Juk grįžus į mokyklą po vasaros sanatorijų ir saulės vonių duodavo profilaktiškai parašyti rašinėlį „Kaip aš praleidau vasarą“. Gal jau neberašo? Be reikalo. Tiesa, paprastai neturėdavau, ką parašyti, nes visas šis taip dievinamas laikotarpis iš esmės prabėgdavo kaime, kur dienos susisukdavo kaip besiporuojantys žalčiai, visos tapdavo vienodos ir iš šio raizgo negalėdavai ištraukti nė vienos, kurią galėjai pavadinti įvykiu ir būtų verta sakinių, būti užrašoma. Tų įvykių ir nereikėjo, dienos tapdavo maloniai vienodos – o tai reiškė ne ką kitą, o greičiausiai saugumą, kuris neatsiejamas nuo šiokio tokio nuobodulio. Gerai kai nėra įvykių. Žiniasklaida, aišku, juos sugalvotų, nes kitaip bankrutuotų. Įvykiai yra lengvai sukombinuojama ir konvertuojama valiuta.
Vasara – sriūbaujanti mergaitė
Tą vieną metų laiką iš keturių esame pernelyg sureikšminę. Nejau atostogauti ir gyventi kitais metų laikais – nusikaltimas, nepadoru? Na, kažkaip nepadoru. Bent jau keista, gėda prisipažinti. Tada ir ta automatiškai fetišizuojama rugsėjo 1-oji, floristų bei naujų kedų demonstravimo diena, dramatiškai visiems nukerta galvas ir iš inercijos tenka didinti tempą, lakstyti, blaškytis, kol galiausiai teškiesi į visuotinių Kalėdų sieną. Iki kito ciklo. Mokslo metų pradžią vienareikšmiškai decentralizuočiau, seniai laikas nulipti nuo dar sovietmečiu įkaltos datos, ant galvų užmauto kibiro su užrašu: altius citius fortius ar mir družba festivalj.
Man asmeniškai reikia žiemos, ankstyvo pavasario. O kai dabar esama puikių žieminių batų – juo labiau. Žinia, vasara visus išrengia, atpalaiduoja kūnus, šie atšyla, žmonės ima garsiau kalbėti, prakaituoti, nėra kada nešioti ir batų... Gerai, kad šiais metais ji iš esmės nebuvo atėjusi. Buvo, bet liko kažkur virš debesų ir kūkčiojo, sriūbavo lyg mergaitė, pametusi raktus nuo namų. O jai įkandin sriūbavo ir sriūbauja daržininkai, „palangos verslininkai“, ūkininkai, kremo nuo saulės mėgėjai ir be abejo sąmokslininkai, klimato aktyvistai, paršelių kastravimo priešininkai.
Pažanga
Man tokia vasara labai tiko, praleidau prasmingai ir turiningai – pilna to žodžio prasme įsižeminau ir pajutau esąs nemirtingas. Kasiau 27 metrų siaurą griovį elektros kabeliui nuo artimiausio stulpo iki trobos. Galvojau, kad esu vertas ir geresnių gyvenimo sąlygų: pasididinti galią (gerai skamba, tiesa?), kad vienu metu įjungus arbatinuką ir elektros plytelę neišmuštų el. saugikliai. Aš už pažangą – jokių abejonių. Tiesa, ne už brutalią, saikingą. Supraskit, aš tik visai neseniai nustojau bijoti traukinio. Intensyvi kaita ne man – žmogus jautiesi it nuolat sukamais viduriais. Juk sutiksite, kad kai tempo išspaustas prakaito lašas jau užtikšta ant akinių stiklų, pakimba ant nosies galo ar po trumpikėmis įbėga į amžinybės griovelį, nėra malonu ir aiškiai supranti, jog perlenkei. Kaip pradinių klasių moksleivį, kurio kuprinę iškart prifarširavai rietuvę knygų ir mažiausiai dvylikai metų pavertei šerpu. Mokslo ir žinių šerpu. Tos išganingosios žinios visgi nekoreliuoja su progresu. Ką išmoksi – viską ant pečių ir nešiosi. Čia kaip alų – prigeri ir nešioji. Tiesa, ateina laikas, kai jo turi atsikratyti. Kaip balasto. Žinių taip pat, nes nuo pertekliaus tunkama, nesveika.
