Gynybos ekspertas apie dronų grėsmę Baltijos šalyse: „Tapome Vakarų Ukrainos tęsiniu“

„Iš esmės tapome Vakarų Ukrainos tęsiniu“, – sako Baltijos saugumo fondo vyriausiasis analitikas Glenas Grantas, kalbėdamas apie padažnėjusius Ukrainos dronų įskridinimo į Baltijos šalių oro erdvę atvejus. Šiuos bepiločius orlaivius, kaip pranešama, elektroninės kovos priemonėmis į NATO oro erdvę nukreipia Rusija.

Pasak britų gynybos analitiko, NATO yra pasiryžusi sugerti kur kas daugiau Rusijos provokacijų, nei turėtų, o rimtesnį Aljanso atsaką, atrodo, galėtų sukelti tik sausumos invazija. Jis pabrėžia, kad „Europa kaip visuma vis dar nevertina Rusijos provokacijų pakankamai rimtai“.

Latvijoje gyvenantis britų atsargos pulkininkas leitenantas G. Grantas 37 metus tarnavo Didžiosios Britanijos kariuomenėje. Jis yra dirbęs Jungtinės Karalystės, Ukrainos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Bulgarijos, Makedonijos, Juodkalnijos, Moldovos, Albanijos, Kosovo, Slovėnijos, Serbijos ir Čilės gynybos ministerijose. G. Grantas taip pat buvo gynybos atašė Suomijoje, Estijoje ir Latvijoje.

– Kodėl dronų įsiveržimai į Baltijos šalis suintensyvėjo būtent dabar? Juk Ukrainos dronų smūgiai į taikinius giliai Rusijos teritorijoje vyksta jau ilgą laiką.

– Nemanau, kad tai susiję su laiku ar jo pasirinkimu. Manau, esmė ta, kad Rusija pagaliau išsiaiškino, kaip tai daryti. Kitaip tariant, dabar Rusija gali tai daryti, todėl ir darys. Kai negalėjo – nedarė.

Jiems reikia nuolat kažką daryti. Jei jiems daromas spaudimas nebegadinti kabelių Baltijos jūroje, jie turi rasti alternatyvą. Nevadinsiu to hibridiniu veikimu, bet tai yra alternatyvus būdas trikdyti žmones ir NATO valstybių vyriausybes.

– Sakote, kad Rusijos elektroninės kovos pajėgumai tobulėja?

– „Tobulėja“ nėra tinkamas žodis. Jie keičiasi, prisitaiko. Jie prisitaiko prie visko, kas vyksta. Tiesą sakant, tai daro gana gerai. Tą jie padarė su dronais ir tai darys nuolat. Kai tik ukrainiečiai sugalvoja ką nors naujo, rusai prisitaiko. Kai tik rusai padaro ką nors naujo, prisitaiko ukrainiečiai. Tai dar viena adaptacija.

– Ar dronų nukreipimas trikdant palydovinį ryšį yra vienintelis galimas paaiškinimas, kodėl dronai skrenda į Baltijos šalis? Kai kurie stebėtojai kelia kitą versiją – Rusija arba Baltarusija savo teritorijoje randa nukritusius ukrainietiškus dronus, juos sutaiso ir paleidžia į Baltijos šalis. Ar tai jums skamba realistiškai?

– Tai įmanoma. Bet tada mes sužinotume, ar tai tiesa, maždaug per tris ar keturias dienas, nes jie negalėtų turėti tiek daug pakankamai sveikų dronų, kurie galėtų skristi. Jei visa tai liausis po penkių dienų, tada ši versija gali būti tikėtina.

Vis dėlto man daug labiau tikėtina, kad jie tiesiog pakeičia jų kryptį, klastodami GPS signalą.

Jei tai ne GPS signalo trikdymas, tada man tai jau kelia didesnį nerimą. Tada reikštų, kad jie trikdo pačią programinę įrangą. Jei dronai yra autonominiai ir naudoja vidinę navigacijos programinę įrangą, jų neturėtų būti įmanoma trikdyti. Trikdyti galima tik tuos, kurie remiasi GPS ryšiu. Todėl mums reikėtų kuo greičiau rasti vieną tokį droną ir jį ištirti, kad suprastume, koks žaidimas čia žaidžiamas.

– Kodėl kariuomenėms taip sunku rasti dronus, net kai užfiksuojama, kurioje vietovėje jie dingo iš radarų?

– Lietuvoje ir Latvijoje daug miškų, laukų ir panašių vietovių. Jei dronas nukrenta miške, jo niekada nerasite. Jei jis nukrenta Latgaloje, kur nors tarp miškų, jis gali gulėti ten savaites, kol kas nors jį aptiks.

