Lietuvos kurtieji siekia, kad lietuvių gestų kalba būtų pripažinta savarankiška visaverte kalba, ir laukia jos teisinio įtvirtinimo. Apie tai, kad reikia naujo sisteminio požiūrio į lietuvių gestų kalbą, diskutuota balandžio 30 d. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) kartu su Vilniaus kolegijos Gestotyros centru organizuotame forume „Lygybė per kalbas. Ko negalima nežinoti apie lietuvių gestų kalbą?“. Čia diskutavo lingvistai, valdžios institucijų, kurčiųjų interesams atstovaujančių organizacijų atstovai, rašoma Gestotyros centro pranešime žiniaklaidai.
Forumo moderatorius Vilniaus kolegijos lektorius gestų kalbos vertėjas-konsultantas Vytautas Pivoras priminė, kad prieš 1995 m. gegužės 4 d. Lietuvos Vyriausybės nutarimu lietuvių gestų kalba buvo pripažinta kurčiųjų gimtąja kalba, tačiau šiandien šis nutarimas jau pasenęs, neturintis reikiamos galios. Analizuodama kitų šalių gerąją patirtį Lietuvos kurčiųjų bendruomenė mato, kad lietuvių gestų kalbos įstatymas gali būti svarbus pagrindas kalbos vartojimui ir prieinamumui bei moksliniams tyrimams. „Su nutarimu žengėme pirmąjį tvirtą, rimtą žingsnį, dabar žengti norime ir antrąjį“, – forumo pradžioje sakė V. Pivoras. Anot jo, kalba – tai ryšys šeimoje, galimybė mokytis, dirbti, kurti, įgalinti savo gabumus, dalyvauti visuomenėje. „Jei žmogui neprieinama kalba – jam neprieinama ir lygybė“, – teigė kurčiųjų atstovas.
Patirties Lietuvoje ir Suomijoje, kur gestų kalba turi valstybinį statusą, sukaupusi Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro lietuvių gestų kalbos specialistė, aktyvi kurčiųjų teisių gynėja Mona Paula Kumžaitė išskyrė dešimt priežasčių, kodėl reikia minimo įstatymo. Ir nors, kaip ji sakė, Lietuvoje gyventi labai gera, kurčiojo poreikiai vis dar ignoruojami kone kiekviename amžiaus tarpsnyje – nuo gimimo iki pat senatvės. Štai todėl gestakalbių bendruomenei labai reikalingi tam tikri pokyčiai, kad gyvenimas taptų oresnis. Juk gestų kalba reikalinga ne tik bendravimui – tai susiję su žmogaus teisėmis visose srityse. „Pigiau ir teisingiau yra užtikrinti kalbą iš karto, o ne taisyti žalą po to, ir už tai atsakinga valstybė“, – įsitikinusi M. P. Kumžaitė.
VLKK pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė priminė, kad VLKK kalbos forumai rengiami jau penktus metus, kaskart pasirenkant mažiau žinomas, kartais kiek nepatogias temas. Šį kartą įsiklausyta į gestų kalbos vartotojų poreikius. „Lietuvių gestų kalba apaugusi daugeliu mitų, atrodo, kad tai siauros žmonių grupės kalba, kad visame pasaulyje ji tokia pati, todėl susitikti pasikalbėti, mažinti atstumus tarp žmonių yra mažiausia, ką gali padaryti Kalbos komisija ir pati kalba – sakytinė, rašytinė ar gestų. Mes turime susikalbėti, kad būtume stipti bendruomenė“, – sveikindama forumo dalyvius sakė VLKK vadovė.
Daug kas dar nežino, kad kiekvienos šalies gestų kalba skiriasi tiek kalbiniais, tiek kultūriniais niuansais. Lietuvių gestų kalba yra visavertė, nes turi visus kalbai būdingus lygmenis. Lietuvių gestų kalbos norminimo pradininkas, vadovėlio rengėjas, Gestotyros centro ekspertas-konsultantas Mantrimas Danielius teigė, kad galima žvelgti į kurčiuosius kaip į kitakalbius, nes pradžioje jie mokosi gestų kalbos, o vėliau ir rašytinės lietuvių kalbos. „Kai su jais daugiau bendrauji, supranti, kad jie ir yra daugiau kitakalbiai nei neįgalieji“, – teigė jis. O dvikalbystė visada yra gerai, ypač kai kalbos tokios skirtingos. Ekspertas stebėjosi, kad per trisdešimt metų nepasistūmėta su lietuvių gestų kalbos tyrimais, iki šiol ji nėra tinkamai sunorminta. „Yra pinigų vertimui, bet nėra tyrimams“, – reiškė nuostabą jis.
