Putino karas Ukrainoje nėra vien tik jo politinių ambicijų išraiška, reikalaujanti nekaltų civilių kraujo. Kaip parodė paskutinių dienų įtakingų Maskvos patriarchato šventikų pasisakymai, nepaisant anksčiau deklaruoto taikos siekio, Rusijos ortodoksų bažnyčia neatsiejama nuo Rusijos vadovo vizijos. Tamprūs saitai tarp Rusijos valdžios ir bažnyčios leidžia Putinui puoselėti iliuzijas, kad jis atkuria ne tik imperinę šalies šlovę, bet ir rytų slavų dvasingumą.
Pamokslas, kuris nuplėšė neutralios taikos šydą
Praėjusį sekmadienį, kovo 6 d., kuris ortodoksų liturginiame kalendoriuje žymi Atleidimo sekmadienį, Maskvos patriarchas Kirilas per pamokslą nusitaikė į LGBTQ bendruomenę ir tradicines jų eitynes, dažnai žinomas kaip „Pride“ (angl. pasididžiavimas). Homilijoje Donbasas tapo dvasinės kovos lauku, kuriame žmonės privalo pasirinkti ištikimybę tradicinėms vertybėms arba Vakarų pasaulio siūlomą „laisvę“, paremtą tų vertybių atsisakymu. Ši ištikimybė išbandoma „gėjų paradais“, nes naujosios pasaulio tvarkos kūrėjai, t. y. Vakarai, iš Donbaso žmonių reikalauja juos rengti.
Dauguma šios homilijos analitikų sustojo būtent čia, apsiribodami įžvalgomis apie LTBTQ bendruomenės likimą, jei Rusijai pavyktų užimti ir kontroliuoti Ukrainą. Visiškai sutinku su šiais vertinimais, dėl to nerimauti verta, ir daugeliui neheteroseksualių žmonių toks scenarijus būtų itin baisus. Nenuvertindama pateiktų įžvalgų vis tik teigčiau, kad čia sustoti reikštų pražiūrėti itin svarbią žinią, kuri glūdi už šių žodžių.
Patriarchui Kirilui „Pride“ eitynės yra simbolis, kuris nurodo į tai, kad karas Ukrainoje iš esmės yra karas už Ukrainos ir Rusijos gyventojų sielas. „Pride“, kuris gali būti verčiamas ir kaip puikybė, čia tampa didžiausios nuodėmės ženklu. Ortodoksų bažnyčioje, panašiai kaip ir katalikų, išdidumas arba puikybė yra viena iš septynių didžiųjų nuodėmių, iš jos kyla godumas, pavydas, rūstybė, gašlumas, rajumas ir tingumas. Kad metropolitas nusitaikė į „Pride“ eitynes kaip būtent tokios puikybės ženklą, galima matyti iš to, kad jis tarp „laisvojo pasaulio“ piktybių įvardija ir vartotojiškumą (godumą) bei gašlumą. Būtent tuo gundomi Donbaso ir visos Ukrainos žmonės – laisve, kuri paremta puikybe ir kuri prieštarauja Dievo žodžiui.
Homilijoje Donbasas tapo dvasinės kovos lauku, kuriame žmonės privalo pasirinkti ištikimybę tradicinėms vertybėms arba Vakarų pasaulio siūlomą „laisvę“, paremtą tų vertybių atsisakymu. Ši ištikimybė išbandoma „gėjų paradais“, nes naujosios pasaulio tvarkos kūrėjai, t. y. Vakarai, iš Donbaso žmonių reikalauja juos rengti.
Ortodoksų bažnyčios doktrina nuodėmę traktuoja kaip vidinę ligą, kuri išgydoma atsivertimu ir atgaila. Tad nenuostabu, kad patriarchas Kirilas šį pamokslą sakė būtent Atleidimo sekmadienį. Pamoksle jis užsimena apie poreikį atleisti, tačiau atleidimas prasideda nuo atsigręžimo į Dievą ir atgailos. Tam tikra prasme atleidimo ir atgailos šiuo atveju reikia Ukrainai, o ypač Vakarų šalims. Tačiau Ukraina ne atgailauja, o gręžiasi nuo dvasinių vertybių. Tad nors Dievas smerkia nuodėmę, bet ne nusidėjėlį, vykstantį karą galima suprasti kaip Ukrainos teismą.
