Kalbėjimas – sidabras, tylėjimas – auksas. Šia sena išmintimi Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas, ko gero, vadovavosi antradienį Vašingtone, kai lankėsi pas šių laikų chaoso dievą Donaldą Trumpą.
Susilaikęs nuo kritikos Merzas išnešė sveiką kailį iš Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento valdų. Tačiau Europoje ir namuose tą patį kailį jam vanoja pamokslautojai. Klausimas tik – ar tie moralizuotojai sutiktų keistis su juo vietomis?
Antradienį visų akys buvo nukrypusios į tiesioginę transliaciją iš Baltųjų rūmų Ovaliojo kabineto, kuriame lyg ant karštosios kėdės turi išsilaikyti JAV prezidento svečiai, Vokietijos kancleriui teko ir garbė, ir rizika. Jis buvo pirmasis užsienio šalies vadovas, aplankęs Trumpą po to, kai šeštadienį JAV su Izraeliu pradėjo karinę ataką prieš Iraną.
Nenuostabu, kad žurnalistų klausimai sukosi apie naują karą ir jo karvedį. Merzui teko tylaus statisto vaidmuo. Pusvalandį jis drausmingai klausėsi Trumpo tirados. Ji pulsavo didybės manija, skelbiant savo pergales. Teko pagyrų ir Merzui, kurį amerikietis vadino draugu. Greta to buvo dergiamasi ne tik iš oponentų, bet ir iš NATO partnerių Ispanijos, Didžiosios Britanijos, kurios nedavė leidimo arba ne iš karto sutiko leisti naudotis jų karinėmis bazėmis atakuojant Iraną.
Merzui iš viso teko maždaug trys minutės eterio. Per jas jis pareiškė palaikymą amerikiečių ir izraeliečių siekiui nuversti Irano režimą. Netgi suspėjo trumpai paminėti Ukrainą – atkreipdamas dėmesį, kad be Irano pasaulyje yra ir daugiau blogiečių, kaip antai Rusija. Tačiau puolamų ispanų ir britų jis neužstojo. Nė cypt ir apie tai, kad JAV ir Izraelio operacijos Artimuosiuose Rytuose nusižengė tarptautinei teisei.
Tiems, kurie Merzo laikysenoje pasigenda heroizmo, norisi priminti: šiandien šalia „onaro“ ant kitos svarstyklių lėkštutės tenka dėti ukrainiečių gyvybes. Nemaloni realybė yra ta, kad kol kas būtina išlaikyti ryšį su autokratijos bacila užsikrėtusiomis Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Kol kas tai gyvybiškai svarbu – ir gelbėjant Ukrainą, ir saugant save.
Tai tapo pretekstu kritikuoti Merzą. Kodėl neparodė stuburo? Kodėl negynė partnerių? Kodėl nepaminėjo tarptautinės teisės? Lengva pasakyti, sunku padaryti. Ar tie patys kritikai būtų turėję drąsos kibti į atlapus Trumpui – žmogui, garsėjančiam įžeidumu ir chamišku elgesiu. Vargu.
Pamokslauti iš tolo lengviau, negu sėdėti ant tų auksaspalvių fotelių Ovaliajame kabinete. Merzo savitvarda netgi nusipelno pagiriamojo žodžio. Normaliam žmogui gi būtų sunku ramiai klausytis vėjų ir blėnių, kurie nesutramdomu srautu liejasi iš didžiausios karinės galios valstybės vadovo lūpų. Taigi šis – iš pirmo žvilgsnio baikštus ir nuolankus – elgesys buvo sąmoningas pasirinkimas. Ne silpnumas. Ne atsitiktinumas. Politinis išskaičiavimas.
Merzas šį išskaičiavimą padarė aiškiai. Geriau patylėti ir išlikti Trumpo malonėje, nei pamokslauti ir būti išmestam pro duris – kartu su visais svarbiais klausimais. Nuo paramos Ukrainai iki muitų Europai. Jeigu tikėsime kanclerio žodžiais, pokalbių už uždarų durų metu jam pavyko tuos klausimus iškelti ir netgi pasiekti Trumpo ausį. Merzas taip pat tikina, kad nestebint televizijų kameroms stojo ginti ir Didžiosios Britanijos bei Ispanijos. Tikėkimės, kad taip ir buvo.
Tiems, kurie Merzo laikysenoje pasigenda heroizmo, norisi priminti: šiandien šalia „onaro“ ant kitos svarstyklių lėkštutės tenka dėti ukrainiečių gyvybes. Nemaloni realybė yra ta, kad kol kas būtina išlaikyti ryšį su autokratijos bacila užsikrėtusiomis Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Kol kas tai gyvybiškai svarbu – ir gelbėjant Ukrainą, ir saugant save.
Tokios nelengvos yra aukso viduriuko paieškos.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
