„Yra išminties tame, ką Richardas Nixonas pasakė prieš keturis ar penkis dešimtmečius – profesoriai yra priešas“ (JD Vance‘as, 2021).
Naujienos apie politinius sukrėtimus iš Jungtinių Amerikos Valstijų mus pasiekia kone kiekvieną dieną. Anksčiau ar vėliau valdžios iniciatyvos turėjo ateiti ir iki universitetų. Iš pradžių buvo apsiribojama bendresniais JAV prezidento administracijos perspėjimais ir patarimais keisti politiką atskirais administraciją itin dominančiais klausimais.
Kolumbijos universiteto (Columbia University) vadovybė jau pakluso keliems valdžios reikalavimams. Tačiau prieš kelias savaites imtasi drastiškų tiesioginių veiksmų. JAV prezidento sprendimu buvo įšaldytas apie 2 mlrd. dolerių federalinis finansavimas (kalbama ir apie dar platesnę 9 milijardų dotacijos peržiūrą) Harvardo universitetui, motyvuojant sprendimą kovos su antisemitizmu stoka universiteto miesteliuose.
Taip pat grasinama panaikinti universitetui kaip daugeliui kitų edukacinių ir labdaros institucijų teisėtai priklausantį ypatingą mokesčių mokėtojo statusą. Prieš tai universitetas buvo sulaukęs sąrašo reikalavimų, tarp kurių, be kita ko, buvo įpareigojimas uždaryti kai kurias veiklos programas ir sritis bei tikrinti užsienio studentus.
Naujausiu dekretu Donaldas Trumpas užsibrėžė tirti užsienio dotacijas Amerikos universitetams, o tai jau labai artima į liūdnai pagarsėjusią Rusijos valdžios akciją „užsienio agentų“ atžvilgiu. Harvardo universiteto prezidentas Alanas Garberis į reikalavimus reagavo laišku, kuriame pareiškė, kad universitetas nesiderės dėl savo akademinės nepriklausomybės ir teisių ir kad „jokia valdžia negali diktuoti universitetui, ką jis turi mokyti, ką priimti, įdarbinti ir kokias studijas vystyti“.
Trumpo veiksmus universitetų atžvilgiu pasmerkė daugiau kaip 100 JAV universitetų, kurie atvirame laiške išreiškė pasipiktinimą „precedento neturinčiu politiniu kišimusi“, o Harvardo universitetas patraukė JAV prezidento administraciją į teismą.
Nerimą keliančių žinių yra ir daugiau. Akivaizdžiai sekdamas prezidento Trumpo politikos Rusijos atžvilgiu pokyčius, Minesotos universitetas atšaukė savo 2022 m. vasario pareiškimą, smerkiantį Rusijos invaziją Ukrainoje. Galima manyti, kad tokių atvejų daugės ir akademinis pasaulis su nerimu stebi situaciją Valstijose. Nekelia abejonių, kad nemažai daliai universitetų žmonių iškilo reali grėsmė netekti galimybių vykdyti suplanuotus tyrimus ar net darbo bei studijų vietos. Kai kas gali tiesiog nebesutikti toliau dirbti politinio diktato sąlygomis.
Reakcijų nereikėjo ilgai laukti. Antai prieš kelias dienas Gento universitetas Belgijoje išreiškė susirūpinimą dėl akademinės laisvės likimo JAV universitetuose ir perspėjo darbuotojus dėl galimų keliavimo į JAV suvaržymų ir apsikeitimo duomenimis kai kuriose JAV administracijos itin kontroliuojamose srityse rizikos.
Universitetų ir viešosios valdžios santykis visais laikais buvo nevienareikšmis. Viena vertus, universitetai kūrėsi kaip dėstytojų ir studentų sąjunga, bendruomenė, o jos pagrindinis išskirtinis bruožas buvo mokslo ir studijų laisvė. Kita vertus, universitetai atsirado valdovų (kurių vardais jie po to neretai buvo vadinami) privilegijų ir fundacijų dėka ir aprūpindavo augančias valdovų kanceliarijas išlavintais darbuotojais.
Suprantama, kad toks artimas santykis sukeldavo įtampų ir komplikacijų, kai kurie konfliktai net atvesdavo prie masinio dėstytojų ir studentų egzodo. Tokiu būdu Oksfordo akademikų dalis įsikūrė Kembridže, o savo padėtimi Prahos universitete nepatenkinti vokiečiai emigravo į naujai steigiamą universitetą Leipcige.
Visi autoritariniai XX ir XXI a. režimai universitetus traktavo kaip savo priešus ir imdavosi veiksmų jų atžvilgiu. Plačiai žinoma nacistinės Vokietijos universitetų kontrolės ir bendruomenės narių diskriminavimo bei persekiojimo politika, prie kurios, deja, prisidėjo ir ją rėmė nemaža dalis to meto akademinės bendruomenės narių.
Rusijos universitetai buvo tarp pirmųjų institucijų, kur tiek sovietinis, tiek Putino režimai įvedė savo valdymą ir ėmėsi akademinės priespaudos, o tai netrukus lėmė intelektualinę ir moralinę universitetų degradaciją. Vengrijos prezidentas Viktoras Orbánas savo kovos su liberalios demokratijos apraiškomis įkarštyje privertė sėkmingai veikiantį tarptautinį Vidurio Europos universitetą (CEU) didžia dalimi persikraustyti į Vieną. Su viešos valdžios neteisėtu kišimusi į akademines veiklas vienaip ar kitaip susiduria ir kai kurių kitų šalių universitetai.