Dar daugiau: svarbiausias Rusijos ortodoksų bažnyčios šventikas teigia, kad nesipriešinti tokiam spaudimui persiimti Vakarų vertybėmis – tai ne tik sugriauti pasaulio civilizaciją, bet ir pralaimėti karą dėl žmonijos dvasinio išgelbėjimo. Metropolito homiliją vainikuoja žodžiai, kad šis karas – tai metafizinė kova, kurioje susiduria gėrio ir blogio jėgos. Be abejo, šiuo atveju Rusija atstovauja gėriui ir Dievui, o Vakarai ir į juos besigręžianti Ukraina – blogiui ir Šėtonui. Karas Ukrainoje yra apokaliptinė kova, kurioje sprendžiasi pasaulio ateitis – tiek politinė, tiek dvasinė. Nesipriešinti blogiui jau savaime reiškia prarasti savo išgelbėjimą.
„Pranašiški“ patriarcho žodžiai
Iki šio pamokslo dauguma komentatorių laikėsi nuomonės, kad Maskvos patriarchatas laikosi Rusijos vadovui Vladimirui Putinui palankios neutralios pozicijos ir tiesiog meldžiasi už taiką. Aš linkusi manyti, kad ženklų, jog šis karas vyksta ne be patriarcho palaiminimo, buvo ir anksčiau.
Dieną prieš prasidedant karui, vasario 23 d., kai Rusija minėjo Tėvynės gynėjų dieną, metropolitas pasakė nebūdingai ilgą pamokslą, kuriame užsiminė apie „dalykus, kurie vyksta prie Rusijos sienų“, ir tame pačiame pamoksle sugretino meilę Tėvynei, kaip didžiausią vidinę jėgą, gyvenančią žmogaus širdyje, ir Bažnyčiai, kuri puoselėja žmonių širdis ir ruošia juos taip, kad šie galėtų pasiaukoti dėl tėvynės. Tokie bažnyčios vadovų ar eilinių tarnautojų pasisakymai panašiomis progomis nėra nieko neįprasto, ypač tada, kai bažnyčia ir valstybė persipynusios. Tačiau nepraėjus nė parai po šios homilijos Rusijos kariuomenė pradėjo Ukrainos puolimą.
Analizuodami šį karą negalime pamiršti, kad nepaisant mūsų įsitikinimo, kad valstybė ir bažnyčia yra atskirta, ar bent jau turėtų tokia būti, realiai taip būna itin retai. Politika ir teologija, ypač karo sąlygomis, veikia išvien. Iš patriarcho Kirilo pamokslų galime daryti išvadą, kad mirti tokiame dvasiniame kare ne tik garbinga, bet ir dvasiškai, išganymiškai prasminga. Paaukoti savo vaikus, vyrus, brolius tokiame kare – tai pasiaukoti dvasiškai. Ypač kai tokia žinia sutampa su Gavėnios laikotarpiu, kuris kviečia pasninkauti, atsižadėti savęs, atsigręžti į dvasines vertybes, raginimas tampa itin stiprus.
Dvasiniame kare prarastos gyvybės nėra svarbios. Galime skelbti, kiek karių jau žuvo. Viltis, kad motinos, praradusios savo sūnus, imsis spaudimo ar net sukels revoliuciją, apeliuoti į atjautą, į viltis ir svajones, kurias puoselėjo jauni kareiviai, žuvę kare. Palyginus su dvasine auka, tai nieko verta.
