Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo trečiajame straipsnyje „lituanistikos prioritetas“ įrašytas tarp fundamentalių principų, grindžiančių mokslą ir studijas Lietuvoje. Įstatymo straipsnis užbaigiamas formuluote: „Valstybė teikia lituanistikos tyrimams ir studijoms, sprendžiantiems esminius tautos tapatybės išsaugojimo, stiprinimo ir jos raidos uždavinius, strateginį prioritetą. Mokslo ir studijų institucijos, kiek jos dalyvauja įgyvendinant šį prioritetą, laikomos vykdančiomis strateginės reikšmės veiklą“.
Apibrėžimas. Tai svari deklaracija, kuri numano, kad Lietuvos valstybė ir visuomenė suvokia atsakomybę už lituanistiką, kuri traktuojama kaip vienas esminių tapatybės elementų. Šiame kontekste daug kas priklauso nuo lituanistikos apibrėžimo. Reikia pasakyti, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius lituanistikos apibrėžimas keitėsi, bet visuomet judėjo prie platesnio, laisvesnio, demokratiškesnio, apimančio ne vien (kaip anksčiau) kalbinius, bet ir istorinius, daugiakalbius, daugiakultūrinius, o pastaruoju metu dar ir gamtinius aspektus. Antai prieš ketverius metus patvirtintoje „Valstybinėje lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016-2024 m. programoje“, kuri yra pagrindinė finansinė priemonė, užtikrinant valstybės įsipareigojimą lituanistikos prioritetui, lituanistiniais laikomi tyrimai, „kurių objektas yra Lietuvos valstybės, visuomenės, tautos ir kalbos dabartis ir raida, Lietuvos kultūros ir gamtos paveldas“.
Tiesa, turbūt reikia sutikti su naujausios studijos apie humanitarinius mokslus autoriais, kurie tvirtina, kad „‘filologinė‘ lituanistikos samprata vis dar yra plačiausiai paplitusi“. Vis dėlto akademiniame lygmenyje plati lituanistikos samprata jau yra įgijusi tvarų pripažinimą, kurią reikia nuosekliau diegti politikoje ir visuomenėje. Turime kalbėti apie lituanistinius konceptus, idėjas, net tropus, o ne tik apie kalbinius konstruktus.
Taigi lituanistika yra tarpmokslinių žinių apie Lietuvą visuma. Tokia samprata iš esmės išplėtė lituanistinių tyrimų lauką – teminiu, geografijos, kalbos požiūriu. Anglų medievistas, leidžiantis šaltinių rinkinį lotynų kalba apie dabartinės Lenkijos ar Baltarusijos teritorijoje esančias LDK bažnyčias yra toks pats lituanistas, kaip ir belgų filologas, angliškai lyginantis lietuvių ir slavų kalbų gramatikas ar lietuvių filosofas, verčiantis į lietuvių kalbą ir ja komentuojantis Spinozą. Būčiau netgi linkęs dar labiau išplėsti lituanistikos sampratą ir lituanistiniu laikyčiau darbą fiziko ar biochemiko, kuris pasistengia lietuviškai perteikti pagrindines savo mokslinio tyrimo išvadas ir taip pat pastūmėja akademinės lietuvių kalbos raidą.
2012 m. Lietuvos mokslo taryboje buvo parengtos ir Lietuvos vyriausybės patvirtintos „Lituanistikos mokslinių tyrimų plėtros 2012-2020 m. kryptys“, kuriose lituanistikos samprata nusakyta ne tik pagal objektą, bet ir misijos aspektu: „Ji suprantama ne tik pagal tyrimų lauką, t. y. ne tik kaip humanitariniai ir socialiniai mokslai, kurių objektas yra Lietuvos valstybės, visuomenės, kultūros, lietuvių tautos, jos kalbos praeitis, dabartis ir ateitis, bet ir pagal jos misiją – puoselėti lietuviškąją tapatybę, prisidėti prie lietuvių tautos ir šalies politinės bendruomenės kultūrinės brandos, kūrybiškumo ir savarankiškumo stiprinimo, prie visaverčio Lietuvos dalyvavimo pasaulio kultūros ir mokslo poliloge.“ Tai kol kas paskutinis žodis lituanistikos apibrėžime, kuris leidžia su šiuo mokslo ir studijų lauku identifikuotis gausiai bendruomenei.