Nesunku suprasti, kodėl universitetai atsiduria autoritarinės valdžios akiratyje. Savo prigimtimi jie yra laisvo mokymo ir mokymosi, o tiksliau ir visų pirma – laisvo mąstymo ir kritinio žinojimo centrai. Per ilgus šimtmečius jie Europoje, o po to ir kitur pasaulyje išsikovojo šį statusą, kuris tapo jų bendruomenės savimonės esmine dalimi, perduodama iš kartos į kartą, diegiama kiekvienam atėjusiam į universitetą.
Istoriškai iš universitetų sklido pasipriešinimo priespaudai sąjūdžiai, ar tai būtų 1830-1831 m. sukilimas Vilniuje ar 1968 m. Prahos pavasaris. Universitetai už tai buvo baudžiami – abu Vilniaus universiteto uždarymai – 1832 m. caro valdžios ir 1943 m. nacių režimo – buvo reakcija į dėstytojų ir studentų pasipriešinimą.
Visi autoritariniai XX ir XXI a. režimai universitetus traktavo kaip savo priešus ir imdavosi veiksmų jų atžvilgiu.
Universitetai ir patys prisiima atsakomybę už išorinių politinių aplinkybių nulemtus morališkai ydingus savo institucijos sprendimus, kaip antai Vilniaus universiteto Atminties diplomų iniciatyva, kuria simboliškai prisimenamas ir pagerbiamas darbo ir studijų negalėjusių tęsti bendruomenės narių atminimas.
Universitetai savo statutuose ir misijų apibrėžimuose akcentuoja pamatinį laisvos minties ir žodžio principą ir tai vertina ne kaip tuščią retoriką. Pirmoji iš keturių Vilniaus universiteto puoselėjamų vertybių yra atvirumas idėjų ir pažiūrų įvairovei, žmonių ir tapatybių skirtingumui. Žinoma, universitetai turi teisę ir net pareigą kovoti su klaidingų žinių platinimu ir dezinformacija, iškelti į paviršių melagienas, tačiau tai daro savo kompetencijų ir atviros diskusijos pagrindu.
Universitetai tampa demokratijos forpostais ir prisiima atsakomybę už jos palaikymą ir puoselėjimą laikais, kai įvairiose pasaulio vietose kyla grėsmė demokratinėms institucijoms. Dabar kaip niekad svarbu, kad akademinė ekspertizė ir mokslo diplomatija pasiektų suinteresuotas šalis ir platesnę visuomenę. Universitetai išsaugos savo reputaciją ir stiprės, jei išliks laisvės, tyrimais paremto žinojimo ir kritinio sprendimo vieta. Jie pajėgūs prisitaikyti prie kintančių sąlygų, kaip tai ne kartą darė istorijos bėgyje.
Universitetų akademinė laisvė ir autonomija yra vertybė, kurios negali apriboti jokia politinė valdžia.
Pernai dalyvaudamas konferencijoje Jeilio universitete ir stebėdamas ten per kelis šimtmečius sukurtą mokslo ir studijų ekosistemą (daugeliu atžvilgių ji gali būti mums sektinas pavyzdys, pavyzdžiui, endaumento – neliečiamo universitetinio kapitalo fondo, kurį dar tik plėtojame, tradicija) negalėjau pagalvoti, kad lygiai po metų teks rašyti apie šiai akademinei oazei kilusią grėsmę. Trys šio universiteto profesoriai, tarp kurių ir Lietuvoje gerai žinomas istorikas Timothy Snyderis, jau pasitraukė iš universiteto ir išvyko dirbti į Kanadą.
JAV universitetai nuo pat savo steigimosi XVII ir XVIII a. sandūroje buvo laisvės ir demokratijos bastionai. XX a. jie suvaidino svarbų vaidmenį (o ir patys intelektualiai sustiprėjo) priimdami gausius akademinius pabėgėlius iš autoritarinių valstybių – fizikas Albertas Einsteinas, filosofė Hannah Arendt ar istorikas Ernstas Kantorowiczius yra tik keli plataus akademinio solidarumo pavyzdžiai.
Norisi tikėti, kad XXI a. vis dėlto nepatirsime atvirkščio judėjimo ir JAV universitetai apgins savo akademinės laisvės statusą. Vilniaus universitetas turi ten daug draugų ir akademinių partnerių, šiuos ryšius branginame ir nenorime jų prarasti.
Dabar mūsų pareiga simboliniais ir realiais veiksmais remti kolegas, kaip universitas magistrorum et scholarium dalį. Universitetų akademinė laisvė ir autonomija yra vertybė, kurios negali apriboti jokia politinė valdžia. Drauge turime aiškiai pasakyti, kad nebendradarbiausime su institucijomis ir asmenimis, kurie palaiko ar skatina akademinės laisvės varžymus ir pamina žmogaus teises.
Esame pasirengę bent daliai tų, kurie patiria suvaržymus ir dėl laisvės ar finansinių apribojimų nebegali tęsti savo akademinės karjeros pasiūlyti orias darbo ir studijų sąlygas. Universitetai ir jų žmonės, jungiami bendros minties ir sąžinės laisvės idėjos, yra stipri jėga, kuri priešinsis ir nepasiduos.
