Nacionaliniame Kauno dramos teatre – paskutinė šio sezono premjera. Rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kūrybos įkvėptą spektaklį „Agnijos magija“ režisuoja Naubertas Jasinskas.
„Jurga lydi mane jau kokius pusantrų metų. Man labai smagu su ja mąstyti, kurti. Labai džiaugiuosi, kad ji atsirado, kad apskritai atsirado J. Ivanauskaitės kūryba mano gyvenime. Turiu nuojautą, kad čia pirmas, bet ne paskutinis randevu su jos kūrybiniu palikimu“, – sako N. Jasinskas.
Pasakojimo ašimi spektaklyje tampa visą gyvenimą trunkančios dvasinės paieškos. Scenoje realybė persidengia su magiškais elementais. Keturi skirtingi personažai tarpusavyje kuria bendrą vieno žmogaus vidinio pasaulio įvaizdį.
„Žiūrovams papasakosime labai aiškią dviejų parų naujametinę istoriją, kuri turi daug magiškojo realizmo elementų. Tai labai aiškios, psichologiškai apibrėžtos scenos. Jos, žinoma, yra šiek tiek, kaip mėgstu sakyti, pasintetintos mano stiliaus ir mano skonio, bet tai yra vaidybinės scenos su magiškais elementais.
Yra keturi personažai. Yra pati Agnija, yra Anuška – būrėja, yra katė, tigras, Agnijos augintinė, taip pat yra vyras X, aš taip vadinu, įkūnijantis labai daug skirtingų vyrų. Keturi personažai, kurie tarpusavyje dar kuria tokį vieno bendro personažo įspūdį, kažkokį sūkurį“, – dalijasi režisierius.
Spektaklyje didžiausia magija tai gebėjimas būti, matyti ir suprasti, kad svarbiausia paslaptis yra visai čia pat.
„Vienas iš esminių tekstų „Agnijos magijoje“, kai Agnija susitinka su tibetiečiu vienuoliu ir jie kalbasi, kas yra magija. Agnija sako, kad magija yra visas jos gyvenimas, atsitiktinumai, susitikimai su būrėjomis, bandymas manifestuoti. O budistų vienuolis, atliepdamas budistinę perspektyvą, sako, kad magija yra gyvenimas be iliuzijų. Tikroji magija yra realybę suvokti tokią, kokia ji yra. Tai didžiausia pasaulio magija, kurios, deja, niekas negali ir nemoka valdyti. Agnija bando to išmokti, išvis prieiti prie šito suvokimo“, – teigia N. Jasinskas.
Žiūrovams papasakosime labai aiškią dviejų parų naujametinę istoriją, kuri turi daug magiškojo realizmo elementų.
N. Jasinskas
Šiuolaikinė elektroninė ir J. Ivanauskaitės mėgtų autorių muzika ir atskiru veikėju scenoje tampantis radijo imtuvas kuria spektaklio garsinį audinį.
„Jurgos kūryba daugiasluoksnė, turime jos prieš Tibetą esančią kūrybą literatūroje, dailėje ir kitur, per Tibetą ir po Tibeto, tai lygiai taip pat spektaklio garsinis sluoksnis trigubas. Jame maišosi įvairūs šiuolaikinės elektroninės muzikos garsai, įvairūs jos knygose aprašyti jos mėgstami autoriai ir jų muzika. Netgi turime kaip personažą radiją. Iš jo skamba kūriniai, kalba balsas, pavyzdžiui, skamba telefonas, kuriame kvarkia varlės. Tai turime milžiniškai svarbų magiškąjį garsų sluoksnį“, – atskleidžia kompozitorė Agnė Matulevičiūtė.
Choreografija skleidžiasi per kiekvieno personažo savitą judėjimo braižą.
„Man įdomiausia galvoti apie choreografiją per personažų prizmę, per jų plastiką, per mizanscenas, per scenos atlikimą, judėjimą, skirtingą plastiką skirtingose scenose. Manau, taip labiausiai ir atsiskleidžia šiame spektaklyje choreografinis mąstymas. Būtent ne per šokio numerių statymą spektaklio visame piešinyje, o per skirtingų kūnų judėjimo galimybes, skirtingai išreiškiamas per scenas“, – sako choreografė Greta Grinevičiūtė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