Politika. Pereidamas nuo apibrėžimo prie politikos, visų pirma atkreipsiu dėmesį į tai, kad šiemet kaip tik baigiasi čia minimo 2012 m. paskelbto dokumento „galiojimo laikas“ ir pastebėsiu, kad per šį aštuonerių metų laikotarpį kokių nors ženklesnių naujų politinių lituanistikos konceptualizavimo bandymų nebūta. Tiesa, Lietuvos mokslo taryboje rengiamas naujas „krypčių“ dokumentas, kuris turėtų aktualizuoti ir išryškinti naujus prioritetus.
Anglų medievistas, leidžiantis šaltinių rinkinį lotynų kalba apie dabartinės Lenkijos ar Baltarusijos teritorijoje esančias LDK bažnyčias yra toks pats lituanistas, kaip ir belgų filologas, angliškai lyginantis lietuvių ir slavų kalbų gramatikas ar lietuvių filosofas, verčiantis į lietuvių kalbą ir ja komentuojantis Spinozą.
Politikams humanitariniai mokslai tradiciškai menkai rūpėdavo, o tie, kas išreikšdavo susidomėjimą paprastai būdavo priklausomi nuo ribotų ir tendencingų informacijos šaltinių. Neįsigilinus tvirtinta, kad „Vilniaus universitete neliko lituanistikos“, nors absoliučiai didžioji dalis Vilniaus universiteto humanitarų vykdo aukščiausio lygio lituanistinius tyrimus, o kaip struktūriniai padaliniai ir toliau egzistuoja Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir net Lituanistinių studijų katedros. Lietuvos mokslo taryba vienu metu turėjo teisintis, kad nefinansuoja lituanistinių projektų, nors, kaip paaiškėjo, apie 85 proc. visų LMT vykdytų projektų humanitarinių mokslų srityje buvo grynai lituanistiniai. Galiausiai inicijuoti tokie abejotini įstatymų projektai kaip „Nacionalinis lietuvių kalbos instituto įstatymas“ arba „Tautos istorinės atminties įstatymas“. Visa tai nepadėjo stiprinti lituanistikos akademinio prestižo, o iš dalies net suskaldė lituanistinę bendruomenę. Čia turime reikalą ne su mokslo politika, o bandymais politizuoti lituanistiką, siekiu primesti savitą lituanistikos supratimą ir juo matuoti mokslų vertę. Labai svarbu, kad akademinė bendruomenė kritiškai ir drąsiai vertintų bei reaguotų į bandymus instrumentalizuoti mokslą ideologiniais tikslais.
Šioje vietoje prasmingiau kalbėti ne apie politiką moksle, o apie mokslo politiką ir čia dar viena vieta iš cituoto „Plėtros krypčių“ dokumento: „Bendrajai lituanistikos tyrimų politikai stinga nuoseklumo, strateginio kryptingumo ir operatyvumo, jos formavimo ir vykdymo priemonės yra tobulintinos. Stokojama efektyvesnės mokslo vadybos, kuri būtina siekiant ne vien nacionaliniu, bet ir Europos mastu matomų rezultatų, stinga profesionalių mokslo vadybininkų, gerai išmanančių, mokslo ryšių ir tinklų kūrimą, mokslo verslumo bei mokslo rezultatų sklaidos ypatumus, intelektinės nuosavybės teises ir kt.“ Tai taiklios įžvalgos, aktualumo nepraradusios ir po aštuonerių metų. Lituanistines studijas ir tyrimus vykdančiose institucijose (universitetuose ir mokslo tiriamuosiuose institutuose) turime vėl grįžti prie lituanistikos strategijos ir identifikuoti dalykus, kurie vis dar stabdo mūsų mokslų plėtrą. Ir čia pereiname prie mokslo klausimų.
