„Dar yra žmonių, kurie neblogai prisimena tarpukario butus, šiek tiek jaunesni dalinasi prisiminimais apie sovietmečiu gyvenusius senelius ar gimines ir visi jie sutinka, kad kauniečiai labai ilgai, gal net iki 2000-ųjų, sugebėjo išlaikyti daug tarpukario etiketo taisyklių, o dažnuose namuose tarpukario interjerai išliko beveik nepakitę“, – sako istorikė, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė, knygų autorė dr. Ingrida Jakubavičienė, rašoma leidyklos „Alma littera“ pranešime žiniasklaidai.
Parašiusi knygas apie prezidentą Antaną Smetoną ir artimiausius jo aplinkos žmones, I. Jakubavičienė naujoje savo knygoje „Namai. Miestas, žmonės ir kasdienybė tarpukario Lietuvoje“ tyrinėja tarpukario Kauno kasdienybę. Istorikė atveria duris į laikinosios sostinės namus ir butus – nuo salono iki tarnaitės kambarėlio. Knygos herojai, o kartu ir bendraautoriai – čia gyvenę, namus ir buitį kūrę žmonės. Jų prisiminimus ir liudijimus istorikė papildė architektūros istorikų tyrimais ir ano meto spauda.
„Namų istorijas dažniausiai jungia meilė – ryšiai, siekiai sukurti ką nors vertinga ir palikti dalelę savęs ateinančioms kartoms. Tikiu, kad iš įvairių šaltinių sudėliotas istorinis, vaizdingas ir kartais emocingas pasakojimas padės pajusti, ką žodis „namai“ reiškė anuomet, ir galbūt leis geriau suprasti, ką jis reiškia mums šiandien“, – sako istorikė.
Klausimus „Namai. Miestas, žmonės ir kasdienybė tarpukario Lietuvoje“ autorei dr. I. Jakubavičienei uždavė Laisvė Radzevičienė.
– Kas jums, moteriai ir istorikei, yra namai?
– Namai yra labai artima, sava, o kartu – intymi erdvė. Sakome: visur gerai, o namie – geriausia. Aš ir mano šeima namus patys kuriame, tuo pat metu jaučiamės saugiai juose, jaukiai – „kaip namie“.
Man, istorikei, tarpukario Kauno namai ir jų gyventojai tapo tyrinėjimo objektu: norėjau daugiau sužinoti, kaip namai buvo statomi, projektuojami, kokias viltis su savo namais siejo jų savininkai, kaip namuose atsispindėjo šeimininkų asmenybės, to laikmečio dvasia ir daugybė kitų dalykų. Vis tik nesiekiau parašyti dar vienos knygos apie Kauno modernizmą ar atskirus jo pastatus. Rašiau knygą apie namus ir jų dvasią, jų kūrimą ir gyvenimą juose, apie šeimininkus ir namų pagalbininkus, apie išlikusius namų prisiminimus ir emocijas.
– Sakoma, kad namų istorijos apie valstybę gali papasakoti ne mažiau nei politiniai įvykiai. Ar kiekvienas laikmetis aiškiai atsispindi namuose, buityje, gyvenimo stiliuje?
– Iš tiesų kasdienybės istorija yra puikus šaltinis, kai norime suprasti, kuo ir kaip viename ar kitame laikmetyje gyveno žmonės. Politiniai įvykiai ne visada atsiranda iš piliečių valios, dažnai juos lemia saujelės politinio elito teigiami ar neigiami sprendimai, kartais primeta užsienio valstybės. Tuo tarpu savo namus, buitį žmonės kuria savarankiškai, dažnai atsižvelgdami į tautinius-kultūrinius aspektus, į gamtines, ekonomines ir kultūrines sąlygas. Pavyzdžiui, tarpukariu norėta gyventi kuo arčiau miesto centro, o dabar siekiama pabėgti kuo toliau į užmiestį.
Tarpukariu buvo populiaru kurti vadovaujantis tautinio modernizmo dvasia, modernioje architektūroje ar interjeruose naudojant tautinius elementus, tuo tarpu dabar kuriami autoriniai interjerai, kuriuose derinamas interjero kūrėjo ir namo savininko požiūris. Tarpukario buities atspindžiu gali būti ir išlikę, bet svarbos netekę šalia virtuvių suprojektuoti tarnaičių kambarėliai arba tik tarnams skirtos laiptinės.
– Rodos, iš tarpukario atėjo mada interjeruose derinti tautinius motyvus. Panašu, kad tai grįžta – šiandien vėl madingi lietuviški tarpukario baldai, senovinės austos lovatiesės… Kaip apibūdintumėte ano meto kaunietiško gyvenimo estetiką?