V. Putinas kaip šv. Vladimiro įpėdinis
Čia norėčiau atsigręžti ir į patį V. Putiną, nes jis šiame dvasiniame kontekste tampa šventuoju. Ir netgi yra mąstančių, kad pats Rusijos vadovas save būtent ir mato kaip dvasinį ir politinį Rusijos atkūrėją, beveik mesiją. Kiek Rusijos vadovas taip mato ir kiek jis apeliuoja į dvasinę rusų savimonę ir ja naudojasi, sunku pasakyti. Tačiau iš jo kalbų, kuriose jis smerkia Vakarus dėl tradicinių vertybių, ypač šeimos sampratos, atsisakymo ir kuriose jis pats savo vadovaujamą Rusiją iškelia kaip tikėjimo pavyzdį ir gynėją, galime numanyti, kad jis bent jau labai aiškiai supranta, kokį įvaizdį kuria.
Drįsčiau net teigti, kad pats V. Putinas netgi turi ambicijų tapti ne tik Stalino ar Rusijos carų pasekėju ir atkurti Tarybų Sąjungos ar Rusijos imperijos ribas. Panašu, kad jis save mato kaip savo bendravardžio šv. Vladimiro, atnešusio ortodoksiškąją krikščionybę į rytinių slavų – rusų, baltarusių, ir ukrainiečių – žemes. 988 m., po apsilankymo Šv. Sofijos sobore Konstantinopolyje (dar žinomame kaip Hagia Sophia), jis nusprendė pats priimti rytietiškąją krikščionybę ir pakrikštyti savo žemes. Savo valdymo metu jis taip pat išplėtė savo valdas, sujungdamas dabartines europinės Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos žemes. Jos rusiškoje tradicijoje, ypač kai bandoma istoriniu pagrindu nuneigti jų valstybingumą, iki šiol vadinamos Didžiąją Rusija, Baltąja Rusija ir Mažąja Rusija.
Drįsčiau net teigti, kad pats V. Putinas netgi turi ambicijų tapti ne tik Stalino ar Rusijos carų pasekėju ir atkurti Tarybų Sąjungos ar Rusijos imperijos ribas.
Pavyzdžiui, po 2014 m. Krymo aneksijos, skaitydamas metinį pranešimą Federalinei tarybai, jis teigė, kad Krymas, kuriame šv. Vladimiras priėmė krikštą, Rusijai yra bene svarbiausia dvasinė vieta, iš kurios kyla bendras tikėjimas, kuris suvienija rytų slavus ir leidžia jiems suprasti, kad juos jungia „tautinis artumas, bendra kalba, materialiosios kultūros elementai, bendra teritorija“, ir kiek vėliau dar prideda, kad šios bendros žemės neturi aiškių ribų. Tokiu būdu V. Putinas dar prieš aštuonerius metus dėjo pagrindus tiek Ukrainos prijungimui prie Rusijos, tiek dvasinei šio karo prasmei. Ir, be abejo, nepamiršo savo, kaip vienytojo ir dvasinio išvaduotojo, vaidmens.
Tikrieji Rusijos dvasiniai ir politiniai ketinimai
Visa tai, ką iki šiol pasakiau, būtų galima laikyti prielaidomis ir išvedžiojimais. Tačiau, kai viešumoje pasklido žinia apie Maskvos metropolito pamokslą, žmonės socialiniuose tinkluose ėmė dalytis ir dar vienu trumpu įrašu. (Esu labai dėkinga LCC tarptautinio universiteto bibliotekininkei Jolantai Kaun, kuri atsekė įrašuose neįvardintą kunigą). Jame Krasnoselskajos apskrities Visų Šventųjų cerkvėje tarnaujantis arkikunigas Artemijus Vladimirovas aiškiai įvardija, kaip jis mato Rusijos dvasinius ir politinius tikslus, kurių šalis siekia karu: sujungti ne tik Didžiąją, Mažąją ir Baltąją Rusijas bet ir išplėsti jos ribas nuo Vladivostoko iki Kaliningrado bei pridėti Moldovą, Kazachstaną, Sakartvelą. Jis leidžia klausytojams patiems suprasti, kas laukia Baltijos šalių, kuriose dislokuoti ginklai „slavams naikinti“. Palaimindamas tikinčiuosius, jis juos siunčia melstis atgailos malda ir prašyti pergalės prieš „juodąją nacistinę ordą“.
