvius juodulius, tada pamaniau, kad tai milžiniški artėjančios audros debesys, tačiau, pasirodo, tai buvo kalnai...
– Tamsa gali būti ne tik tapybiška, bet ir kinematografiška.
– Labai aistringai domiuosi kinu ir jam skiriu kiek įmanoma daugiau laisvo laiko. Jūsų klausimas gal ir provokuotų kalbėti apie siaubo filmus, tačiau jį išgirdusi pirmiausia prisiminiau prieš porą metų žiūrėtą vokiečių režisieriaus Wimo Wenderso juostą „Puikios dienos“. Čia stiprų įspūdį darė šešėlių pavidalais kuriamas personažo sapnas – tarsi jo monotoniškos dienos įvykių atkartota kronika. Dar šiame filme įstrigo ir dviejų vyrų žaidimas – kuris pirmas užlips ant kito šešėlio. Taigi šešėlis tapo tuo žaismingu sąjungininku, kuris sulipdė dviejų žmonių pašlijusius santykius.
Tačiau bene dramatiškiausiai tamsos ir šviesos santykis pavaizduotas 1980-aisiais sukurtame režisieriaus Stanley Kubricko psichologiniame siaubo filme „Švytėjimas“ (pagal to paties pavadinimo Stepheno Kingo romaną). Kūrinys pasakoja apie tai, kaip rašytojas Jackas Torrance`as (akt. Jackas Nicholsonas) su savo šeima apsigyvena viešbutyje Kolorado kalnuose. Viešbutis žiemą nedirba ir yra užpustomas. Pasirodo, rašytojo mažametis sūnus (akt. Danny Lloydas) turi ekstrasenso savybių.
Vaikas susidraugauja su viešbučio virėju, kuris šeimą priima viešbutyje, viską aprodo ir išvyksta. Šis jųdviejų ryšys vadinamas švytėjimu. Jo metu abu gali matyti praeities ar ateities įvykius. Kai pastatas užpustomas, Jacką apsėda viešbučio praeities vaiduokliai ir jis tamsiame labirinte pradeda medžioti savo šeimą, norėdamas visus nužudyti.
– Siužetas tarsi iš paties klaikiausio nakties košmaro. O koks baisiausias ir tapybiškiausias jūsų sapnas?
– Pastaruoju metu retai kada prisimenu, kad būčiau ką nors stipraus sapnavusi, juo labiau košmarą. Vienas ryškiausių ir, ko gero, tikroviškiausių sapnų, kur labai aiški kiekviena detalė, buvo apie tai, kaip brendu per ne itin gilią upę ir nuo dugno renku akmenėlius. Atvirkščiai – tai buvo ne baisybės, o nepaprastas grožis, sapnas – kaip gyvenimo svajonė, palaima. Kai šį vaizdą prisimenu, imu galvoti, o gal tai iš tikrųjų buvo. Ir tada prisimenu vasaras su mama prie Nemuno, kai ji deginasi saulėje, o aš vaiko akimis tyrinėju upės dugną.
O visi susapnuoti košmarai susiję su gyvatėmis – gyvūnu, kurio bijau labiausiai. Taigi tas vaizdas, kai einu temstant namo Kauno daugiabučių kvartalu, aplinkui – gluosniai nusvirusiomis šakomis (šie medžiai iš tikrųjų augo), ir į mane staiga artėja milžiniškas gyvačių kamuolys – visos jos taikosi apsirangyti mano kūną... Laimei, siužetas nutrūko ir baigėsi mano prabudimu... Ar sapnai signalizuoja kokią nors gyvenimo perspektyvą, ar jie atkartoja, tik gal kitais, transformuotais, pavidalais tai, kas jau yra nutikę, sunku pasakyti, tačiau esu šventai įsitikinusi: niekas gyvenime nevyksta šiaip sau, nieko nėra, kas būtų nereikšminga.
– Kokie jums patraukliausi meno pavyzdžiai nakties tema, žvelgiant į dailės istoriją?
– Kai uždavėte šį klausimą, priėjau prie savo mėgstamų dailininkų albumų ir juose pradėjau ieškoti kūrinių šia tema. Pirmiausia į akis krito britų menininko Peterio Doigo 2007 m. nutapytas paveikslas „Žmogus, persirengęs šikšnosparniu (Naktis)“. Kaukė ir išskleisti sparnai šiame gaivališkai atliktame darbe kelia jau net ne fizinę, o metafizinę baimę. Iš tiesų, nepaprastai įtaigus kūrinys.
Taip pat akis užkliudė ir mano profesorės, diplominio darbo vadovės Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės 2012 m. atliktą tapybos darbą „Wamp pilnatis kurorte“: virš tankaus aštriomis viršūnėmis į dangų besistiebiančio eglyno nutapyta grėsminga mėnesiena leidžia pajusti labai panašią nakties magiją, kokią išgyvenau pati kurdama nakties ciklą, šiandien jau tapusį paroda „Nocturnal“.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