– Paprastai inteligentų namuose nebūdavo prabangos daiktų, nes sąmoningai siekta interjerą dekoruoti draugų dovanotais tuometinių Lietuvos menininkų kūriniais, šeimos nuotraukomis bei valstybingumo simbolika – Vyčiu, kunigaikščių portretais, Vilniaus vaizdais. Spaudoje buvo siūloma prisiminti, kad lietuvio namuose svarbus aplinkos lietuviškumas, todėl siūlyta daugiau remti savo krašto pramonę, pirkti liaudies meno dirbinius.
Vis tik negalime sakyti, kad kauniečių namuose dominavo tautiniai elementai. Užsisakyti unikalaus darbo lietuviškus baldus ar rankų darbo kilimą, originalų dailininko paveikslą galėjo tik materialinę gerovę pasiekusios šeimos. Tuo tarpu iš kaimo atsivežtos motinų ar močiučių austos staltiesės ir lovatiesės tarpukariu tapo puikiais tautiškumo akcentais daugelyje namų. Gražu, kad tradicija grįžta.
– Jūsų knygoje Kaunas iš „aptriušusio provincijos užkampio“ virsta moderniu europietišku miestu. Šis Kauno virsmas dažnai pabrėžiamas. Ar pavyko įminti paslaptį, kaip miestui tai pavyko?
– Ne per metus, bet per dešimtmetį Kaunui iš tiesų pavyko iš aptriušusio užkampio tapti svarbiausiu šalies didmiesčiu, atsikratyti purvinų gatvių su paplavų grioviais, išlūžusių tvorų ir vidury miesto laikomų gyvulių. Pavyko, nes laikinosios sostinės statusas reikalavo nedelsiant imtis pokyčių. Ypač nuo 1921-ųjų, kai į sostinę pradėjo atvykti užsienio pasiuntiniai, o garsas apie prastą miesto būklę netruko pasklisti po Europą. Pirmiausia reikėjo įvesti vandentiekį ir kanalizacijos tinklus, nes iki tol apsirūpinti vandeniu šeimos reikmėms buvo vienas sunkiausių darbų – vietinį vandentiekį ir kanalizaciją turėjo vos keliolika namų.
Kauno sėkmės paslaptis buvo bendras vieningas savivaldos, valstybės centrinės valdžios ir miesto gyventojų siekis.
– Kiek patys miestiečiai prisidėjo kurdami modernų miestą?
– Kaip ir šiandien, taip ir anuomet, besikuriančiam miestui buvo svarbios abi pusės: ir gyventojai, ir miesto valdžia. Svarbiausia, kad viena pusė tinkamai vadovautų, o kita stengtųsi įgyvendinti iškeltus reikalavimus. Miestas ėmė pastebimai keistis, kai savivalda miesto gyventojams ir pastatų šeimininkams pradėjo skelbti griežtas taisykles. Taisyklės ir gana didelės baudos už jų nesilaikymą greitai privertė gyventojus susiremontuoti tvoras, nudažyti namus, suregistruoti šunis, o pastatų savininkai suprato, kad turės samdyti kiemsargius, kurie prižiūrėtų kiemus ir gatves.
Dauguma savivaldos reguliavimų pasiteisino. Gal tik vienas, 4-ojo dešimtmečio pabaigoje iškeltas reikalavimas miesto centre nugriauti medinius namus ir jų vietoje pastatyti mūrinius pastatus, sukėlė naują butų krizę – į miestą 1939 metų kovą, praradus Klaipėdos kraštą, suplūdo iš ten pabėgę lietuviai ir žydai. Tuo tarpu Kaune naujų namų statyba užtruko, stigo nuomojamų butų. Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, šis reikalavimas buvo teisingas, tačiau tuo metu jis sukėlė daugelio miestiečių pasipiktinimą.
– Ar jus pačią, kai tyrinėjote tarpukario buitį, kas nors nustebino? Sužinojote, ko nežinojusi?
– Man pačiai labai įdomu buvo patyrinėti iki šiol plačiau neaprašytą namų pagalbininkų temą. Buvo įdomu skaityti atsiminimus, kur rašoma apie tarnaites, aukles, namų virėjas ar samdomas muzikos mokytojas. Knygoje papasakoju apie šias labai svarbias namų pagalbininkes. Tarnaitėmis tapdavo į miestą iš kaimo atvykusios 17–20 metų merginos, kurios keletą metų padirbusios, susitaupiusios pinigų, pamačiusios miestietiško gyvenimo ir nemažai išmokusios, grįždavo į savo kaimus, kur dažniausiai sėkmingai ištekėdavo. Tačiau buvo ir tokių, kurios šeimos nesukurdavo, visą gyvenimą nugyvendavo kartu su viena šeima. Labai įdomu buvo patyrinėti Šv. Zitos draugiją, į kurią jungėsi tarnaitės, – kažkas panašaus į šių dienų profsąjungas.