Mokslas. Žvelgiant į lituanistinių mokslų raidą pastaraisiais dešimtmečiais, akivaizdu, kad šie mokslai patyrė gilią ir kompleksišką transformaciją – tokios kokybės, apimties ir įvairovės lituanistinių tyrimų niekad nėra buvę. Tai lituanistikos aukso dešimtmečiai. Tokį suklestėjimą lėmė atėjusi nauja tyrinėtojų karta, atsivėrusios užsienio bibliotekos ir archyvai, pokyčiai mokslo finansavimo politikoje. Tyrimai tapo labai įvairūs žanriniu požiūriu, augo jų kokybė, formavosi naujos tyrimų kryptys.
Atsivėrusi į išorę, lituanistika susilaukė išaugusio tarptautinio intereso. Prieš kelis dešimtmečius lietuvių kalbos mokėsi tik keletas kalbininkų, kuriems ši kalba buvo svarbi jų indoeuropeistinių tyrimų kontekste. Dabar nieko nestebina britų istorikas Oksfordo universiteto leidykloje išleistame veikale apie Lenkijos ir Lietuvos uniją, cituojantis lietuvių autorių tekstus. Sekti Lietuvos tyrėjų darbus ir net mokėti lietuvių kalbą tam tikrose tyrimų kryptyse tapo būtina ir netgi stilinga.
Lituanistinių mokslų raida ir perspektyvos ne kartą reflektuotos pačios bendruomenės. Antai prieš keletą metų kuriant naują Lituanistikos programą ir atsižvelgus į sukauptą patirtį, išskirti principai, kuriais skatintina tolesnė lituanistinių tyrimų raida – metodologinis naujumas, mokslinio potencialo koncentracija, tarptautiškumas, tarpdalykiškumas ir įtaka visuomenės savimonei.
Galima sakyti, kad šie principai daugiau mažiau universalūs visiems mokslams. Tačiau esama ir specifinių ypatybių bei sąlygų. Visų pirma tenka vis iš naujo įrodinėti lituanistinių tyrimų ir publikavimo kultūros savitumą. Aktyviai lituanistikos srityje dirbantis humanitaras savo tekstus paprastai publikuoja trimis būdais: 1) vietos (ir iš dalies) tarptautinei auditorijai lietuvių kalba; 2) tarptautinei auditorijai užsienio kalba; 3) platesnei publikai lietuvių kalba. Todėl humanitarikoje iš principo ydingu laikytinas publikacijų supriešinimas kalbiniu požiūriu – lietuvių ar užsienio kalba.
Nacionalinės ir užsienio kalbų santykio klausimu svarbu konstatuoti kelis dalykus. Viena vertus, kiekviena tauta turi puoselėti savo akademinę kalbą. Tai yra tam tikras kultūrinio išsivystymo standartas, bet kartu platesnis vyksmas – akademinės kalbos plėtotė ilgainiui įvairiais kanalais veikia, turtina, keičia kasdieninę kalbą. Tačiau kartu humanitariniai mokslai yra tarptautiniai, nors jų tarptautiškumas ir kiek skiriasi nuo gamtos ar fizinių mokslų tarptautiškumo standartų. Kaip ir kitur, humanitariniuose moksluose, tarptautinė mokslo erdvė irgi yra geriausia vieta mokslinių idėjų pa(si)tikrinimui originalumo, adekvatumo ir kt. požiūriais. Be to, dalyvavimas tarptautinėse publikacijose ar projektuose lietuvišką medžiagą įterpia į tarptautinį mokslo diskursą ir tokiu būdu praturtina abi puses.
Kalbėjimas ar rašymas skirtingoms auditorijoms turi specifinius reikalavimus ir savitą kalbinę raišką. Užsienio kalba rašomas tekstas kaskart yra adaptacija, atsižvelgiant į konkrečioje kalboje egzistuojančių sampratų, sąvokų, terminų tradiciją. Tačiau humanitariniai moksliniai tyrimai negali sau leisti prabangos užsidaryti akademinėje terpėje. Tyrimų rezultatai turi būti publikuojami ir taip, kad atlieptų pilietinės ir kultūrinės savimonės ugdymo poreikius. Todėl matuojant mokslininkų tekstus reikia įveikti tradicinę skirtį tarp siaurai „mokslinių“ ir „mokslo populiarinimo“ darbų.
