Birželio 11 d. Seimo TS-LKD frakcijos narys Matas Maldeikis savo „Facebook“ paskyroje paskelbė įrašą, kuriame teigia, kad Pietų Afrikos Respublika (PAR) dėl vykdomų žemės perskirstymo reformų ir dėl smurto – realaus ar galimo – prieš baltuosius ūkininkus „eina tartararai“.
Kitaip tariant, JAV Prezidento Donaldo Trumpo migracijos programa, pagal kurią PAR baltaodžiai gali gauti prieglobstį Jungtinėse Valstijose, nėra jau tokia nepagrįsta, kaip gali pasirodyti, nes pozityvi diskriminacija (angl. affirmative action) sukūrė sąlygas, dėl kurių du trečdaliai baltaodžių šalies gyventojų svarsto galimybę emigruoti iš šalies.
M. Maldeikis savo teiginiams paremti naudoja statistinius duomenis iš „Afrobarometer“ apklausų bei kitų, regis, patikimų šaltinių. Tad kur čia problema ir kodėl apie šį įrašą – ar apie į jį panašius – reikia toliau diskutuoti?
Viena iš daugelio priežasčių yra ta, kad nors šis įrašas yra iš dalies teisingas ir paremtas statistika bei faktais, jis nepateikia visos informacijos ir jos konteksto, taip legitimuodamas baltaodžių genocido sąmokslo teoriją, kuria pagrįsta ne tik D. Trumpo migracijos politika, bet ir daug platesnis baime grįstas rasinis mąstymas.
Tokio mąstymo pasekmės, ypač jei jos persmelkia ar yra užtvirtinamos politinėje ir viešojoje erdvėje, vėliau formuoja ne tik užsienio politiką, bet ir rasinius santykius bei požiūrį į kitų rasių žmones Lietuvoje. O rasizmo ir išankstinių nuostatų Lietuvoje tikrai netrūksta ir be jų legitimavimo iš gerai žinomų ir gerbiamų politikų.
Šiuo atsaku nesiekiu diskredituoti paties M. Maldeikio, greičiau atskleisti, kaip toks Lietuvoje itin paplitęs, fragmentiškas ir selektyvus nevakarietiškų šalių matymas prisideda prie šių nuostatų formavimo.
Svarbiausias teiginys, kuriuo paremtas M. Maldeikio įrašas (taip pat ir D. Trumpo migracijos politika) yra tai, kad PAR tikslingai ir netgi be rimtesnio valdžios atsako yra žudomi baltieji ūkininkai, todėl, kad jiems priklauso didžioji kultivuojamos žemės dalis.
Šiuo atsaku nesiekiu diskredituoti paties M. Maldeikio, greičiau atskleisti, kaip toks Lietuvoje itin paplitęs, fragmentiškas ir selektyvus nevakarietiškų šalių matymas prisideda prie šių nuostatų formavimo.
Tokie teiginiai, nors iš dalies pagrįsti tiesa, iš esmės yra PAR baltaodžių viršenybę remiančių organizacijų platinamas naratyvas. Po apartheido griūties 1994 m., kai rinkimus PAR laimėjo Nelsonas Mandela, kaip ir po kiekvieno opresyvaus režimo pabaigos, sekė itin sudėtingas pereinamasis laikotarpis. Čia galime prisiminti ir mūsų pačių „laukinius devyniasdešimtuosius“.
Kadangi visa ankstesnė šalies valdymo struktūra buvo paremta rasine atskirtimi, vykdant pertvarkas gerokai sumažėjo policininkų, šalyje vyravo suirutė, o socialinė ir ekonominė nelygybė, kuri tapo itin aiškiai matoma ir kurią dar labiau užaštrino pereinamasis laikotarpis, pasireiškė ir augančiu visuotiniu nusikalstamumu.
