Vokietijos brigados Lietuvoje kūrimosi kontekste Lietuvos visuomenėje atgijo susidomėjimas pačia Vokietijos valstybe. Socialiniai tinklai prisipildė entuziastingomis reakcijomis, daugiau ar mažiau teisingai surašomais vokiškais sveikinimais ir dideliais lūkesčiais. Vokietija grįžo.
Žinoma, galima sakyti, kad ji niekur ir nebuvo išnykusi – nuo visada gerą reputaciją turinčių vokiečių automobilių ir kitos „vokiškos“ technikos iki ištikimų gerbėjų būrį surenkančios Vokietijos futbolo rinktinės bei Miuncheno „Bayern“ klubo. Frankfurto oro uostas išlieka patogus tranzitinis punktas keliaujantiems darbo reikalais ar atostogauti (garsieji vakariniai skrydžiai, surenkantys iš visų Europos ir pasaulio kampų grįžtančius).
Berlynas jaunimui dar visai neseniai buvo nesunkiai pasiekiama trumpo, bet intensyvaus naktinio gyvenimo scena. Dėl DAAD, Humboldto ir kitų fondų nemažai lietuvių įvairiose studijų pakopose ar vėliau dirbdami mokslinį darbą ilgesnį ar trumpesnį laiką praleido Vokietijos universitetuose, dar daugiau turėjo įvairaus pobūdžio verslo ar darbo ryšių.
Ir visgi drįsčiau manyti, nepaisant didelės politinės ir ekonominės Vokietijos svarbos, ilgalaikių istorinių santykių, taip pat santykinio geografinio artumo, Vokietija, jos visuomenė, kultūra yra pernelyg mažai pažįstama Lietuvoje. Ne kartą girdėjau įvairiuose forumuose nuogąstaujant dėl ekspertinio žinojimo apie Vokietiją stokos, o tai gerai derėjo su žymiai kritusiu vokiečių kalbos besimokančiųjų skaičiumi.
Lietuvos užsienio politika irgi įvairiais laikotarpiais rinkosi Šiaurės ar Vidurio Rytų Europos vektorius, tačiau Vokietijos svarba Europos architektūroje veikiau buvo pražiūrėta. Galbūt didesnis aktyvumas ir nebūtų išgelbėjęs nuo, kaip vėliau pasirodė, itin nuostolingų (visų pirma pačiai Vokietijai) žingsnių, padiktuotų tariamai racionalios ekonominės pragmatikos, tačiau stipresnis angažavimasis ir glaudesnio ryšio paieška tikrai nebūtų pakenkusi.
Ir visgi drįsčiau manyti, nepaisant didelės politinės ir ekonominės Vokietijos svarbos, ilgalaikių istorinių santykių, taip pat santykinio geografinio artumo, Vokietija, jos visuomenė, kultūra yra pernelyg mažai pažįstama Lietuvoje.
Vokietija Europoje išsiskiria savo federacine struktūra, kurią prie centralizuoto valstybės modelio pripratusiems Lietuvos politikams ar šiaip suinteresuotiems stebėtojams ne visada lengva perprasti. Ne viskas, kas svarbu, vyksta Berlyne, ne visi pagrindiniai adresai yra Regierungsviertel, priimant esminius sprendimus, didelę reikšmę turi atskirų žemių nuomonė ir jų lyderiai. Atskira tema yra galingos vokiečių pramonės įmonės, kurių veikla ir interesai smarkiai peržengia šalies ribas.
Anglų kalbos dominavimo sąlygomis nesunku praleisti reikšmingus Vokietijos kultūrinius įvykius, jei jų nepriartina užsienio šalyse veikiantys Goethe‘ės institutai. Gal kiek geriau žinomas teatras, vienu metu populiarūs filosofai (kritinė teorija) bei elektroninė muzika („Kraftwerk“ ir kt.), bet šiaip vokiečių autoriai versti toli gražu nepakankamai ir todėl mažiau žinomos lieka ir vokiečių visuomenę veikiančios problemos bei įtampos.
Su Vokietija iš arčiau susipažinau gana anksti. Vokietija, tiksliau tuomet tai buvo dvi Vokietijos – vadinamoji Demokratinė ir Federacinė, buvo pirmosios užsienio valstybės, kurias, palankiai susiklosčius aplinkybėms, aplankiau dar mokykloje, nepriklausomybės (arba kaip pasakytų vokiečiai, Die Wende) priešaušriu.
