Daugiau nei 20 metų kunigas Aleksejus Uminskis ėjo klebono pareigas Maskvos centro užkampyje esančioje cerkvėje. O prieš porą metų vos per 10 dienų buvo atleistas iš pareigų ir pašalintas iš kunigų.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
2024 m. sausio 4 d., likus trims dienoms iki stačiatikių Kalėdų, už šią teritoriją atsakingas arkivyskupas paskambino A. Uminskiui ir liepė kitą dieną prisistatyti. Jam atvykus, arkivyskupas įteikė dekretą, kuriuo A. Uminskis buvo nušalintas nuo tarnystės, jam atimta teisė laikyti mišias.
Po mažiau nei valandos A. Uminskis jau stovėjo priešais drausminę komisiją, jos keturi nariai nesiteikė prisistatyti, bet uždavė jam keletą klausimų, teiravosi, kodėl per pamaldas jis neskaitė Rusijos karą Ukrainoje palaikančios maldos, o tada patvirtino jo nušalinimą nuo pareigų ir įsakė nedelsiant nusiimti nuo kaklo kryžių.
Po Kalėdų A. Uminskis keletą kartų buvo elektroniniu paštu ir telefonu kviečiamas atvykti į bažnytinį teismą, kur turėjo vykti posėdis dėl galimo jo pašalinimo iš kunigų. Jis neatvyko, o sulaukęs kolegos kunigo įspėjimo, kad po bažnytinio teismo bus suimtas, išvyko iš Rusijos.
Netrukus elektroniniu paštu jis gavo pranešimą, kad Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovas, Maskvos patriarchas Kirilas patvirtino sausio 13 d. vyskupijos teismo priimtą sprendimą pašalinti jį iš kunigų už tai, kad jis „atsisakė… Šventosios liturgijos metu perskaityti „Maldą už Šventąją Rusią“, – „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) Rusijos tyrimų skyriui „Systema“ pasakojo A. Uminskis.
Tarptautinės stebėjimo organizacijos „Krikščionys prieš karą“ duomenimis, 65-erių A. Uminskis yra vienas iš maždaug 50 Rusijos stačiatikių kunigų, kuriuos bažnyčia persekioja už nepritarimą Rusijos karui prieš Ukrainą arba už paramą Ukrainai ginantis nuo Rusijos invazijos.
Keli iš jų, kaip ir A. Uminskis, buvo nubausti už tai, kad atsisakė skaityti Maskvos patriarchato pasiūlytą „Maldą už Šventąją Rusią“, kuria siekiama pamaldose pademonstruoti palaikymą Rusijos karui prieš Ukrainą.
Šią maldą sukūrė aktyviai prezidentą Vladimirą Putiną ir 2022 m. vasarį jo pradėtą plataus masto invaziją į Ukrainą remiantis patriarchas Kirilas, pirmą kartą perskaitęs ją tų metų rugsėjį vykusiose mišiose. Dabar ši malda yra privaloma; joje teigiama, kad „trokštantys karo sukilo prieš Šventąją Rusią“, ir prašoma Dievo „savo galia garantuoti mums pergalę“.
Drausmės komisijai paklausus A. Uminskio, kodėl jis neskaitė maldos, šis atsakė: „Aš nežinau, kas yra Šventoji Rusia“, – pasakojo jis „Systema“ žurnalistams. Buvęs kunigas sakė dažnai sulaukiantis laiškų iš buvusių kolegų, susiduriančių su dilema: jiems sąžinė neleidžia melstis už karą, tačiau jie bijo pasmerkimo ir bažnytinio teismo.
Bažnyčios represijos prieš karo kritikus palietė dvasininkus ir parapijiečius nuo Chabarovsko Rusijos Tolimuosiuose Rytuose iki Vilniaus, kur keli Maskvos patriarchatui priklausančios Rusijos stačiatikių bažnyčios Lietuvos vyskupijos dvasininkai buvo nubausti už karo kritiką.