Apartheido režimas baltuosius ūkininkus buvo integravęs į rasinės hierarchijos palaikymą per „Commando“ sistemą – baltųjų piliečių savigynos tinklą, itin aktyviai veikusį kaimo vietovėse. Baltieji ūkininkai galėjo gan laisvai gauti ginklų, o smurtą prieš juodaodžius ar kitos rasės žmones pateisinti būtinąja savo ar savo nuosavybės gintimi.
Su apartheido režimu griuvo ir nuo jo neatsiejama savigynos sistema. Kadangi atsiradusios tuštumos nespėjo užpildyti performuojama policija, per pirmąjį dešimtmetį kaimo vietovėse smurto tikrai padaugėjo.
Tačiau šis smurtas niekada nebuvo išimtinai nukreiptas tik prieš baltaodžius, o nužudymų motyvai itin retai kada buvo rasiniai: jie vykdavo apiplėšimų, disputų dėl atlyginimų, ar asmeninių nesutarimų kontekste. Per pirmąjį dešimtmetį po apartheido, organizacijos „Africa Check“ duomenimis, savo ūkiuose buvo nužudyti 1 254 ūkininkai, daugiausia – 1998–2001 m.
Tačiau šis smurtas niekada nebuvo išimtinai nukreiptas tik prieš baltaodžius, o nužudymų motyvai itin retai kada buvo rasiniai: jie vykdavo apiplėšimų, disputų dėl atlyginimų, ar asmeninių nesutarimų kontekste.
Tačiau anot organizacijos „Human Right Watch“, kuri tyrė tuomet vykusius įvykius, savo galią praradusius komercinius ūkininkus atstovaujančios organizacijos TAU ir „AgriSA“ sukūrė terminą „plaasmoorde“ – žudynės ūkiuose – ir ėmė aktyviai platinti pasakojimus apie tai, kaip esą baltieji ūkininkai tikslingai žudomi ir kaip tai yra dalis naujosios valdžios plano su jais susidoroti.
Remdamasis tokiais kaltinimais 2001 m. vienas iš žymiausių genocido tyrinėtojų Gregory’is Stantonas, vadovaujantis savo įkurtai organizacijai „Genocide Watch“, pareiškė, kad PAR vykstantys procesai pagal jo sukurtą dešimties žingsnių link genocido klasifikavimo sistemą yra ties penktu žingsniu, kai valstybė ar formalios ir neformalios organizacijos imasi tikslingo smurto organizavimo prieš kokią nors žmonių grupę.
Nors jo teiginiai po išsamių Jungtinių Tautų, Saugumo studijų instituto (ISS) ir daugybės kitų mokslininkų tyrimų buvo nuneigti kaip nepagrįsti, jie jau buvo plačiai pasklidę ir žala buvo padaryta. Kadangi PAR valdžia nuo 2007 m. iš tiesų nebeskelbia pagal rasę išskirstytos nusikaltimų statistikos (kaip ir, pavyzdžiui, Prancūzija), sąmokslo teorijų platintojai netruko tuštumą užpildyti išpūstomis istorijomis.
Šias istorijas, kaip ir kaltinimus baltųjų genocidu, pasigavo konservatyvūs JAV laidų vedėjai, tokie kaip Carsonas Tuckeris – tas pats, kuris 2024 m. ėmė interviu iš Putino, ir populistinei radikaliai dešinei atstovaujanti kanadietė, nuomonės formuotoja Lauren Southern. Čia svarbu atkreipti dėmesį, kad jie tokį iškreiptą PAR vaizdą pateikia kaip Europos, JAV ir Kanados ateitį, jei šios nesuvaldys migracijos srautų.
Nepaisant to, kad ir tokios organizacijos kaip „AfriForum“, kurios siejamos su baltųjų viršenybės ideologija, pripažįsta, kad smurto prieš baltuosius ūkininkus gerokai sumažėjo (nes ir bendri smurto rodikliai pamažu stabilizuojasi) ir kad ūkininkų – tiek baltaodžių, tiek juodaodžių – nužudymai tesudaro vos 0,2 proc. visų PAR įvykdomų žmogžudysčių, tai jiems nesutrukdė 2018 m. surengti kampanijos Vašingtone ir Kanberoje, kur jie dalijosi žmogžudysčių nuotraukomis ir istorijomis, pateikdami jas kaip rasiškai motyvuotas, tikslingas atakas prieš baltaodžius.