Reikia prisiminti, kad nei Lietuva, nei Latvija neturi milžiniškų ginkluotųjų pajėgų. Todėl jos negali siųsti visų savo žmonių ieškoti drono taip, kaip ieškoma dingusio vaiko. Jei tai tik dronas ir jis į nieką nepataikė, tuomet tegul ten ir lieka, kol kas nors jį ras – koks ūkininkas kitą savaitę. Priešingu atveju tiesiog švaistytume laiką.

<...> Jei jis įskrenda į miestą ir į kažką pataiko – taip, tada jį randame. Taip buvo su tais dviem dronais prie naftos perdirbimo gamyklos (Latvijos Rėzeknės mieste – LRT.lt). Beje, tai įdomu, nes abu skrido į tą patį taikinį. Netikiu, kad Rusija juos specialiai nukreipė į tą objektą. Labiau tikėtina, kad dronuose buvo tam tikra naftos saugyklų atpažinimo sistema. Greičiausiai būtent tai jie ir „pamatė“.

Didysis klausimas yra toks: ar tai tęsis? Manau, greičiausiai taip. Ar blogės? Na, tai gali priklausyti nuo to, kiek dronų Ukraina siųs Sankt Peterburgo kryptimi. Žinau, kad ukrainiečiai į tai žiūri rimtai, nes jie nenori prarasti Baltijos šalių paramos. Todėl jie turi rimtai vertinti savo dronų naudojimą ir galbūt permąstyti programinę įrangą bei jų veikimo principus.

– Pastaruoju metu Latvija tapo pagrindiniu Rusijos psichologinės informacinės kampanijos taikiniu. Maskva kaltina Latviją leidžiant Ukrainai naudoti savo teritoriją dronams leisti ir grasina atsaku, įvardydama konkrečias bazes kaip taikinius. Ar manote, kad Rusija gali surengti kokią nors rimtesnę provokaciją Latvijoje?

– Tai nėra nauja. Tiesiog dabar žmonės atkreipia dėmesį. Rusija jau dešimt metų kursto įtampą Latvijoje ir vykdo dezinformacijos operacijas, kartais gana intensyvias. Žmonės iki šiol to rimtai nesuvokė, o latviai gana ramiai į visa tai reagavo. Manau, kai atsiranda dronai ir kartu pasigirsta tokie Rusijos komentarai, žmonės suklūsta.

Šiuo metu nematau aiškios priežasties, kodėl pasirinkta būtent Latvija, nebent Rusija mano, kad tai silpnoji vieta. Šalyje yra prorusiškų žmonių, taip pat ir valdžios aplinkoje. Todėl galbūt jie mano, kad, artėjant rudenį vyksiantiems rinkimams, Latvija yra tinkamas taikinys spaudimui. Manau, jie Estiją laiko sunkiau „įkandamu riešutu“, nes estai jau keletą metų aktyviai su jais kovoja savo informacinėmis kampanijomis. Lietuvoje tiesiog nėra tiek daug rusakalbių (kiek Latvijoje ir Estijoje – LRT.lt.).

– Baltarusija praėjusią savaitę įteikė Lietuvai protesto notą dėl to, kad gegužės 17 d. šalis neinformavo jos apie Baltarusijos kryptimi skridusį droną. Ar tai turėtų kelti nerimą, ar tai tik dar vienas propagandos aktas ir bandymas bauginti visuomenę?

– Propagandos aktas. [Lietuvai] politiniu lygmeniu galima būtų imtis įvairiausių veiksmų, kad į tai atsakytų. Vienas variantas – „nuoširdžiai“ atsiprašyti, kad jų neinformavo, ir taip tarsi išmušti jiems pagrindą iš po kojų (juokiasi). Tiesiog pasakyti: „Mes labai labai atsiprašome, ateityje visada jus informuosime, kai kas nors skris jūsų kryptimi, ypač jei tai bus NATO dronas.“ Ar kažką panašaus. Tai tiesiog žaidimai.

Nemanau, kad Rusija ar Baltarusija šiuo metu nusiteikusios imtis kokių nors veiksmų prieš Baltijos šalis. Rusija yra išsekinta fronte. Karinių pajėgų Kaliningrade taip pat nedaug. Kam jiems dabar dar labiau eskaluoti situaciją? Visa tai šiuo metu yra alternatyva tiesioginiam konfliktui.

– Kaip į naujausius dronų incidentus reagavo latviai? Ar tai sukėlė paniką? Ar mokyklos, ligoninės Latvijoje yra pasirengusios reaguoti į tokias grėsmes? Kokios buvo svarbiausios pamokos?

