Pasivaikščiojau po apylinkes stebėdama, kaip subruzdome pasikeitus gyvenimo ritmui. Kaip ir visi, savo vaikams linkiu, kad gerai sektųsi mokykloje ir darželyje. Viliuosi, kad tiek juos, tiek visus kitus sups sąmoningi mokytojai ir auklėtojai, puoselėjantys pagarbą ir meilę gamtai ir supančiai aplinkai. Nes vis dar tenka nustebti, kai kokia kaimynė ima verkšlenti dėl to, kad už tvoros medžiai užaugo į mišką ir tenka grėbti lapus.
Esame per mažai darbo įdėję ugdydami gamtinį sąmoningumą ir vertindami tai, apie ką į gyvenimą išleisdamos vaikus svajoja Ąžuoliukų mamos. Taip galvoti verčia tiek netikėtai išreikštos nepatenkintų kaimynų mintys, tiek didelis, bet tuščias miško masyvas netoli Paberžės Vilniaus rajone, kai per porą metų beveik nebeliko nei vieno seno miško kvartalo, kuriame neseniai teko apsilankyti.
Taip pat su didele komunalininkų, seniūnų, vertintojų ir plėtotojų bei lapų ir šešėlio bijančių gyventojų „pagalba“, šalindami senus miestų medžius iš kapinių bei parkų, statybviečių, dehumanizuojame savo gyvenamąją aplinką, kaip, pavyzdžiui, nutiko Šiauliuose, kur, perprojektavus vieno hektaro dydžio teritoriją, senų medžių parkelio vietoje atsirado trinkelių kvartalas. Negana to, naują Prisikėlimo aikštę pareklamuoti buvo atvesdinti „vietiniai draugai“ – jogos treneriai. Nei vienas sąmoningas jogos mokytojas iš principo kojos ten nekeltų.
Kol tokie projektiniai sprendiniai bus verti įgyvendinimo ir kol universitetuose miškininkams dėstys dėstytojai, kurie mano, jog Ąžuolo mamos svajonė yra, kad jos vaikas užaugęs pavirstų baldu, kaip man vieno pokalbio metu pareiškė ir medžius minėtoje aikštėje vertinęs dendrologas, tol nieko nesuprasdami naikinsime tai, kas mums žūtbūtinai reikalinga.
Kolega taip pat šios aikštės medžius pavadino ir „garbingais, bet pavojingais“. Nors atrodo, kad užtektų atsakyti į klausimą, o kodėl vis dar niekas pavojingu nevadina, pavyzdžiui, 500 metų senumo Fanal miško Madeiroje, kur per dieną apsilanko šimtai turistų? Atvirkščiai, toks miškas apibūdinamas žodžiais „magiškas“, „mistiškas“, „stebuklingas“... Gal todėl, kad jis yra vienas iš kelionės magnetų, padedantis uždirbti salos gyventojams? O ką teuždirbdavo parkelis Šiauliuose? Bet štai čia jau mūsų pačių, suaugusiųjų, pareiga apgalvoti, kaip reikia suvaldyti gamtinius resursus taip, kad jie galėtų egzistuoti sulaukę garbingo amžiaus.
Manau, kad tikroji Ąžuolo mamos svajonė yra sąmoningi miškuose dirbsiančių žmonių dėstytojai, medžių vertintojai, kurie vertintų medį ne tik kelių balų sistema, garbingo ar pavojingo sąvokomis, bet gebėtų įvertinti medžio teikiamą naudą pirmiausia miestų ekosistemoms, kurių dalimi jie yra, biologinei įvairovei, žmonių (ir vaikų!) fizinei ir emocinei sveikatai, patys keistų ydingą vertinimo sistemą. Mums reikia miškininkų bendruomenės, sugebančios miškų pramonėje išmąstyti ir plėtoti etiškesnes miškų panaudojimo sritis ir įdarbinti miškus taip, kad jie duotų naudą nenukirsti. Tam reikia sudėtingesnio tarpdisciplinio dėstymo. Bet nebegalime ruošti miškininko taip pat, nes brandūs miškai tematomi per siaurus kubų ir techninės brandos akinius ir 100 metų Ąžuolas, gėdingai slepiamas už sanitarinių kirtimų, kertamas dar nesulaukęs gamtinės 200 metų brandos net saugomose teritorijose, net Vilniaus mieste.
Gamtos ir žmogaus interesų didesnei dermei pasiekti būtini Miškų įstatymo pokyčiai, suformuoti suvokiant, kad miškas ir medis yra kur kas sudėtingesnė gyva struktūra, negu mokė universitete dėstytojai, „Nusileidimo“ aikštėje myriop nuteisę garbingesnius už juos pačius.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