Humanitariniuose moksluose daugiakalbystė neišvengiama jau vien dėl istoriškai susiklosčiusių kalbinių tradicijų, kurios lemia, kad anglų kalba tiesiog neįmanoma adekvačiai perteikti dalykų, kurie formavosi ir plėtojosi kitoje kalbinėje aplinkoje. Neįmanoma ir nebūtina viską perteikti anglų kalba, nes dažnai pritrūksta ne tik specifinių sąvokų, bet ir bendriau kalbinės išraiškos galimybių. Antai rašant Lietuvos istorijos klausimais ir toliau dėl šaltinių kalbų bei istoriografinės tradicijos daugiausia tenka skaityti (o ir rašyti) lenkų, vokiečių, rusų, ukrainiečių, baltarusių kalbomis. Humanitarikoje svetimų (kalbinių) tradicijų ir publikavimo įpročių pažinimas yra stiprioji tyrinėtojo pusė. Tinkamai publikuotas tekstas žinomame lenkų ar vokiečių žurnale gali būti kur kas labiau pastebėtas nei mažai žinomame, tegu ir „WoSiniame“ anglosaksiškame leidinyje. Taigi humanitarinė tyrimų sritis yra neišvengiamai tarptautinė ir daugiakalbė, iš tyrinėtojų reikalaujanti plačių kalbinių kompetencijų.
Kita probleminė sritis yra ambivalentiškas lituanistikos ir humanitarikos santykis. Jau buvo pagrįstai konstatuota, kad „lituanistika dažnai naudojamasi kaip skydas humanitarikai apskritai: nepaneigiama lituanistikos politinė svarba naudojama kaip strategija atkreipti valstybės institucijų dėmesį ir į kitus humanitarinius mokslus. /.../ Negalima nematyti ir tokios strategijos kainos. Pirmiausia – humanitariniai mokslai rizikuoja būti ideologizuoti ir politizuotis. /.../ Lituanistinėms disciplinoms ‚žaidžiant savo aikštelėje‘, nusistačius pačioms savo žaidimo taisykles, jos atsisieja nuo tarptautinio diskurso, praranda palyginamumą, smunka jų kokybės kriterijai“. Išties lituanistikos prioritetu gali būti pridengiama ar pateisinama pseudomokslinė veikla ar nenoras/negebėjimas tyrimų rezultatus pristatyti tarptautinei auditorijai.
Tai viena priežasčių, kodėl, nepaisant ženklios pažangos, lituanistiniai tyrimai vis dar nepakankamai integruoti tarptautiniu lygiu, mažai pastebimas atstovavimas įdomesniuose ir stambesniuose europiniuose projektuose. Verta pastebėti, kad Lituanistikos plėtros programoje metai iš metų vienas mažiausiai populiarių segmentų yra lituanistinių veikalų vertimas į užsienio kalbas.
Lituanistika kaip pažinimo sritis yra tarptautinių humanitarinių ir socialinių mokslų dalis, atvira įtakoms, pokyčiams, bendradarbiavimui. Tarptautinis kontekstas yra būtina lituanistinių tyrimų erdvė. Viena vertus, tai turi savitą terapinį poveikį. Dar tarpukaryje savo apžvalgoje apie VIII tarptautinį istorikų kongresą jo dalyvis istorikas Zenonas Ivinskis pažymėjo, kad tokie kongresai yra galimybė „užlyginti nesveiko šovinizmo ir klaidingai suprasto nacionalizmo iškastus griovius tarp tautų ir valstybių per pozityvų mokslinį bendradarbiavimą“. Akademiniu požiūriu esmingesnis dalykas yra komparatyvistika – t. y. reikalavimas suvokti savąją tematiką platesnėje lyginamojoje perspektyvoje. Tokiu būdu tariamai siauros „lietuviškos“ problemos tampa universalesnės, o kartu turime galimybę verifikuoti savo mokslinius teiginius.
Trečia lituanistikos problema ir iššūkis yra tarpdalykiškumo stoka ir palyginti menkas domėjimasis vieni kitų darbais. Šioje srityje ypač išryškėja asimetrija tarp gausios mokslinės produkcijos, į publikacijų skaičių orientuotos akademinės kultūros ir iš tiesų reikšmingų tekstų pasirodymo, kurie veiktų akademinį diskursą ir būtų plačiau aptariami akademinėje bendruomenėje.