Kelionė į Rytų blokui priklausiusią Demokratinę Respubliką paliko susitikimo su draugiškos, bet sutrikusios visuomenės artėjančių pokyčių akivaizdoje įspūdį, o Federacinė Vokietija sukėlė tikrą kultūrinį šoką. Vakarų pasaulis man pasirodė nedidelio miestelio prie Štutgarto pavidalu. Ir tai iškart buvo turtingesnės, patogesnės, įvairesnės, o svarbiausia tiesiog civilizuotos šalies įvaizdis.
Po to laiko Vokietijoje lankiausi daug kartų. Dar mokykloje pagrindinė užsienio kalba buvo vokiečių, o universitete ši kalba tapo labai reikalinga studijuojant ankstyvą Lietuvos istoriją, mat dėl Vokiečių ordino reikšmės senoji vokiečių kalba (Mittelhochdeutsch) yra viena svarbiausių šaltinių kalbų. Šiuo atveju gal kiek atsitiktinis mokyklinis kalbos pasirinkimas iš dalies nulėmė akademinės karjeros kryptis ir perspektyvas.
Tos karjeros pradžioje turėjau galimybę pažinti įvairias Vokietijos vietas – nuo didmiesčio Berlyno iki universitetinių Heidelbergo Badene-Viurtemberge, Greifsvaldo Meklenburge-Pomeranijoje ar Marburgo Hesene. Ten pirmą kartą pažinau tyrėjams per dešimtmečius pritaikytą infrastruktūrą (Präsenzbibliothek), Frankfurter Allgemeine ir Süddeutsche Zeitung feljetonai atskleidė kasdienybės interpretavimo gylį ir estetiką, o itin išplėtotas geležinkelio tinklas ir (tuomet dar) draugiška kainodara leido pasiekti net ir nutolusius šalies kampus.
Didysis Europos kilmingųjų gyvenimo ir kelionių žinovas Werneris Paravicinis tapo netiesioginiu mano akademiniu mokytoju ir vyresniuoju draugu, o su Mathiasu Niendorfu praleidome daugybę valandų kalbėdami apie mūsų praeitį, o tai, tikiuosi, prisidėjo prie jo pagaliau įgyvendinto sumanymo aprašyti Lietuvos istoriją Vokietijos skaitytojui.
Vokiečiai buvo pirmieji europiečiai, su kuriais susidūrė lietuviai. Iš Saksonijos atvykusio vienuolio šv. Brunono Kverfurtiečio misijų kelionės metu Kvedlinburgo analuose 1009 m. pirmąkart buvo paminėtas Lietuvos vardas. Lietuvos vardą pirmoji užrašė kilminga vienuolė iš Saksonijos. Kur kas daugiau Lietuvos istoriją paveikė nuo 13 a. Prūsijoje ir Livonijoje įsikūrusi vienuolių riterių valstybė – Vokiečių ordinas, maždaug 100 metų organizavęs karinius žygius į paskutinę pagonišką valstybę Europoje.
Ordinui pavyko išpopuliarinti šių žygių (Preussenreisen, Litauerreisen) idėją tarp Vakarų Europos kilmingųjų. Kita vertus, būtent dėl Ordino tarpininkavimo 13 a. viduryje buvo karūnuotas pirmasis ir vienintelis krikščioniškas Lietuvos karalius Mindaugas.
Vokiečiai buvo pirmieji europiečiai, su kuriais susidūrė lietuviai.
Tačiau, kaip tai dažnai pasitaiko, kariniai veiksmai nenutraukė taikių santykių. Vokiečių pirkliai buvo suinteresuoti prekyba Lietuvoje ir ieškojo būdų, kaip rasti naujus kelius į rytus. Taip pat ir Lietuvos valdovai siekė pakeisti šalies įvaizdį ir pademonstruoti nusiteikimą taikiai bendradarbiauti.
Tokių ryšių su vokiškomis žemėmis paiešką geriausiai atspindi 1323 m. iš Vilniaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai Šiaurės Vokietijos miestams (Liubekui, Rostokui, Šcecinui, Štralzundui, Greifsvaldui, Brėmenui, Kelnui ir kt.) ir Saksonijos provincijos pranciškonų ir dominikonų vienuolynams. Juose Lietuvos valdovas pirmą kartą krikščioniškai opinijai pristatė lietuvišką konflikto su Vokiečių ordinu interpretaciją, o kartu pakvietė visų socialinių grupių atstovus, nuo riterių ir dvasininkų iki pirklių bei amatininkų, atvykti į Lietuvą.