Lietuvos kurčiųjų draugijos (LKD) prezidentė Vaida Lukošiūtė priminė, kad ilgą laiką Lietuvoje dominavo medicininis modelis, o tai reiškė, kad kurtumas buvo laikomas problema, todėl pagrindinis tikslas buvo „pataisyti“ klausą. Šiandien pereinama prie naujo modelio – kurtieji laikomi kalbine ir kultūrine bendruomene, o gestų kalba traktuojama kaip savarankiška, nepriklausoma Lietuvos kalba. Pasak LKD prezidentės, vaikas turi teisę įgyti gestų kalbą nuo kūdikystės, nes vėlyvas kalbos įgijimas daro ilgalaikę žalą. Ji pabrėžė, kad gestų kalbos mokymasis nėra tik kurčiųjų reikalas, jis laikosi ant keturių ramsčių – tai šeima, švietimas, vertėjai, viešasis sektorius. Ir nors kurčiųjų atstovai neturi iliuzijų, jog visi girdintieji mokysis gestų kalbos, bet kuo daugiau žmonių moka šią kalbą, tuo visuomenė tampa labiau prieinama.
Forume sveikinimo žodį tarusi socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Rita Grigalienė pripažino, kad tokie forumai labai reikšmingi, jie padeda griauti stereotipus ir kurti dialogą. „Ženkime ten, kur lietuvių gestų kalba ne skiria mus, o vienija, kur lygybė yra ne siekis, o realybė“, – kvietė viceministrė.
Diskusijoje dalyvavusi kultūros viceministrė Edita Utarienė taip pat pritarė, kad atėjo laikas atsigręžti į kurčiųjų kultūrinę ir kalbinę įvairovę, o ne tik į socialinę integraciją.
Bene daugiausia į kurčiųjų kalbos problematiką įsigilinusi LR Prezidento patarėja Vaida Budzevičienė neabejoja, kad įstatymo reikia, vien tam, kad vyktų diskusijos ir keistųsi požiūris. „Pradėjome nuo prieinamumo, o pasirodo, kad čia didelis Lietuvos turtas“, – apie gestų kalbos reikšmę sakė ji. Prezidento patarėja pabrėžė, kad itin svarbu įstatyme teisingai parinkti sąvokas, nes jis turi apimti viską. Iškyla ir klausimas, kaip tinkamai apibrėžti terminą „gestakalbis“.
„Gestakalbiai – labai gera sąvoka, ji iš esmės apverčia mąstymą“, – tvirtino Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos narė Ana Staševičienė. Ji atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje šlubuoja praktinis įstatymų, susijusių su prieinamumo didinimu, įgyvendinimas. „Vis dar turime institucinį aklumą ir varnelių žymėjimo kultūrą“, – sakė ji. Kalbėdama apie universalaus dizaino naudą (tai visiems patogūs aplinkos ir paslaugų sprendimai), ji pirmiausia akcentavo saugumą. „Pagalvokime apie krizinę situaciją, kurioje gali būti triukšminga, – gi gestakalbiai turi privalumą komunikuoti tarpusavyje sėkmingiau negu girdintieji“, – teigė ji. Tačiau, A. Staševičienės teigimu, net 97 proc. Lietuvos įstaigų neužtikrina saugios evakuacijos negirdintiems ar prasčiau girdintiems žmonėms.
Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros profesorė dr. Loreta Vilkienė teigė, kad tolesnei lietuvių gestų kalbos plėtrai trūksta gestakalbių studentų, kalbos specialistų, tyrėjų. „Jei būtų užtikrintas finansavimas, aukštoji mokykla tikrai atsivertų šios kalbos puoselėjimui“, – tvirtino mokslininkė. Jos paminėta forumo dalyvė Gestotyros centro specialistė Gedvilė Diržiūtė prieš kurį laiką sėkmingai baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete, ir tai tik patvirtina, kad kurtumas nėra kliūtis. Jos tyrimų sritis ir buvo kurčiųjų šeimų kalbos politika.
Apie tai, kaip universitetai galėtų labiau prisidėti prie gestakalbių studentų galimybių mokytis, tirti ir puoselėti gestų kalbą, kalbėjo ir VDU Lituanistikos katedros vedėja, VLKK narė doc. dr. Laura Kamandulytė-Merfeldienė. Jos teigimu, įtraukčiai trukdo standartizuotas tradicinis mokymas, todėl universitetams reikia lankstumo, bendruomenių dialogo.
Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrijos PAGAVA pirmininkės pavaduotoja Joana Vanagienė teigė, kad reikia šviesti tėvus, kviesti ir rodyti, kad gestų kalba yra vertinga, naudinga visiems. Kartais tėvai turi kitą nuomonę ir nueina tuo kitu, medicininiu, keliu.
Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro Bendrojo ugdymo skyriaus vedėja Jolita Levickienė pasakojo, kaip vyksta kurčiųjų vaikų ugdymas, kaip jiems pritaikomos bendrojo ugdymo programos.