Tarpdalykiškumo stoka neigiamai atsiliepia lituanistiniais tyrimais užsiimančių mokslinių institucijų konsolidacijai. Keturi lituanistiniai mokslo tyrimų institutai yra prabanga, kurią sau leidžia valstybė ir tai yra gerai. Blogiau, kad bendradarbiavimas tarp institutų, o taip pat su universitetais ir toliau nepakankamas. Šioje srityje yra teigiamų poslinkių – tarpdalykinės konferencijos, tarpinstitucinės doktorantūros, tačiau tai dar retai išauga į sistemingą veikimą. Todėl negimsta stambūs konsoliduoti lituanistiniai projektai, kuriuos realizuoti gali tik sutelktos didesnės ir įvairesnės tyrėjų grupės ar net tinklai.
Lituanistiką turime išvaduoti iš „lengvatų prašytojos“ vaidmens, o paversti ambicingu projektu. Turime „seniausią kalbą“, bet labai vėlyvus, lyginant su kitais Europos kraštais, rašto dokumentus, turime turtingą istoriją, tačiau studijuojant ją reikia mokytis visų pirma lotynų, rusų, lenkų kalbų, turime Lietuvoje gimusių pasaulinio garso menininkų ir filosofų, kuriuos tik pradedame integruoti savo kultūrinėje tradicijoje.
Žvelgiant dar šiek tiek toliau į ateitį, itin neigiamų pasekmių lituanistiniams mokslams gali turėti atotrūkis tarp mokyklinės ir universitetinės lituanistikos. Akademybėje įsitvirtinusi platesnė lituanistikos samprata dar neatrado kelių į mokyklines programas ir nėra adaptuota mokykliniame lavinime. Todėl turime situaciją, kai dalis gabesnių kritiškesnių abiturientų renkasi socialinius mokslus, nes mokykloje nėra tiesiogiai susidūrę su kokybiška humanitarika. Nežinau, ar norinčių studijuoti lietuvių filologiją mažėjimas netarpiškai susijęs su mokykline lietuvių kalbos ir literatūros programa, tačiau Universitetas tiesiog privalo ateiti į mokyklinį ugdymą, atsinešdamas naujos kartos humanistinį švietimą.
Visuomenė. Ir taip pereiname prie paskutinės šio teksto dalies – lituanistika ir visuomenė. Lituanistikos reikšmė visuomenės tapatybei, šalia įpareigojimo kaupti lituanistinį žinojimą, yra tai, kas pateisina lituanistikos prioritetą. Iš pirmo žvilgsnio lituanistikos viešojoje erdvėje nėra mažai – ar kalbėtumėm apie tekstus, ar televizijos ir radijo laidas. Tačiau šioje mokslinės komunikacijos srityje trūksta šviežumo, o tai labai atsiliepia auditorijai. Mokslininkai neretai kvietimą pasidalinti savo žiniomis su platesne publika suvokia kaip nereikalingą trukdymą ir beprasmį laiko švaistymą. Vis dėlto, mano įsitikinimu, mokslinė veikla yra vieša veikla, o mokslininkas tam tikra prasme yra viešas asmuo, iš kurio galima tikėtis sklandžios ir koherentiškos ataskaitos apie vykdytą ar vykdomą tyrimą. Turėtų būti norma, kad menotyrinį ar istorinį projektą vainikuotų ne tik monografijos, šaltinių leidimai ar straipsniai, bet įvairaus formato sklaidos darbai – tekstai, tinklalaidės, videosiužetai ar parodos. Bet ne tokie, kokių jau esame ne kartą matę – užsakomieji straipsniai „pristatant tyrimo rezultatus“ portaluose ar spaudoje, privalomos nuobodžiaujančių mokinių ekskursijos ir pan. Visuomenė pagrįstai laukia iš mokslininkų atsakymų į aktualius klausimus – apie partizanus, sovietmetį, Baltarusią ir t.t.
