Ukrainai ir partneriams renkant duomenis dėl Rusijos nusikaltimų, teismo medicinos ekspertai sako – nustatyti palaikų tapatybę net ir su šiuolaikinėmis technologijomis gali būti sudėtinga. Tą primena ir žuvusiu laikyto, bet šiemet iš Rusijos nelaisvės grįžusio kario istorija.
Sujudimas vasarį Ukrainoje po Kyjivo ir Maskvos susitarimo apsikeisti belaisviais – artimieji ieško sugrįžusiųjų arba informacijos apie dingusiuosius. Niekas nelaukė ir neieškojo Nazaro.
„Jie pasakė man: sveikiname prisikėlus. Palaidojome tave 2023-aisiais“, – prisimena veteranas Nazaras Daleckyj.
Vakarų Ukrainoje gyvenanti Nazaro motina Natalija nuo pat karo pradžios gyveno nežinioje, kai pirmaisiais mėnesiais, sūnui tarnaujant Luhansko srityje, sulaukė skambučio.
„Balsas iškart pasakė: jūsų sūnus paimtas į nelaisvę, jam viskas gerai. Paklausiau: kas čia? O jis atsakė: tas, kuris tavo sūnų paėmė belaisviu“, – pasakoja veterano motina Natalija.
„Jie mus apsupo iš galo. Du žuvo, šešiese pasidavėme. Mūsų karius jie naudojo kaip skydus, negalėjome šaudyti ir pasidavėme“, – sako veteranas.
Po kelių mėnesių, 2022-ųjų rudenį Natalija sulaukė dar vieno skambučio, šįkart su žiniomis iš Kupjansko, Charkivo srityje, kur per Rusijos smūgį žuvo bėgę civiliai. Ten, pagal moters pateiktą DNR mėginį, tyrėjai nustatė, kad sūnus per smūgį taip pat žuvo.
„Pasakė, kad sūnus miręs. Paklausiau: kaip? Juk jis nelaisvėje. O man pasakė, kad žuvo vilkstinėje ir tiek“, – dalijasi Natalija.
Kūnas esą buvo taip apdegęs, kad moteris sulaukė dviejų maišų su palaikais, juos, nors ir abejodama, palaidojo.
„Kažkas buvo tuose maišuose. Norėjau sužinoti kas, bet jie neparodė kūno“, – sako ji.
Po pustrečių metų, šį vasarį, dar vienas skambutis. Šįkart jau iš paties Nazaro, sugrįžusio iš nelaisvės.
„Palaidoji savo sūnų, eini į kapines, meldiesi už mirusįjį, o paaiškėja, kad jis gyvas. Labai sunku“, – teigia veterano motina.
Charkivo srities prokurorai sako nežinoję apie tai, kad Nazaras nelaisvėje. O jo šeimos perduotas DNR mėginys patvirtino jo žūtį vilkstinėje Kupjanske.
„Kodėl jis galėjo būti vilkstinėje – nežinau, bet turite suprasti, kad tai buvo karo pradžia, tarp civilių galėjo būti ir karys. Rėmėmės įrodymais“, – sako Charkivo prokuratūros atstovas Mychailo Martyšas.
Bet įrodymus rinkti ir tikrinti – sudėtinga. Nuo įvykio vietų, kur ekspertams tenka palaikų ieškoti pavojuje, iki laboratorijų, kur tapatybes tenka nustatyti pagal tai, kas iš žuvusiųjų likę.
„Palaikai atvežami įvairiausios būklės. Dažnai belikę tik kaulų ar dantų fragmentai ir nieko daugiau“, – tikina Ukrainos teismo medicinos centro atstovas Ruslanas Abasovas.
Žuvusiųjų tapatybių paieškos – visų konfliktų galvosūkis. Nuo jų sprendimo priklauso ir teisingumo paieškos, kai Ukraina ir Vakarai kaupai įkalčius dėl karo nusikaltimų Ukrainoje.
„Per Srebrenicos žudynes nužudyta aštuoni tūkstančiai žmonių. Daugumos tapatybės nustatytos. Vėliau paaiškėjo, kad dalis žmonių gyvi, nors jie laikyti nužudytais. Tada, žinoma, advokatai šoko abejoti pačiomis žudynėmis“, – teigia karo nusikaltimų tyrėjas Vladimiras Dzuro.
Vyriausybė per karą ėmėsi reformų, dabar kiekvienas karys į nacionalinę duomenų bazę turi pateikti savo DNR. Taip viliantis ir tikslumo, ir daugiau aiškumo šeimoms, kaip Nazaro, dabar daugumą laiko leidžiančio su artimaisiais.
