Labiausiai pražiūrėtu praėjusių metų filmu kolegė Aistė Račaitytė pavadino „Laivą“, lietuvišką dokumentinį filmą, sukurtą menininkės Gerdos Paliušytės. Toks liūdnas, praradimu dvelkiantis apibūdinimas, kaip ir „nepastebėta knyga“, „neįvertintas menininkas“, – galima vardyti daug žanrų ir rūšių. Dauguma meno kūrinių ir jų autorių yra pražiūrimi, nepastebimi ir neįvertinami, jiems iš paskos nelaksto būriai gerbėjų, pavardės ir kūrinių pavadinimai neskamba nei viešojoje erdvėje, nei pokalbiuose, retos recenzijos prapuola skaitalo gausoje.
Nebent vienas kitas žiūrovas, skaitytojas atranda „savo“ menininką ar kūrinį kaip savo gatvę ar žolę – netikėtai ir netyčia. Tad mes čia dėl to vieno filmo. Kad jis neliktų pražiūrėtas, nes yra naujas, randamas interneto platformose ir net gyvai parodomas kino teatre.
Gerda Paliušytė, kad ir kurianti filmus, yra labiau šiuolaikinio meno, nei kino žmogus. Priminsiu, kad kalbančių apie kiną ar teatrą lūpose trumpinys ŠMC skamba neva kaip priekaištas, kaip svetimo atpažinimas. Paliušytės ir žvilgsnis kine kitoks – jis tiriantis, o ne pasakojantis. Taip buvo jos pirmame filme „Nevermore“, kurį režisierė drauge su operatoriumi Vytautu Katkumi filmavo Baltimorės gatvėse ir tame mieste gyvenusio rašytojo Edgaro Allano Poe muziejuke.
Nors siaubo literatūros kūrėjas Baltimorėje gyveno tik porą metų, tikrai niekuo neįspūdingas namas, priglaustas prie dar neįspūdingesnių socialinių būstų, yra labiausiai turistus traukiantis objektas. Ekskursija po miestą, vedama gidės-raganos, žada susitikimus su vaiduokliais, o pati Baltimorė įvairiausiais triukšmingais būdais švenčia savo garsųjį buvusį gyventoją, kurio literatūra iš tiesų domisi mažas būrelis, susirenkantis dėl Poe poezijos muziejuje.
Paliušytė skatina galvoti, kas lieka po menininko, jeigu lieka, kaip atrodo jo įtaka ir palikimas, praėjus laikui, praėjus šimtmečiui ir daugiau. „Nevermore“ – taip galima apibūdinti ir galimybę viešai legaliai pamatyti tą 2020 m. gamybos filmą.
„Laivas“, taip pat kurtas drauge su Vytautu Katkumi, – irgi apie kūrybą, menininkus ir laiką. Kas lieka, kai to menininko laikas nugrimzdo praeityje. Laikas visada veikia filmuose, visada pasakojama ir menininko biografija, ir kūrybos reikšmė. O kaip atrodo tos kūrybos reikšmė, kai menininkas nebekuria, kai mažai kas prisimena ar žino jo legendą? Kai scenoje jo paties ir visos jo kūrybos seniai nebėra. Kai ta reikšmė seniai išsivadėjo, o menininkas tebevaikšto tarp mūsų, teberūko niekuo neįspūdingame balkone.
Paliušytė „Laive“ prikelia šou programų šokėjo ir choreografo Algirdo Stravinsko praeitį ir suduria jo kūrybą su šiandieninių jaunų šokėjų požiūriais ir galimybėmis. Patį Stravinską režisierė rodo kaip paslaptingą personažą: visada su juoda skrybėle, perrišta baltu kaspinu, su tamsiais akiniais. Vytauto Katkaus kadruose – impozantiškai skrybėlėtas herojaus pakaušis blizgių pramoginių šokėjų fone, kai vyksta tradicinio pramoginių šokių konkurso „Gintarinė pora“ varžybos.
Patį Stravinską režisierė rodo kaip paslaptingą personažą: visada su juoda skrybėle, perrišta baltu kaspinu, su tamsiais akiniais.
Arba kai jis žiūri senus savo šokių įrašus dideliame ekrane. Anas laikas, kai Stravinsko ir „kolektyvo“ (ano laiko žodis) šokta Kauno restoranuose ir naktiniuose baruose – tik tuose vaizdo įrašuose. Stravinsko prisiminimai lėtu prikimusiu balsu – tik už kadro. Šitaip režisierė prisideda prie legendos kūrimo ir kartu parodo tos legendos svetimumą dabarčiai, kontrastą šiandien repetuojantiems šokio teatro „Low Air“ šokėjams, jų šviesiems ir linksmiems veidams.
Ir pati choreografo leksika, ir ano laiko auklėjimo atšvaitai šiandien skamba šaižiai, keistai ar netgi komiškai, jei neįsigilini į būtąjį elgesio su žmonėmis šiurpą. Gerą šypsnį kelia anoji pramoginė choreografija, kur visi šokėjai atrodė ir judėjo „kaip vienas“.
„Laive“ esama epizodų, kurių reikalingumą gali suvokti protu, bet filme jie atrodo pertekliniai, nuvedantys šalikeliais. Tokia yra ilgoka scena su Česlovu ir Jūrate Norvaišomis ir jų paveikslais iš zoologijos sodo – nors kaip tik Norvaišos kadaise pastebėjo, atrado šokantį vaikiną Stravinską, o jų fotografuojami ar tapomi plėšrieji žvėrys kažkiek susiję su plėšrūnų įvaizdžiu, kuriamu Lotynų Amerikos pramoginiais šokiais.
Lyg ir ne to filmo epizodas atrodo Stravinsko ir bičiulės kirpėjos scena jo bute, nors būtent tada sužinome, kad choreografas kerpamas prieš susitikimą su seniai matytais savo šokėjais. Lyg ir kaip epizodas „į šalį“ žiūrima ilga nebyli scena su jauna šokėja, snaudžiančia parke, nors per ją yra ką pagalvoti apie skirtingo laiko jaunus žmones ir jų užsiėmimus. Tebūnie!
Įdomiausia „Laive“ būti ano ir šio laiko susidūrimų liudininku per „Low Air“ repeticijas, į kurias „kaip iš sapno“ ateina Stravinskas, o dabartiniai šokėjai komentuoja ir mėgina pakartoti jo choreografiją, žiūrėdami senus įrašus. Stravinskas, gyvenęs uždaroje šalyje, šoko ir kūrė „iš fantazijos“, išsilavinę šiandienos šokėjai žino profesionalius pavadinimus jo judesiams, bet pakartoti, šokti „kaip vienas“… Ne, pagal savą prigimtį transformuoti judesį yra labiau suprantama. Jų niekas nešukavo „kaip vieno“. Laisvė atrodo šitaip. Tai brangiausias „Laivo“ turinio motyvas, persmelkiantis visą filmą.
Kodėl „Laivas“? Čia jau postūmis interpretavimo laisvei reikštis, nors irgi pernelyg mįslingai skamba. Laivo denyje švenčiama Stravinsko sukaktis, pakvietus jo buvusius šokėjus ir „Low Air“ artistus, šokančius pagal anuo laiku kurtą sukaktuvininko modelį.
Denyje, pučiant vėjui, susitinka kartos, laikas čia bendras, šokis suburia, užveda, suvienija. Štai tam ir laivas – kad matytume juos šokančius, švenčiančius šokį, atrandančius vieni kitus. Visi iš skirtingo laiko, bet plaukia tuo pačiu laivu. Atrasti ir nepražiūrėti ne per vėlu.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