Knygoje pasakoju ir apie sudėtingus tarnaičių santykius su valdingomis namų šeimininkėmis. Sunku net įsivaizduoti, koks tai buvo fiziškai ir emociškai varginantis darbas: tarnaitė visą laiką turėjo ir dirbti, ir gyventi tuose pačiuose namuose.
Tarnaičių tema iki šiol buvo nustumta į užribį. Kai rašoma apie inteligentų šeimas, tarsi nenorima tų merginų matyti, lyg jų nebūtų buvę, lyg samdyti tarnaitę būtų buvę neteisinga. Vis tik tarnaitės egzistavo, jos daug dirbo, turėjo gerai prisitaikyti prie šeimos ypatumų, tinkamai vykdyti šeimininkės nurodymus, mokėsi susigaudyti mieste, žinojo, kur pirkti kavą, o kur – daržoves ar žuvį.
– Ar Kaune buvo rajonų, kuriuose gyventi burdavosi tam tikros socialinės grupės?
– Tam tikri rajonai egzistavo. Miesto centre ir Žaliakalnyje butai buvo brangūs, todėl čia gyveno turtingi verslininkai, namų savininkai, aukštos kategorijos valstybės tarnautojai ar įmonių direktoriai. Tuo tarpu, kuo toliau nuo miesto centro, tuo pigesni buvo žemės sklypai, namus čia statėsi darbininkija ir vidutinių pajamų šeimos. Susiformavo atskiri darbininkų rajonai, pavyzdžiui, Šančiai ar Vilijampolė. Žaliakalnio šlaituose kūrėsi pigių namelių be patogumų kolonijos, gavusios „Brazilijos“ ir „Argentinos“ pavadinimus.
– Ką namų interjeras galėjo pasakyti apie šeimos statusą ir vertybes? Kaip atrodė tipinis inteligentų butas Kaune?
– Vartydami išlikusias nuotraukas, galime pasakyti, kad namų interjeras tikrai gali nemažai atskleisti apie šeimininkų pomėgius, išsilavinimą, finansines galimybes, vertybes. Knygoje rašau apie lietuvių santykį su nuosavybe ir tai, kaip kurdamas namus žmogus kartu kuria savo tapatybę. Galima aiškiai pajusti emocinį skirtumą, kai atsiminimuose rašoma apie nuomojamą butą ir prisimenamas nuosavas.
Šeimininku žmogus jaučiasi tik tada, kai gali būste šeimininkauti. Tokiu būdu per namus kaip nuosavybę, per juose esantį turtą, daiktus, mes tarsi pratęsiame savo asmenybę. Apskritai namus kuriame ne tiek juos apstatydami daiktais, kurie mums patinka, kiek patys norėdami tapti namų dalimi. Todėl namai geriau nei bet kas kita atspindi šeimininkus ir jų tapatybę.
Tipiniame inteligento bute buvo salonas, miegamasis, vaikų kambarys, virtuvė, kartais dar darbo kambarys arba valgomasis. Baldai ir interjero detalės dažnai eklektiškos, ypač 3-iojo dešimtmečio pradžioje, kai po Pirmojo pasaulinio karo visko labai trūko, žmonės džiaugėsi apskritai gavę nusipirkti stalą ar lovą. Nuomojami būstai būdavo apstatyti, tekdavo priprasti prie baldų, net jei jie ir netenkino. Tai skatino ieškoti galimybių pasistatyti nuosavą. Tik nuo 4-ojo dešimtmečio vidurio Kaune radosi vis daugiau suprojektuotų namų, kuriuose architektas sukurdavo ir visą interjerą. Baldų komplektai ir stiliaus vieningumas buvo būdingas tik aukšto socialinio sluoksnio gyventojų namuose.
– Ar tiesa, kad buvo rekomenduojama turėti du atskirus miegamuosius vyrui ir žmonai? Iš kur radosi tokia rekomendacija?
– Iš tiesų daugelyje namų aprašymų radau, kad vyras ir žmona turėjo atskirus miegamuosius, o jeigu miegamasis buvo bendras, tai jame statytos dvi atskiros lovos. Miegamajame buvo svarbu pailsėti, buvo rašoma, kad kokybiškai pailsėti galima tik miegant atskirai. Vartant 3–4 dešimtmečiais leistus žurnalus, randame būtent atskirų miegamųjų nuotraukas, tačiau apie tai plačiau galima buvo kalbėti tik 4-ąjame dešimtmetyje, kai buvo pastatyta tūkstančiai naujų butų. Tuo tarpu visą 3-ąjį dešimtmetį, kai butų trūko, dažnai šeimai nebuvo galimybės turėti atskirus miegamuosius. Neretai miegota salonuose ar bendro naudojimo kambariuose, lovą atskyrus tik pastatoma širma.