Jei to nesiims mokslininkai, tą vaidmenį greitai pasiruošę perimti daugiau ar mažiau geranoriški „mėgėjai“, kurie neretai žino kur kas geriau ir jų atsakymai kur kas paprastesni nei „oficialiųjų“ istorikų, filologų, filosofų ar menotyrininkų. Profesionalūs tyrėjai turi išlaikyti, o kai kur galbūt atkariauti savo kaip „ekspertų“ vaidmenį. Dirbant ir bendraujant katedrose ir universitetų auditorijose neretai sunku suprasti visuomenės savimonės būklę. Neįtikėtinas nesąmonių kupinos Pichelio „Žemaitijos“ populiarumas, Statkutės de Rosales gotai ar į lietuvių kalbą jau išverstas portugalų „tyrinėtojas“, įrodinėjantis jogailaitiškas Kristupo Kolumbo šaknis – tai tik keli iš daugelio pavyzdžių, kai galima sutrikti tokio „istorinio tikėjimo“ tariamoje „žinių visuomenėje“ akivaizdoje. Žiniasklaida mielai publikuoja skambias teorijas, neretai apsieidama be profesionalaus komentaro. Žiniasklaidos prigimtis skatina siekti paprastesnio pasaulio traktavimo, išsiverčiant be sudėtingo aiškinimo. Ar mokslininkas turi skirti dalį savo laiko tokių „mitų griovimui“? Man atrodo, kad profesijai įsipareigojęs mokslininkas savo kompetencijos ribose turi reaguoti į visuomenės klausimus, o taip pat pats aktyviai mėginti užmegzti kalbą su visuomene, ieškodamas tinkamos kalbėsenos, stiliaus, prieigos. Turime pratinti visuomenę, kad mokslu paremti atsakymai nebūtinai vienareikšmiški ir kad kritinis santykis su tikrove yra sveikiau už trumpalaikį ideologinės injekcijos dozės poveikį.
Akademinė lituanistų bendruomenė, iš esmės išplėtusi savo tyrimų sampratą ir lauką, realizavo vieną svarbiausių projektų Lietuvos mokslo istorijoje. Dabar, lygiuodamiesi bei kūrybiškai plėtodami aukščiausio lygio metodologiją ir atverdami vaizduotę, turime žengti toliau. Trys lituanistikos aspektai – trys strategijos. Moksle ir studijose – naujumas (pvz., skaitmeninė humanitarika), tarptautiškumas ir tarpdalykiškumas. Politikoje – lituanistikos prioriteto įgyvendinimas per lituanistinę ekspertizę – lituanistinio paveldo paieškos, skaitmeninimas ir kt. Visuomenėje – lituanistinių tyrimų sklaida, ieškant naujų prieigų, naujų formatų. O žvelgiant iš perspektyvos tyrėjų-lituanistų – filologų, istorikų, menotyrininkų, filosofų ir kt. – atsakomybė ir įsipareigojimas kokybei bei atvirumas tarptautinei akademinei bendruomenei ir šalies visuomenei – tai sisteminiai raktažodžiai, atspindintys aktualiausius dabarties iššūkius.
Lituanistiką turime išvaduoti iš „lengvatų prašytojos“ vaidmens, o paversti ambicingu projektu. Turime „seniausią kalbą“, bet labai vėlyvus, lyginant su kitais Europos kraštais, rašto dokumentus, turime turtingą istoriją, tačiau studijuojant ją reikia mokytis visų pirma lotynų, rusų, lenkų kalbų, turime Lietuvoje gimusių pasaulinio garso menininkų ir filosofų, kuriuos tik pradedame integruoti savo kultūrinėje tradicijoje. Lituanistika yra svarbi visų pirma todėl, kad ji yra apie mus, kurie save sieja su Lietuvos visuomene, jos dabartimi ir paveldu. Bet nemažiau ji svarbi todėl, kad per ją, jos temomis galime įsijungti į pasaulinį mokslo dialogą. Tik tokia visuomenei ir pasauliui atvira lituanistikos samprata uždegsime jaunąją kartą lituanistinėms studijoms ir tyrimams.
Pranešimas, skaitytas spalio 16 d. VU vykusioje konferencijoje „Lituanistika Lietuvos universitetuose: ateitį kurianti tradicija“