Nors tąkart Lietuvos neapėmė platesnis vokiečių apgyvendinimas, vis dėlto svarbiausiuose šalies miestuose apsigyveno nedidelės, tačiau politiškai ir ekonomiškai reikšmingos vokiečių miestiečių bendruomenės. Seniausios Vilniaus ir Kauno katalikų bažnyčios (Šv. Mikalojaus ir Šv. Gertrūdos) buvo vokiečių pirklių fundacijos, o viena pagrindinių Vilniaus senamiesčio gatvių iki šių dienų išsaugojo Vokiečių gatvės pavadinimą.
Tuo tarpu didžiausią įtaką padarė europinė miestų savivaldos teisė, kuri Vidurio Rytų Europos kraštuose vadinta „vokiečių teise“ (ius teutonicum). 1387 m. pradėdamas šalies christianizaciją, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila suteikė Vilniui savivaldą Šiaurės Vokietijos miesto Magdeburgo teisės pavyzdžiu.
Nuo to laiko vokiečių, arba Magdeburgo, teisė (Ius Theutonicum quod Magdeburgiense dicitur) tapo miesto savivaldos sinonimu Lietuvoje. Kaune iki pat 17 a. vidurio vokiečių kalba buvo viena iš miesto komunalinių kalbų. Tarptautiniams ryšiams palaikyti vokiečių kalbą vartojo ir valdovo, visų pirma Vytauto, kanceliarija. Netgi žodis „tėvynė“ Lietuvoje pirmąkart buvo užrašytas vokiškai (heimat) Vytauto laiške didžiajam magistrui.
16 a. pabaigoje Jonas Chodkevičius, steigdamas naują miestą Lietuvos ir Livonijos pasienyje, privilegiją skelbė vokiškai, tikėdamasis sulaukti šia kalba kalbančių žmonių iš anapus sienos dėmesio. Visa tai darė didelę įtaką miestiečių savimonei, kurioje žodis „saksoniškas“ siejosi su išskirtinėmis miesto piliečio teisėmis ir privilegijomis. Antai Vilniaus miesto tarėjai, bylinėdamiesi su valdovo pareigūnais, savo teisinį imunitetą grįsdavo tuo, kad jie yra privilegijuoti „pagal saksų teisę“.
Auksakaliai iš Niurnbergo ir Augsburgo Vilniuje darbavosi nuo 15 a. pabaigos. 1582 m. Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stepono Batoro patvirtintoje Vilniaus auksakalių cecho privilegijoje nurodoma, kad norint gauti meistro vardą turėjo būti pagaminti daiktai, remiantis Niurnbergo pavyzdžiais.
Miestiečių mobilumas lėmė, kad tarp naujųjų Vilniaus miestiečių randame pirklių ir amatininkų, kilusių iš Vokietijos miestų, kaip kad Augsburgas, Niurnbergas, Liubekas, Leipcigas, Drezdenas, Magdeburgas, Berlynas, Hamburgas, Bambergas, Pasau, Bairoitas, Ansbachas, Oberamergau ir kt.
17 ir 18 a. Lietuvoje apsigyveno kilmingų vokiečių giminių – Denhofai, Pliateriai, Korfai, Ropai, Römeriai. Tarp jų žymiausi buvo Tyzenhauzai, kurių protėvis Engelbertas Tyzenhauzenas buvo tarp pirmųjų Europos kilmingųjų, atvykusių dalyvauti kryžiaus žygyje dabartinės Latvijos teritorijoje. Tuo tarpu istorinėje atmintyje ryškiausią vietą užima „lietuviška Žana d‘Ark“ praminta 1831 m. sukilimo prieš Rusijos caro valdžią herojė Emilija Pliaterytė, kilusi iš vokiškos Pliaterių giminės.
Vokietijos įtaka Vidurio Rytų Europoje, taip pat Lietuvoje, skleidėsi ir dėl reformacijos. Žymiausias ankstyvojo reformacijos etapo Lietuvoje veikėjas Abraomas Kulvietis nuo 1536 m. studijavo Leipcigo, o po metų Vitenbergo universitete. Čia galbūt klausėsi Martino Lutherio ir neabejotinai Philippo Melanchthono paskaitų, su kuriuo artimiau susipažino.
Reformacijai įsitvirtinus kaimyninėje Prūsijoje, kurioje gyveno nemažai atvykusių lietuvių (vad. „Prūsijos arba Mažoji Lietuva“), čia atsirado lietuvių kalbos židinys. Pirmoji knyga lietuvių kalba buvo išleista 1547 m. Karaliaučiuje.