„Tai uždaras posėdis“
Vienas iš jų – Vladimiras Seliavko, 2022 m. kartu su keletu kolegų iš pagrindinės Vilniaus stačiatikių katedros, įskaitant ir vyriausiąjį dvasininką, pašalintas iš kunigų dėl atvirai reiškiamos antikarinės pozicijos.
V. Seliavko įtaria, kad bažnyčios baudžiamąjį persekiojimą prieš jį ir kitus kunigus inicijavo tas pats dvasininkas, kuris vėliau, būdamas teisėju bažnytiniuose teismuose, sprendė jų likimą. Tai buvo naujai paskirtas, vos pradėjęs eiti pareigas vyskupas, ant savo darbo stalo radęs atspausdintus jų antikarinius pareiškimus.
Nuo plataus masto invazijos pradžios Rusijos valdžia sugriežtino spaudimą kitaminčiams, siekdama nutildyti bet kokią karo su Ukraina – šalimi, kurioje, kaip ir Rusijoje, dominuoja stačiatikiai, kritiką.
Pasak iš kunigų pašalintų dvasininkų, Rusijos stačiatikių bažnyčios drausminė sistema tam tikrais atžvilgiais primena pasaulietinę Rusijos teismų sistemą – politiniais motyvais grindžiamų bylų baigtis dažnai būna iš anksto nuspręsta, o išteisinamieji nuosprendžiai itin reti.
Tačiau kai kurie bažnytinės sistemos aspektai dar labiau stokoja skaidrumo nei Rusijos pasaulietiniai teismai, kur teisminė valdžia formaliai atskirta nuo vykdomosios, o tariamas taisyklių laikymasis yra vienas iš teismuose vykstančio spektaklio epizodų.
A. Uminskis ir V. Seliavko savo pasakojimuose atkreipia dėmesį į neaiškią įvykių seką, kai kunigui, kuriam gresia drausminė nuobauda ar pašalinimas iš kunigų, beveik nėra galimybių kreiptis į teisininkus ar pasinaudoti kitomis gynybos priemonėmis.
„Nėra jokio procesinio kodekso. Teismo reikalavimai niekur nėra aprašyti“, – „Systemos“ žurnalistams sakė kunigas Andrejus Kurajevas, kuris 2022 m. už karo kritiką buvo nubaustas pinigine bauda, o kitais metais pabėgo iš Rusijos. Patriarchas Kirilas 2020 m. uždraudė A. Kurajevui laikytis mišias, o bažnytinis teismas tais pačiais metais nusprendė pašalinti jį iš kunigų.
„Pavyzdžiui, jei byloje gali būti kviečiami liudytojai, niekas nežino, kaip juos pakviesti, kas apmokės jų kelionės išlaidas ir pan. Prokuroras ir teisėjas yra tas pats asmuo. Kaltinamąjį aktą pateikia tas pats asmuo, kuris ir skelbia nuosprendį, – sakė jis. – Į teismą iškviestas asmuo nėra informuojamas apie tai, kuo jis kaltinamas.“
Pasak A. Kurajevo, vyskupijos teismo teisėjus skiria vyskupas; jie negauna atlyginimo, o, atlikę pareigą teisme, toliau tarnauja įprastose parapijose, kitaip tariant, yra visiškai priklausomi nuo vyskupo.
„Kai paklausi, ar galiu atsivesti advokatą, jie atsako: „Ne, tai uždaras posėdis.“ Tai prieštarauja tradicijai; Bizantijos imperijoje advokatai būdavo skiriami, o visą personalą išlaikydavo patriarchatas“, – sakė 800 puslapių knygą apie bažnytinius teismus parašęs A. Kurajevas.
„Iki 1917 m. revoliucijos Rusijoje veikė bažnytiniai teismai, buvo labai rimtų bažnytinių teisininkų... Nieko panašaus nebuvo sovietinėje Rusijoje, nėra ir posovietinėje Rusijoje“, – „Systemos“ žurnalistams aiškino Niujorko Fordamo universiteto Stačiatikių krikščioniškųjų studijų centro komunikacijos direktorius Sergejus Čapninas.
