Lietuvos vardo paminėjimas 1009-aisiais neatsiejamas nuo krikščioniškų misijų, kurios tais laikais buvo labai svarbus dalykas. Ko iš tiesų ieškojo į rytus keliavusi šv. Brunono krikštijimo misija? Kokią reikšmę mūsų dabarties valstybingumui turi tai, kad buvome paminėti Kvedlinburgo analuose, ir kokios įdomybės slypi už šio paminėjimo?
Apie tai LRT KLASIKOS laidoje „Nuo jūros iki jūros“ – pokalbis su prof. Rimvydu Petrausku.
– Kas tas Kvedlinburgas ir kodėl būtent ten fiksuojamas pirmasis Lietuvos paminėjimas? Kuo svarbūs Kvedlinburgo analai, ar jie yra kuo nors išskirtiniai Europos raštijos istorijai?
– Kvedlinburgo analai – tipiškas viduramžių istorinis veikalas. Analai reiškia „pamatiniai užrašai“, kur kiekvienais metais užrašomi keli labai objektyvūs sakiniai, kas tais metais nutiko svarbiausio. Analai yra metraštis (verčiant iš lotynų kalbos).
Kvedlinburgas – labai gražus fachverkinis UNESCO miestas. Ant kalno yra išlikęs tikrai įspūdingai atrodantis Šv. Servacijaus moterų vienuolynas. Todėl nėra jokių abejonių, kad Lietuvos vardą pirmoji užrašė moteris. Dar 19 a., kai pažinimas dominuojamas vyrų, buvo galvojama, kad moterys galbūt samdėsi kokius nors raštininkus vyrus. Tačiau dabar pažinimas parodė, kad moterys tuo metu buvo gal net raštingesnės už vyrus. Tos raidės neabejotinai buvo užrašytos moters ranka.
Yra keletas šaltinių, kurie mini Brunono Bonifaco kelionę, ir tik Kvedlinburgo analai pamini Lietuvos vardą (kituose minima Prūsija).
Kodėl Kvedlinburge? Tai yra tikrai atoki vieta žemėlapyje, Saksonija net ir dabartinės Vokietijos kontekste yra provincija. Bet tuo metu Saksonija buvo imperijos centras. Visi pagrindiniai centrai (Magdeburgas, Merzeburgas) yra čia pat. Kvedlinburge yra imperinis moterų vienuolynas, kurio vadovės abatės yra aukščiausio lygio imperijos šeimos atstovės.
1009 metais, kai buvo užrašytas Lietuvos vardas, abate buvo jau mirusio Otono III sesuo Adelheida. Štai tokio rango yra šis vienuolynas. Yra keletas šaltinių, kurie mini Brunono Bonifaco kelionę, ir tik Kvedlinburgo analai pamini Lietuvos vardą (kituose minima Prūsija).
– Tada logiška klausti, kodėl Brunonas Kverfurtietis, kuris tampa Bonifacu, tiek svarbus, kad patenka į tą komunikacijos tinklą Kvedlinburge?
– Jo kilmės vieta yra Kverfurtas šalia Kvedlinburgo – ta pati Saksonija. Brunonas Kverfurtietis – Saksonijos kilmingasis, priėmęs sprendimą stoti į vienuolyną. Tame Kvedlinburgo analų sakinyje keistai nuskamba viena vieta, kuri išmanantį gali net sutrikdyti: „Vienuoliktais savo atsivertimo metais jis žuvo.“ Brunonas – seniai krikščionis, bet „atsivertimas“ turi ir kitą reikšmę – iš pasaulietinio gyvenimo į vienuolišką gyvenimą. Čia turima omenyje vienuolikti įstojimo į vienuolyną metai, kas žmogui yra labai svarbi data. Tuo metu jis prisiima naują vardą – Bonifacas.
Jis yra labai aukšto rango Saksonijos kilmingasis, anksti pradėjęs tarnauti imperatoriams. Tapęs dvasininku, priklausė pačiai artimiausiai Otono III dvasinei aplinkai, buvo jo imperatoriškosios karališkosios koplyčios vienas svarbiausių narių, kartu ir patarėjas. Taip pat jis iš arti galėjo stebėti pirmąsias misijas, tarp kurių viena išskirtinė misija pasiekė Baltijos jūros regioną.
997 metais Prūsijoje irgi buvo nužudytas misionierius šv. Vaitiekus (Adalbertas), kilęs iš Čekijos, labai artimas Otono III bendražygis, jau seniai dalyvavęs aukščiausio lygio veiklose, pavyzdžiui, krikštijęs Vengrijos karalius. Toks žmogus žuvo kažkur toli rytuose, ir yra žinoma, kad Brunonui tai neabejotinai buvo viso gyvenimo pavyzdys. Jis norėjo pats padaryti kažką tokio net žinodamas tragišką kelionės pabaigą. Jis tiesiog norėjo tęsti šv. Vaitiekaus (Adalberto) pradėtą misiją.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Nuo jūros iki jūros“.
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