Leipcigo, Vitenbergo, Bazelio universitetai tapo nuolatinėmis lietuvių kilmingųjų ir miestiečių akademinėmis stotelėmis. 1579 m. įsteigus Vilniaus universitetą, atsirado glaudūs ryšiai su jėzuitiškais universitetais. Ingolštato universiteto atstovas Simonas Dilgeris 1644 m. atvyko į Vilniaus universitetą ir tapo pirmuoju teisės profesoriumi.
Neabejotinai žymiausias vokietis universitete buvo Georgas Forsteris, pasaulinio garso mokslo žvaigždė, Džeimso Kuko ekspedicijos dalyvis. 1784 m. jis priėmė kvietimą tapti Vilniaus universiteto Gamtos mokslų katedros profesoriumi. Dalis jo rinkinių iki šiol išliko universiteto muziejuje.
Universiteto kieme stovi Šv. Jono bažnyčia, kurią suprojektavo vokiečių kilmės architektas Jonas Kristupas Glaubicas, sukūręs barokinį Vilniaus vaizdinį. Iš Saksonijos kilę Vetinai buvo paskutinioji, nors toli gražu ne pati sėkmingiausia, valdanti dinastija Lenkijos ir Lietuvos valstybėje.
20 a. Vokietijos kariuomenė dukart buvo okupavusi Vilnių. Pirmojo pasaulinio karo okupacija, nepaisant visuomenės patirtos trauminės prievartos, tam tikra prasme netiesiogiai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, o nacių okupacijos metais įvyko didžiausias genocidas Lietuvos teritorijoje, iš esmės eksterminavęs nuo senų laikų Lietuvos apsigyvenusią ir čia įsitvirtinusią žydų bendruomenę.
Dar iki okupacijos agresyvi nacių politika privertė Lietuvą perorientuoti savo prekybą, o vokiečių kalba neteko ilgą laiką turėto pirmos mokyklinės užsienio kalbos statuso.
Dar iki okupacijos agresyvi nacių politika privertė Lietuvą perorientuoti savo prekybą, o vokiečių kalba neteko ilgą laiką turėto pirmos mokyklinės užsienio kalbos statuso.
Sovietiniais laikais vokiečiai dažniausiai pasirodydavo ekranuose kaip prievartą keliantys nacių kariai arba šiuolaikiniai futbolininkai stadionuose. Intelektualai, žinoma, skaitė Thomą Manną, Hermanną Hessę ar Rainerį Maria Rilkę, bet veikiau vertimus nei originalą, ir todėl ne (ilgą laiką mažai ar visai neverčiamus) Böllį ar Grassą.
Vokiečių filosofai, bet irgi klasikiniai, vyravo atsikuriančiame lietuviškosios filosofijos mąstymo lauke. Buvo skatinami santykiai su sovietų blokui priklausančia Vokietijos Demokratine Respublika – Vilniaus ir kitų miestų mokyklos įgijo savo „vokiškus“ partnerius, Vilnių ir Erfurtą susiejo „miestų draugystė“, kurio ryškiausias topografinis pėdsakas buvo ilgai veikęs Erfurto restoranas Lazdynuose.
21 a. pradžioje Vokietija ir jos kariuomenė grįžo į Lietuvą. Ir tai, kad šis grįžimas vyksta visiškai naujomis aplinkybėmis, nemaža dalimi yra pačios Vokietijos nuopelnas. Būtent Vokietija buvo viena iš 1951 m. įsteigtos Anglies ir plieno bendrijos, tapusios Europos Unijos pirmtake, varomųjų jėgų.
Pokario Vokietijos sugebėjimas susitvarkyti su savo praeitimi (nebūtų vokiečiai, jei tam neišrastų sunkiai ištariamo, bet vis dėlto talpaus ir prasmingo termino – Vergangenheitsbewältigung), išmokti istorines pamokas ir rasti jėgų naujam pakilimui yra viena didžiųjų praeito amžiaus antrosios pusės istorijų.
Žinoma, kaip ir visur, Vokietija turi dar rasti atsakymus į populistinių jėgų iškilimą, vis dar egzistuojančius vakarinės ir rytinės dalies skirtumus.
Žinoma, kaip ir visur, Vokietija turi dar rasti atsakymus į populistinių jėgų iškilimą, vis dar egzistuojančius vakarinės ir rytinės dalies skirtumus. Tačiau pastarojo meto įvykiai liudija pastangas atlikti vaidmenį, kurio Europa, taip pat ir mes, laukiame. Ne Didžiosios Vokietijos, o europinės, savo reikšmę ir atsakomybę suvokiančios Bundesrepublik.
Ir jau kurį laiką girdžiu, kaip vienas ar kitas šeimynykštis bei pažįstamas įsijungia vokiečių kalbos pamokėlę. Viel Spaß!