A. Kurajevo teigimu, iki bolševikų revoliucijos Rusijos stačiatikių bažnyčios teismai „veikė įprastai“, tačiau „sovietinis režimas šią tradiciją sunaikino“. Pasak jo, ji buvo atkurta 2004 m., tačiau pradėjo veikti tik Kirilo, kuris „bažnyčios teismų taisykles rengė skubotai, nes jam ne visada patogu pačiam spręsti klausimus dėl nepageidaujamų kunigų“, vadovavimo laikotarpiu.
Liūdna, bet nėra dėl ko gailėtis
Pasak S. Čapnino, iš kunigų pašalinti dvasininkai teoriškai gali apskųsti vyskupijos teismo sprendimus Aukščiausiajam bažnytiniam teismui.
Visgi, nepuoselėdami didesnių vilčių, kad esant dabartinei sistemai apeliacija bus patenkinta, pašalintieji iš kunigų atsisakė šios galimybės. Kai kurie jų pasirinko kovos būdą, kuris, kaip teigė S. Čapninas, „jau šimtmečius nebuvo taikomas Rusijos stačiatikių bažnyčios atžvilgiu“, – kreipėsi į Konstantinopolio ekumeninio patriarcho Baltramiejaus vadovaujamą ekumeninį teismą.
Maskvai pradėjus karą prieš Ukrainą ir taip įtempti Rusijos stačiatikių bažnyčios ir visų stačiatikių dvasinio vadovo Baltramiejaus santykiai dar labiau pašlijo.
Baltramiejaus pastangomis A. Kurajevui, A. Uminskiui ir V. Seliavko buvo grąžinti bažnytiniai laipsniai. Visi trys su liūdesiu kalba apie atsiskyrimą nuo savo tikinčiųjų, tačiau pripažįsta, kad bažnyčios reiškiamai pozicijai dėl Rusijos karo prieš Ukrainą jie negalėjo pritarti.
Konstantinopolio patriarchatas paskyrė A. Uminskį į nedidelę bažnyčią Paryžiuje ir leido apsigyventi joje esančiame butuke, tačiau atlyginimo nemoka; dvasininkas pragyvena skaitydamas paskaitas ir skelbdamas pamokslus socialiniuose tinkluose. Jis palygino atsiskyrimą nuo buvusių parapijiečių su atsiskyrimu nuo savo šeimos.
Lietuvoje likęs V. Seliavko dabar tarnauja bažnyčioje, kuri sovietmečiu buvo pertvarkyta į koncertų salę. Joje yra scena, bet nėra altoriaus; jo pamaldose dalyvauja ne tūkstančiai, o vos keliasdešimt žmonių.
Kiekvieną sekmadienio rytą V. Seliavko iš sandėlio paima sulankstomą sakyklą, porą ikonų stovų ir žvakidžių, laiko mišias, o baigęs viską vėl sudeda į sandėlį.
Jis nesigaili, kad pasipriešino karui, tik apgailestauja dėl to, ką prarado.
„Taip pasielgti mane privertė sąžinė, – sakė jis. – Bet jausmas toks, lyg savo kojomis eitum į operacinę, kur tau kažką amputuos... Nuo šešerių metų svajojau tapti kunigu. Yra šimtai žmonių, kuriuos pakrikštijau, sutuokiau, už kurių mirusius tėvus meldžiausi, o dabar jie su manimi nebesisveikina, pereina į kitą gatvės pusę... Mano dėdė, kunigas, su manimi nebekalba, nebebendrauja ir vienas iš mano brolių, ir mano uošvis, kuris taip pat yra dvasininkas. Negaliu ramiai aplankyti tėvo kapo, nes atsidursiu bendruomenės, kurioje nebesu pageidaujamas, teritorijoje.“