Griovys
Gerai, kad ta it karvė, kurių Lietuvos pievose praktiškai nebepamatysi (Kauno zoologijos sodui jau dabar reiktų pasirūpinti eksponatu), bliaunanti ir šlapimo nelaikanti vasara kabinti molį ir šlyną man padėjo, kitaip būčiau miręs. Jei ne tiek drėgmės, tą 27 metrų ilgio ir 80 centimetrų gylio arteriją būčiau turėjęs išgraužti dantimis, kirtikliu, sprogmenimis, o dabar po truputį tą raudoną žemės krešulį, mėsą riekiau kastuvu kaip mėsininkas peiliu Serano ar Iberijos kumpį.
Vietovėje, kurioje norėjau įgauti galių, vanduo labai aukštai – perkasus per pusantro kastuvo (!) jau pasirodo vanduo. Dabar labai aiškiai suprantu, kad klimatui kintant, kylant vandenynų lygiui vanduo mūsų neužlies dušo srove, banga, srovele, o ateis iš žemės. Vandenynas ateis žeme, kurmiarausių autostradomis, kurklių vieškeliais. Pamatęs internete sklandantį žemėlapį, kaip atrodys Lietuvos teritorija ištirpus visiems ledynams dar kartą įsitikinau, jog esu dugne, kad ir būsimame.
Greitai mano griovys virto ne elektros, o „vandentiekio“, romėnišku akveduku, Venecijos kanalu, kuriame krieno lapo gondoloje irstėsi ta sumauta mergelė vasara, išmuštais dantimis – pro plačius tarpdančius rėkiant kėkštams, volungėms ir medšarkėms. Išlupi porą tris kastuvus ir eini jau atgauti kvapą. Taip sukosi ratas, lėtai ir klampiai. Bet kokiu atveju jaučiau, jog iš griovio kastuvu kabindamas molio tyrę, valau ir savo kraujagysles, latakus ir grąžinu į save gyvybę, kuri laikui bėgant, amžėjant vis nori apsimesti nustipusia žiurke.
Griovys virto mano Sizifo akmeniu. Šiaip ar taip, teko galynėtis net su dviem stichijomis – žemės ir vandens. Praplatėjimuose kibiru priklaupęs išsemiu vandenį, kuris labiau priminė užrūgusį, nusilpusį kraują, sutekėjusį iš visų pafrončių, apkasų, karų ir konfliktų zonų, tada įsilipu į griovį lig pusės – ankšta, neapsisuksi, guminiai į molį susminga irgi lig pusės. Jaučiu kaip molis mane pasiima, įsiurbia į savo kasdienybę ir amžinybę, kojos jau manęs nebeklauso ir nebepriklauso. Banali tiesa, bet tiesa – visos civilizacijos iki mūsų gimė tik žmogui besigalynėjant su stichija.
Tamsos krapštymas
Kodėl rašau apie tą griovį, kodėl apie tai turėtumėt skaityti? Esu tikras, kad kiekvienas kasa savo griovį, gal platesnį, gilesnį, ir šiukštu nedrąsu prisipažinti, jog taip praleido gyvenimo tarpsnį, atostogas ar kaip ten jos vadinasi. Būkite ramūs – viską darėte gerai, svarbiausia jausti malonumą. Jei aš kasu griovį – atrodo, jog tuo metu ir kiti kasą griovį. Taip kasti lengviau.
Kad socdemininkai, trumpininkai, ilgininkai, putninai, ruginiai, kvietiniai kasė griovį ir stumdė politikos ir geopolitikos plokštes – ir taip aišku. Aišku ir tai – kad pastarieji kuitėsi pakelės griovyje, kurie paprastai viską pasako apie kultūros, pragyvenimo lygį, įsitikinimus, moralinį kodeksą, tikėjimą ir t. t. Pakelių grioviai – lakmuso popierėlis. Tik reikia tinkamai nustatyti akies fokusą – antropologinį. Puiki tema moksliniam darbui: „Pakelių grioviai. Socialinis ir mentalinis aspektai“. Dovanoju.
