Mūsų žiemos jau nebeapšerkšniję. Dabar jos tiesiog tamsios. Sniegas, kadaise tokia įprasta kraštovaizdžio dalis žiemos švenčių metu, liko tik prisiminimuose. Baltų Kalėdų pažadas vis dar girdimas senose popmuzikos dainose ir rinkodaros kuriamose džiaugsmingų Kalėdų vizijose, bet retai kada išsipildo tikrovėje. Baltos Kalėdos pamažu tampa istorija.
Apie artėjantį snygį dabar gauname pranešimus į išmaniuosius, lyg apie rimtą pavojų. Ir tame yra tiesos. Atpratome nuo sniego, dabar jis jau nebe mūsų kasdienybės dalis, prie jo kaskart reikia prisitaikyti. Bet sniegas turi ir kitokį poveikį. Iškritęs sniegas pasaulį padaro natūraliai šviesų. Žiemos mėnesiais jis grąžina ramybę ir primena pažįstamą pasaulio tvarką, kurioje bent metų laikai dar turi šiokį tokį stabilumą.
Sniego ir šviesos stoka tiesiogiai keičia mūsų savijautą gruodį, keičia ir tai, kaip išgyvename šventes. Tas kelias dienas per visą mėnesį, kuomet pasirodo saulė, jau traktuojame kaip mažą stebuklą. Balta sniego danga tarsi padaugindavo tuos gruodžio šviesos likučius. Dabar tenka pasišviesti dirbtinėmis priemonėmis.
Įjungiame daugiau lempučių, daugiau ekranų, konkuruojame ir renkame gražiausią šalies eglę. Kūnas ir psichika trokšta šviesos, kurią atšilę žiemos atėmė, lyg koks Grinčas. Tuo metu rinkodara vis dar bando mus įtikinti, kad sniegas turi būti garantuotas šv. Kalėdų priedas. Baltų švenčių vaizdinys čia įsitvirtinęs seniai ir dar ilgai išliks tradicijos dalimi. Pardavimams tai, matyt, padeda, bet tikrovėje kartais nuvilia dar labiau. Išorę patiriame ištisinėje tamsoje, o kai pagaliau prašvinta, lauke gauname tik drumzliną prieblandą.
Per porą dešimtmečių žiemos tapo nebeatpažįstamos. Sniego tema nuolat atsikartoja po valstybingumo atkūrimo sukurtų Kalėdinių popdainų tekstuose. Tuomet tai buvo savaime suprantamas gruodžio peizažas. Legendinėje Tomo Augulio dainoje „Kalėdų naktį“ nebuvo nieko natūraliau nei už lango gruodžio pabaigoje žibantis sniegas. „Rogėmis ledų atneš Kalėdos“, amžių sandūroje prognozavo Marijonas Mikutavičius. Tuomet išėjus į lauką dar buvo galima pamatyti vaikus su rogutėmis. Dabar rogės dažniau dulka prekybos centruose ir nebevilioja pirkėjų net taikant stambią nuolaidą.
Per porą dešimtmečių žiemos tapo nebeatpažįstamos.
Metų laikai kadaise atrodė nepajudinama duotybė. Tai buvo vienas dalykų, kuriuo gyvenant Lietuvoje galėjome didžiuotis, patirdavome visą orų spektrą ir gaudavome įvairovės dovaną. Dabar tas spektras dažniausiai susitraukia iki nežmoniškai ilgo pilkų atspalvių sezono, kurį kartais paįvairina keli baltesni epizodai.
Žvelgiant iš pragmatinės pusės besniegės žiemos tikrai turi nemažai pliusų. Mažiau kasimo, valymo, saugesni keliai ir šaligatviai. Tačiau minusai sunkiau pamatuojami. Tamsa atneša prieblandą į sąmonę ir kelia nuovargį. Tiesiog nebesuprantame koks dabar metų laikas. Šventinė sniego stoka jau tapo įprasta, vis mažiau tikime, kad jis ims ir pasirodys. Bet kartais sniegas vis dar iškrenta ir tampa reta proga kurti žiemos prisiminimus. Pasinaudokime ja, kai tik galėsime, metams bėgant susitikimas su sniegu taps dar retesnis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