– Pamoka tokia, kad mes vėluojame tam pasiruošti dešimčia metų. Šiuos dalykus turėjome vertinti rimtai daug anksčiau. Kai dronai tapo pagrindine ginklų sistema, turėjome rimtai žiūrėti į ankstyvojo perspėjimo sistemas ir būti sukūrę tinkamą infrastruktūrą.

Kita pamoka – kad į tai turi žiūrėti rimtai visos trys šalys. Atsižvelgiant į tai, kaip arti viena kitos yra Baltijos valstybės, galbūt net reikėtų svarstyti bendrą sistemą. Žinoma, turime bendrą NATO oro erdvės gynybos sistemą, apimančią visas tris šalis, bet šiuo metu nematau, kad tai būtų pakankama.

– Kokio lygio pavojų miestui kelia vieno drono įskridimas? Ar būtina visiems 600–700 tūkst. miesto gyventojų bėgti į priedangas dėl vieno drono oro erdvėje? Ar tai yra perdėta reakcija?

– Tai perdėta reakcija. Jei įmanoma nustatyti, kur dronas skrenda, jei turite tinkamą stebėjimo sistemą, tada galima įvertinti jo trajektoriją ir pasakyti: vakarinė miesto dalis yra rizikos zonoje, o rytinė – tikriausiai ne. Būtent taip daroma Kyjive.

Reikia imti pavyzdį iš Kyjive veikiančios programėlės – ji iš pradžių perspėja, kad reikia skubėti leistis į slėptuves, o per kitas 30–50 minučių pateikia daug tikslesnę informaciją. Jei aiškiai matyti, kad dronas skrenda jūsų kryptimi, gaunate papildomą įspėjimą, kad rizika labai didelė. Jei ne – iš esmės galite grįžti miegoti arba tęsti darbus. Taip dauguma žmonių ir daro.

Iš tikrųjų Kyjive daugelis į dronus apskritai nebekreipia dėmesio. Jie priima tą riziką, nes miestas labai didelis. Nenoriu skambėti ciniškai, bet tikimybė, kad į tave pataikys dronas, yra beveik tokia pati kaip būti partrenktam automobilio. Žinoma, jei dronas pataiko – pasekmės tragiškos. Tačiau žmonės Kyjive prisiima šią riziką ir stengiasi kiek įmanoma tęsti normalų gyvenimą.

– Gal todėl, kad tai buvo pirmas kartas, bet Vilniuje praėjusią savaitę taip ir atsitiko: visas miestas gavo pranešimus apie oro pavojų, daug žmonių puolė į priedangas, dalis jų buvo užrakintos, kilo tam tikra sumaištis.

– Tuomet gerai, kad žmonės tai išsiaiškino. Galima sakyti, kad tai buvo generalinė repeticija. Tai parodo, kad Lietuvos valdžia, sakyčiau, kaip ir latviai, iki šiol tai vertino pakankamai rimtai. Galbūt dabar pradės. Galbūt ims galvoti apie slėptuves ir apie tai, ką daryti tokiose situacijose.

Šiuo metu neatrodo, kad Rusija planuotų sausumos operaciją prieš NATO. Tačiau NATO rodo, kad nereaguoja į tokius dalykus kaip dronai, neatsako Rusijai. Tai reiškia, kad Rusija gali be didesnių pasekmių siųsti dronus į NATO šalis tol, kol nebus peržengta tam tikra riba.

Kokia ta riba – nežinau. Man atrodo, kad NATO šalys kolektyviai yra pasirengusios sugerti labai daug, kol galiausiai nuspręs, kad jau metas atsakyti Rusijai. Galbūt tai paskatintų tik sausumos operacija. Galbūt kol jos nėra, jos nieko nedarys ir toliau elgsis taip kaip dabar – kentės, kentės ir kentės.

Tokius dalykus labai sunku vertinti, nes nematau jokio ryžto, ypač iš ES pusės, sutelkti jėgas ir duoti atkirtį. Viskas tęsiasi kaip iki šiol. Taigi mes iš esmės tapome Vakarų Ukrainos tęsiniu ir toliau remiame fronto liniją Ukrainoje. Mano nuomone, taip bus tol, kol Rusija neperžengs ribos sausumoje.

– Kaip NATO turėtų reaguoti į dabartinį Rusijos keliamų grėsmių lygį?

– Negaliu duoti tokių patarimų NATO dėl paprastos priežasties – nežinau, kokie yra Aljanso planai. Tačiau patarimas kiekvienai valstybei būtų vienas – tai vertinti rimtai. Jei nesiruošiame kariauti, tuomet mūsų gynybos sistemos turi būti kuo stipresnės. Šiuo metu visoje Europoje gana aiškiai matyti, kad taip vis dar nėra, – Europa kaip visuma vis dar nevertina šios situacijos pakankamai rimtai.