Visa tai – nepaisant to, kad nuo 2001 m. šie skaičiai mažėja ir neviršija 60 incidentų per metus, iš kurių aiškius rasinius motyvus galima rasti tik 1–3 proc. atvejų. Nebandau nuneigti žmogžudysčių dėl bet kokių paskatų siaubo – net ir vienos žmogžudystės yra per daug, – tačiau jei kalbame apie genocidą, tokie teiginiai yra grindžiami skaičiais.
Tokiu būdu šios organizacijos patraukė ir D. Trumpo, kuris dar 2018 m. ėmė kalbėti apie tai, kad reikia aiškintis, kas ten vyksta PAR ir kodėl diskriminuojami baltaodžiai, dėmesį.
D. Trumpui grįžus į Ovalųjį kabinetą su Elonu Musku, užaugusiu PAR, kaip Valstybės našumo departamento (DOGE) vedėju, šis klausimas vėl grįžo į D. Trumpo dienotvarkę ir tapo prezidento įsakymu, siekiančiu apginti PAR baltaodžius nuo „neteisėtos rasinės diskriminacijos“. Kad D. Trumpo mąstymui čia įtakos turėjo E. Muskas, net neabejojama.
Nors jo tėvai ir priešinosi apartheidui, tokios pažiūros yra akivaizdžiai nepaveldimos, nes E. Muskas savo socialinėje platformoje „X“ atvirai kalbėjo apie tai, kad PAR įstatymai yra rasistiniai, o baltaodžiai afrikiečiai yra persekiojami dėl savo rasės.
Tačiau, kaip atskleidžia „The Guardian“ žurnalistai, tai gali būti labai glaudžiai susiję ir su tuo, kad E. Muskas bandė parduoti „Star Link“ technologijas PAR, tačiau pagal galiojančius įstatymus investuotojai į telekomunikacijų rinką turi parduoti bent 30 proc. akcijų vietiniam verslui, kuris priklausytų istoriškai marginalizuotoms grupėms (juodaodžiams, indams, mišrios rasės žmonėms).
To daryti jis nenori, nes siekia monopolio – todėl ir širsta. O turtingiausio pasaulio žmogaus skleidžiamos sąmokslo teorijos turi daug daugiau galios nei su skurdu ir neramumais bandančios susitvarkyti šalies iš pasaulinės periferijos žodžiai.
Jei E. Musko skleidžiamas ir D. Trumpo palaikomas naratyvas turi aiškius finansinius motyvus, juos nesunku atrasti ir tos pačios „AfriForum“ ar TAU kampanijose. Apie juos savo įraše užsimena ir pats M. Maldeikis.
2024 m. PAR prezidentas pasirašė Nusavinimo aktą Nr. 13, kuris yra didesnės žemės reformos dalis. Nors dažnai cituojama statistika teigia, kad 72 proc. visos žemės priklauso baltaodžiams, kurie sudaro 7 proc. šalies gyventojų, tai tik iš dalies tiesa: čia kalbama apie privatiems žmonėms, o ne verslui priklausančią žemę. Jei imtume ir verslui priklausančią žemę, baltiesiems iš viso priklausytų 28 proc.
Tačiau verslas, kuriam priklauso dirbama žemė, kartais tik nominaliai įtraukia nebaltaodžius partnerius, kad užslėptų tai, kad pelnas vis tik pasilieka baltaodžių rankose. Tad situacija yra kiek sudėtingesnė, nes žemės pertvarka yra nukreipta į teisingesnį žemės nuosavybės perskirstymą, o ne į baltaodžių nuskurdinimą.
O turtingiausio pasaulio žmogaus skleidžiamos sąmokslo teorijos turi daug daugiau galios nei su skurdu ir neramumais bandančios susitvarkyti šalies iš pasaulinės periferijos žodžiai.