– Ar, tyrinėdama vaikų kambarius, sužinojote, kaip anuomet buvo auklėjami vaikai? Ar tarpukario šeimos daugiau laiko leisdavo kartu nei šiandien?
– Rašydama apie vaikų kambarius, stengiausi pateikti daugiau informacijos ir apie to meto vaikų auklėjimą, požiūrį į vaikus. Vaikų kambarys buvo svarbus, čia turėjo tilpti vaiko daiktai, jo poilsio ir žaidimų erdvės. Vaikų lavinimui inteligentų šeimose buvo skiriamas didelis dėmesys: pirktos vaikiškos knygelės, samdyti privatūs užsienio kalbų ir muzikos mokytojai. Vaikai tarpukariu skaitė daug vakarietiškos klasikos, pradedant A. Diuma „Trimis muškietininkais“, D. Defo „Robinzonu Kruzu“ ir baigiant K. Majaus „Vinetu“ ar Ž. Verno „Aplink pasaulį per 80 dienų“. Ir tarpukariu buvo populiarūs stalo žaidimai: „Bingo“, loto, „Kopėčios“. Mergaitės žaidė su lėlėmis, berniukai norėjo suptis ant supamojo arkliuko, o vėliau, įkvėpti istorijų apie indėnus, šaudyti iš lankų.
– Knygoje naudojate daug atsiminimų. Kodėl asmeniniai liudijimai istorijai yra tokie svarbūs? Ką, jūsų manymu, po šimto metų apie mus norėtų sužinoti istorikai?
– Istorikams vertingiausi yra dienoraščiai, juose užrašyta šviežia tos dienos informacija yra tiksliausia, atspindinti tos dienos žmogaus emocijas ir santykį su aprašomais dalykais. Atsiminimų knygos taip pat labai reikalingos. Vis tik reikia suprasti, jog atsiminimus žmogus rašė iš didelės laiko distancijos, todėl jie dažnai būna labai selektyvūs, apaugę vėlesnių metų emocijomis. Kita vertus, iš tam tikro laiko atstumo galima labiau susikoncentruoti į atskirus dalykus, pavyzdžiui, aprašyti, ką vaikystėje reiškė bendravimas su šeimos nariais, kaip elgtasi su namų pagalbininkais, kaip atrodė vaikų kambarys, kaip šeima švęsdavo Velykas ar Kalėdas.
Tarpukariu žmonės mėgo rašyti dienoraščius, tačiau sovietinė okupacija ir tremtys daugelio sąsiuvinius pradangino. Dabartiniame technologijų amžiuje vis mažiau rašome ranka, vis mažiau laiko lieka savirefleksijai, pamąstymui apie savo dieną, namus. Mums kur kas labiau rūpi pažiūrėti, kaip gyvena ir ką veikia šimtas daugiau ar mažiau žinomų asmenų, kuriuos sekame, bet kurie su mumis dažnai neturi jokio ryšio.
Galbūt po šimto metų dirbtinis intelektas, turėdamas daug informacijos apie šiuolaikinių žmonių gyvenimą, gebės generuoti išsamius atsakymus ir vaizdus, kaip viskas buvo. Priešingu atveju sunku pasakyti, ką tyrinės istorikai: nebus nei išlikusių popierinių laiškų, nei dienoraščių, bet yra vilties, kad išliks laikraščiai, televizijos ir radijo įrašai, kuriuose užfiksuotos valstybės ir visuomenės gyvenimo aktualijos.
– Ar jūsų knygos atsiradimą kaip nors veikė tai, kad jau seniai domitės tarpukariu, jo asmenybių gyvenimais ir istorijomis?
– Tarpukario šeimų gyvenimas, namai, buitis man nebuvo nauja tema, kadangi jau esu išleidusi knygų apie Prezidento Antano Smetonos ir Sofijos Smetonienės bei Juozo Tūbelio ir Jadvygos Tūbelienės šeimas. Rengdama šias knygas, rašiau ir apie tai, kiek svarbus jiems buvo nuosavas būstas, kaip atrodė jų namų buitis ir kasdienybė.
Vis tik svarbesne inspiracija tapo lenkų autorės Joanos Kuciel-Frydryszak knyga „Tarnaitės visa kam“, kurioje atskleista tarnaičių padėtis tarpukario Lenkijoje. Norėjosi daugiau pasigilinti, kiek tarnaičių dirbo Kaune, kokios moterys rinkosi šį darbą, kaip klostėsi jų santykiai su namų šeimininkais. Todėl knygoje „Namai“ ir norėjau parodyti namus su visais jame gyvenusiais žmonėmis – ir šeimininkais, ir pagalbininkais.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