Tik šiame pakelės griovyje regis žioji tamsa, tirštėja ir kaip juodoji skylė gviešiasi praryti, į save susiurbti šviesos likučius, suvirškinti. Bet kokiu atveju tamsą reikia krapštyti, badyti, maišyti, judinti, kad neprikeptų ir neprisviltų – tada jau neatšveisi. Krapštyti nagu, dilde, pagaliu, dantų krapštuku, tuo pačiu molio skivytais aplipusiu kastuvu, šakele, smilga, ant kurios supasi posparnius peršlapusi dievo karvė. Kas kuo. Ir tai daryti nuolat, negalvojant nei apie prasmę, nei apie atpildą, instinktyviai. Žinoma, taip rašydamas tik bandau save apgauti, užliūliuoti, įtikinti, užburti. Patirtis kalba, kad taip vis tiek prisikasi prie kokio balkšvo kalkinio akmenėlio, taško, kuris virs šviesa, kad ir iliuzine, tašku, nuo kurio galėsi atsispirti ir iš apgliaumėjusių tirščių ištraukti bent vieną koją.
Vasara – tai šlapias šuo
Prie el. griovio pribėgęs šlapias, kaip tas molis rudas mūsiškis kokerspanielis loja, vograuja net susirietęs, įkišęs snukį į griovio gerklę. Šunys paprastai į akliną tamsą neloja, be reikalo neteršia eterio, taip jau yra, vis tiek reikia objekto, dirgiklio, priežasties. Priėjęs traukiu jį už antkaklio į šoną, o šis įsiręžęs bando grįžti, dar labiau šiepia dantis, uodega mėtosi į šonus, vizga kaip sąžinė. Ir aš šiepčiau ir ločiau, bet darbas jau kone baigtas, griovys švarus kaip karstas.
Skersakiuodamas dėbteliu į tą vietą, kur turėtų būti šuns džiaugsmo ar įniršio (dabar nesuprasi) priežastis. Dugne, ant gelsvo šlyno nuoplaišos tupėjo mažas paukštukas, jauniklis. Iš kur jis čia? Požemių paukštis? Greičiausiai ką tik iš lizdo, kokios jau trečios vados, su baltu tašku ant kaktos. Kielė? Galbūt. Štai ir taškas. Gyvas, sveikas, šviesos blyksnis, kuris tamsoje atrodo tik ryškesnis.
Nežinau kodėl ir ar su tuo kaip nors susiję, bet kokerspanielis po dienos nubėgęs į netolimo kaimyno kiemą rado ir priėdė žiurknuodžių. Greičiausiai dozė buvo padori – kai už dyką, kodėl neprisišniaukšti? Taip pasirodo kovojama su barsukais. Nekomentuosiu... Po geros savaitės sužinojau tik tiek, kad veterinarijose išleidus pusę humanitaro algos, perpylus kraują ir į šuns kūną galima grąžinti gyvybę ir šviesą, svarbu atkakliai, gal kartais net iki koktumo tamsą krapštyti, nors tas įnagis, kuriuo tai darai, kateteris ar švirkštas.
Trys angelai
Kai Pekino prospektais žygiavo kolorado vabalų ordos, vyko paradas, o džimpingas su pinpongu kalbėjosi apie nemirtingumą, teko pripažinti, kad perlenkiau sakydamas, kad niekad neužsilenksiu – aš tikrai mirsiu, bet šuo po tiek malonybių, traukulių ir levitacijų niekad nemirs, yra nemirtingas ir turi visus šansus tapti Cerberiu, kuris pagal priedermę nieku gyvu iš Hado neišleidžia nei pinpongų, nei kitų lukašongų.
O kaip to patvirtinimas ir ženklas galiausiai man apsireiškė trys angelai elektrikai (tiesa, vardų jų nepaklausiau, o gaila). Šie nagėmis įsilipę į tris skirtingus stulpus (mašina su bokšteliu toje šlapynėje negalėjo privažiuoti net ir 4 varomais ratais) buvo mano vasaros žinianešiai, žvakės, apaštalai, kurie vikriais rankų judesiais nužievino laidus, sujungė tai, kas priklauso, o vienas iš jų atsiduso ir iš aukštybių urbi et orbi pareiškė: „Na va, trifazis jau yra! Lempos dabar švies ryškiau.“