Ir nors Nusavinimo aktas leidžia žemę be kompensacijos nusavinti tik išimtinais atvejais ir tik teisminio proceso keliu, nepaisant to, kad nėra buvę nė vieno tokio atvejo, jis yra naudojamas kaip atvirkštinės diskriminacijos pavyzdys. Dar daugiau – gąsdinama Zimbabvės scenarijumi, kur po to, kai tarp 2000 ir 2008 m. iš baltųjų ūkininkų dėl prastai įvykdytos reformos buvo padrikai ir jėga perimtos žemės, išauginamo maisto produkcija krito 60 proc.
Tiesa, dabar Zimbabvė imasi kompensuoti patirtus nuostolius, maisto produkcija atsigauna, bet šalies dar laukia ilgas ir sudėtingas atkuriamasis procesas. PAR mokosi iš kaimynės klaidų, todėl net ir dabartinis Nusavinimo aktas turi daugybę niuansų, ir siekia užtikrinti, kad niekas nesiimtų savivalės.
Ar tokios reformos, siekiančios atkurti teisingumą, priimtinos baltiesiems žemvaldžiams? Be abejo, kad ne. Nė vienai privilegijuotai grupei nepatinka prarasti galią. Čia galėtume prisiminti pereinamąjį laikotarpį Lietuvoje ir etninių rusų, ypač dirbusių sovietinėse struktūrose, nepasitenkinimą besikeičiančia santvarka.
Nors nemažai buvo ir tokių, kurie suprato, kad keičiasi laikai ir jų privilegijuotas statusas natūraliai išnyksta, tačiau daug buvo ir tokių, kurie kaltino Lietuvą fašizmu, etninių rusų skriaudimu ir nedėkingumu. Daug tų, kurie atvyko su sovietine valdžia, pasitraukė į atgal į Rusiją. Prarasti privilegijas ir priimti lygybę, ypač kai ta lygybė reiškia, kad šalies nepriteklius ir sunkumus reikia iškentėti lygiai su visais, neturint išskirtinių sąlygų, yra labai sunku.
Iškentėti situaciją PAR, kur dar ir šiandien nusikalstamumas šešis kartus viršija pasaulinį vidurkį, yra labai sunku. Iškentėti valdžios nekompetentingumą yra irgi sunku. Kaip ir didžiulę socioekonominę nelygybę. O užvis sunkiausia yra suvokti, kad net jei ir asmeniškai neprisidėjai prie apartheido ar kolonijinės sistemos, jei esi baltaodis, vis vien turi tam tikrų privilegijų, kurias ta sistema tau sukūrė ir kurias paveldėjai.
O užvis sunkiausia yra suvokti, kad net jei ir asmeniškai neprisidėjai prie apartheido ar kolonijinės sistemos, jei esi baltaodis, vis vien turi tam tikrų privilegijų, kurias ta sistema tau sukūrė ir kurias paveldėjai.
O mums, esantiems toli nuo šios situacijos, yra lygiai taip pat sunku empatiškai pažvelgti į tai, kas ten vyksta, ypač todėl, kad norime lygiuotis į Vakarus. Norime net ir per sukąstus dantis, net ir tada, kai lietuviai patenka tarp D. Trumpo vykdomos agresyvios migracijos politikos aukų, kad mus gintų JAV, norime patys būti matomi kaip tikrai balti ir tikrai žmonės.
O kadangi PAR dėl istorinių priežasčių, tokių kaip bent jau deklaratyvi Sovietų Sąjungos parama kovai prieš apartheidą, užima mums nepalankią poziciją ir neskuba smerkti karo Ukrainoje, o kartais netgi (nepagrįstai) yra kaltinama perdavusi Rusijai ginklų, atrasti objektyvumo ir empatijos savyje labai sunku.
Sunku, tačiau būtina, nes tai yra dalis tos vertybėmis grįstos politikos, kurią pats M. Maldeikis propaguoja santykiuose su Taivanu ir kuria patys mes didžiuojamės kaip principingos Lietuvos užsienio politikos dalimi.