Jei tai būtų eilinis kunigas, nurašyčiau tokias kalbas kaip pagrindo neturinčias fantazijas. Tačiau tėvas Artemijus yra itin įtakingas teologas ir tikėjimo mokytojas, kuris turi didelį būrį pasekėjų, ypač tarp naujau atsivertusių anglakalbių. Savo pamoksluose jis nevengia aukštinti Rusijos carų, ypač Nikolajaus II ir visos Romanovų šeimos, kurią nužudė bolševikai. Tokiuose pamoksluose jis lyg netyčia pamini dabartinį Rusijos vadovą, kuris primena rusams jų tūkstantmetę istoriją bei jų šalies ir tikėjimo didybę. Tad galima daryti išvadas, kad net jei tai ir tėra vieno kunigo nuomonė, ji turi didelę įtaką ne tik rusakalbiams, bet ir anglakalbiams ortodoksams.
Kovojame ne su kūnu ir krauju
Tokie Rusijos šventikų ir paties V. Putino pasisakymai, be abejo, galėtų būti paaiškinami kaip abipusiai naudingas ryšys: Putinas suteikia Ortodoksų bažnyčiai išskirtines teises, o ši jam garantuoja dvasinį užnugarį, leidžiantį plėsti politinę galią. Tokiame vertinime yra nemažai tiesos. Tačiau jis neatsižvelgia į paties V. Putino tikėjimą: pakrikštytas ir užaugintas tikinčios motinos, Rusijos vadovas iki šiol nešioja savo per krikštą gautą kryželį. Galime rasti ir daugybę kitų ženklų, kad ortodoksiškasis tikėjimas jam ne tik retorinė priemonė politiniams tikslams pasiekti. Iš jo elgsenos panašu, kad jis tikrai tiki, kad jo misija yra ir politinė, ir dvasinė.
Kaip V. Putinui reikėjo Krymo, kaip dvasinio Rusios lopšio, taip jam šiandien reikia Kyjivo, kaip dvasinės ir politinės Rusios senosios sostinės.
O jeigu Rusijos vadovo kaip šv. Vladimiro įpėdinio misija yra dvasinio pobūdžio ir jeigu ji remiama rusų ortodoksų patriarchų, tada Vakarų mėginimai rasti sekuliarius sprendimus turi labai mažai poveikio. Kaip V. Putinui reikėjo Krymo, kaip dvasinio Rusios lopšio, taip jam šiandien reikia Kyjivo, kaip dvasinės ir politinės Rusios senosios sostinės. Ir būtent todėl labai skeptiškai vertinčiau JAV senatoriaus Lindsey Grahamo siūlymus V. Putiną tiesiog nušauti ar Alekso Konakyno įsteigtą 1 mln. dolerių vertės prizą tam, kas nužudys Rusijos vadovą. Tokiu būdu jis taps kankiniu, o jo mirtis – priežastimi paskelbti visuotinį religinį karą Vakarams.
Daugiau vilties (daugiau, bet ne daug) matau pačioje Ortodoksų bažnyčioje. Nors ir pasirodė pranešimų apie kunigų, pasmerkusių karą Ukrainoje, suėmimus, 280 ortodoksų šventikų pasirašė viešą laišką, kuriame išsakė nepritarimą Rusijos agresijai. Nors šalyje, kuri giriasi, kad per dieną pastato po tris naujas bažnyčias, tai nedaug, bet tai pradžia.
Pabaigai
Rusų ortodoksų bažnyčia Lietuvoje, nors yra pavaldi Maskvos patriarchatui (kaip ir Ukrainos ortodoksų bažnyčia), pasmerkė karą Ukrainoje. Ypač atsižvelgiant į tai, kad Maskvos patriarchatui nepritariantys kunigai suimami, o nuo jo atsiskyrusių autokefalinių bažnyčių patriarchai netgi atsiduria Rusijos taikiklyje, siūlyčiau ortodoksų atžvilgiu Lietuvoje laikytis solidariai ir nepermesti jiems kaltės už Maskvos patriarchų sprendimus.
