Skrydis ir neilga atkarpa traukiniu perkėlė iš vienos realybės į kitą. Vilnius – Bazelis, ankstyvas spalis, 1995. Naujas miestas, ne, naujas pasaulis. Lietuva, kurioje, kaip neseniai priminė (bet kaip lengva, pasirodo, užmiršti) Jonas Dagys, žmonės nuimdavo nakčiai nuo automobilių valytuvus. Šveicarija, kurioje gaudavai raktą nuo retenybių perpildytos instituto bibliotekos, kad galėtum skaityti po darbo valandų, o ponios iš namų neišeidavo be kelių šimtinių frankų rankinėse, nes kitaip blogai jausdavosi.
Vilnius – Bazelis, vidurvasaris, 2025. Kelionė automobiliu greičiau nei prognozuoja gps‘as, kertant vieną po kitos sienas, apie kurių buvimą informuoja tik trumposios žinutės. Naujas miestas, bet ne, mums tai jau tas pats pasaulis. Su panašiu gyvenimu ritmu ir daugiau mažiau panašiomis problemomis, net jei kainos vis dar aukštesnės, o rytų kaimynai toliau.
Kiek atsitiktinis grįžimas į antrą pagal reikšmę (po Vilniaus) studijų miestą po trisdešimties metų parodo ne tiek Lietuvos transformacijos pažangą, tai buvo aišku ir ne kartą patirta anksčiau. Nustebino tai, kad po ilgos pertraukos miestą mačiau kitomis akimis, o kai kada atrodė, kad tai net ne tas miestas, kurį gerai pažinojau ir pamilau. Nemokėjau atkurti „savojo Bazelio“ ir ne dėl per trumpo laiko ar dėl staiga užklupusio lietaus. Ir ne miestas čia pasikeitė. Vien todėl verta po ilgos pertraukos kur nors grįžti – kad pajaustum distanciją ir kaitą. Ir kad kalbame ne apie miestus ir valstybes, bet apie kintančius žmones, jų suvokimą, pomėgius, stilių. O žmonės, kaip žinia, išgyvena vaikystę, brandą ir tai, kas dabar naujai vadinama amžėjimu.
Kas yra tikroji branda, taigi civilizacija, geriausiai pajunti dar po kelių dienų Toskanoje, kur tarp viduramžiškų Sienos miesto aikščių ir San Gimignano dangoraižių kerinčio kraštovaizdžio akivaizdoje Volteroje moteris kūriniais verčia alebastro luitus, o Montalcino vynininkas stebi artėjantį brunello derlių. Neskubant, su išmanymu ir įkvėpimu kuria grožį ir skonį sau ir kitiems. Kintant technologijoms ir atėjus masinio turizmo bangoms, pokyčiai įsilieja, tarsi ištirpsta šimtametėje tradicijoje.
Tokios dermės ilgimės. Nuo lemtingų 90-ųjų mūsų visuomenė ir valstybė gyveno pagreitinto laiko režimu. Norėjome pasivyti ir prilygti, integruotis ir pritapti. Proveržis buvo pagrindinė metafora.
Daug pasiekėme, ne tiek daug suklydome. „Ir laikas lekia nuolatos greta, jis nugalėti nori bėgime“, maždaug tuo metu dainavo Andrius Mamontovas. Bet tai mes čia labiau norėjome aplenkti ir iš dalies tai padarėme. Gerinome integracijos rekordus, per keletą metų atsiradome ten, kur mūsų dar ilgai niekas nesitikėjo, kai kas gal net nelaukė.
Gerinome integracijos rekordus, per keletą metų atsiradome ten, kur mūsų dar ilgai niekas nesitikėjo, kai kas gal net nelaukė.
Dabar skiname tų lenktynių vaisius – esame elitinio Europos Unijos valstybių klubo dalis, atlantinis aljansas leidžia daugiau mažiau stabiliai jaustis nepaisant 30 kilometrų į rytus esančios sienos, galime laisvai keliauti (nors prie Lenkijos sienos visgi laikina patikra buvo), oriai gyventi. Na, tik nacionalinio stadiono dar nepasistatėme, bet juk negali viskas būti tobula.
Bet visa tai turi savo kainą, ypač jei ji paskatinama krizių – pandemijos, o dar labiau geopolitinės. Įpratę įveikti kliūtis ir jau prasivalę kelią, sutrinkame, kai atsiranda vis naujų. Nors niekad iki galo netikėjome „istorijos pabaigos“ pažadu, vis dėlto ramesnio ir stabilesnio gyvenimo viltis natūraliai švietė kažkur priekyje. Todėl ramiai pripažinkime, esame kiek pavargę ir išsisėmę. Kantrybė senka, ieškome aplink kaltų (kažko nepadariusių, skolingų, nedėkingų), pasiduodame norams kažką riboti, uždrausti, kontroliuoti, užuot kaip kažkada su pasitikėjimu spręsdami reikalus. Žodžiu, valstybė, kaip ir brandą perkopęs žmogus, kiek pasenome.
Kantrybė senka, ieškome aplink kaltų (kažko nepadariusių, skolingų, nedėkingų), pasiduodame norams kažką riboti, uždrausti, kontroliuoti, užuot kaip kažkada su pasitikėjimu spręsdami reikalus. Žodžiu, valstybė, kaip ir brandą perkopęs žmogus, kiek pasenome.
Savo rankose laikydami kolektyvinį brandos atestatą, pagalvokime apie tai, ko linkime abiturientams, tolesnio horizonto ir perspektyvos matymo. Išlaikėme egzaminus, pasirinkome kryptis ir partnerius, subrendome. Daugelyje sričių esame stiprus Europos vidutiniokas, o transformacijos požiūriu – neabejotinai tarp lyderių. Todėl esame pasirengę iššūkius priimti kaip galimybę. Atsparumas – naujoji šių laikų metafora – prasmingas tik kaip aktyvus veiksmas. Intelektualinės konkurencijos akivaizdoje investuokime į žmones. Nebijokime priimti naujų, jie tikrai prisitaikys ir įsitrauks, jei neuždarysime jų getuose ir dėsime pastangų mokydami kalbos bei tradicijų. Mokyklose mokykime, visų pirma, prasmės – ar tai būtų matematikos užduotys, teksto suvokimas ar naujos kalbos pradmenys. Nežinau, ar tai įmanoma, bet pabandykime dar kartą supaprastinti tvarkas ir labiau pasitikėkime. Ir spręskime patys, neklausydami ko moko dar labiau pasenę dėdės iš rytų ir kai kurie, deja, vakarų – visa mūsų istorija yra viena ilga pamoka apie laisvės patirtis.
Tuomet gal mums pavyks suvaldyti neišvengiamai užklupusį „amžėjimą“ ir jį ramiai transformuoti amžinos brandos ritmu. Ir nieko tokio, kad visuomet kils nauji iššūkiai ir kliūtys. Išaugama tada, kai supranti, kad horizontas nepasiekiamas, bet siekimo procesas nėra banalus ar beprasmiškas. Arba kaip baigiamąsias Grown Ups frazes ištaria tikrasis amžėjimo dainius Jarvis Cockeris iš Pulp – „ir aš žinau, visa tai yra apie kelionę, ne galutinį tikslą, bet kas, jei susirgai kelionės liga dar prieš palikdamas stotį?“
