Per pastaruosius mėnesius ne kartą girdėjau ir skaičiau įvairių istorijų ir nusiskundimų apie netinkamai besielgiančias aukas ir žavingus smurtautojus. Jei trumpai, kad ukrainiečiai yra blogi, o rusų ir gerų būna.
Jei detaliau, tai buvo įvairių pasakojimų ir iš ukrainiečius namie priglaudusių lietuvių, ir iš atsitiktinai parduotuvių eilėse sutiktų, papolitikuoti nusiteikusių amerikiečių:
„tie ukrainiečiai mums namie visai nepadeda tvarkytis“, „ta ukrainiečių šeima turtinga, jie perka maistą restoranuose kasdien, kol mes patys namie sriubas verdame.“
Turbūt daug kas skaitė ir sensacingą britų geltonosios spaudos antraštę, kad karo pabėgėlė jauna ukrainietė nuviliojo ją priglaudusios anglų šeimos vyrą. O kur dar nuolatinės kalbos apie Ukrainoje siautėjusią korupciją. Tokių istorijų konotacija aiški: ne tokie jie jau geri. Tačiau kas sakė, kad auka privalo būti gera?
Panašių istorijų girdžiu ir iš kitos pusės. Štai mano dukrelės darželio auklėtoja sako: „Pažįstu vieną rusų šeimą. Nuostabūs žmonės, išties.“ Suprask, tarsi iki šiol aš būčiau abejojusi tuo, kad tarp rusų gali būti ir gerų žmonių, o šių egzistavimas tarsi kažkaip pateisintų Rusijos nuolat ciniškai vykdomus karo nusikaltimus. Deja.
Šis keistas troškimas regėti aukas kaip absoliučiai visapusiškai teigiamas, o smurtaujančią pusę – kaip absoliučiai neigiamą yra beprotiškai naivus, tačiau pernelyg dažnai pastebimas įvairiose situacijose. Štai kitas garsus pavyzdys – per pasaulį tebeaidinti Amber Heard ir Johny‘io Deppo byla. Kiekvieną kartą vos iškėlus klausimą apie galimai Amber patirtą smurtą, dauguma mano pašnekovų ginčijosi argumentuodami: „…bet ji juk melagė! Įrodyta, kad ji melavo. Ir šiaip bjauraus būdo moteris…”
Lygiai taip pat dažnai smurtaujančioms pusėms smurtas atleidžiamas arba į jį žiūrima pro pirštus būtent dėl smurtaujančios pusės žavesio. Tai galioja ir besimušančiam vyrui, nes ach, och, koks žavus tas Johny‘is, ir teroristinei valstybei, nes ten juk kadaise atsirado Čechovas ir Čaikovskis.
Net melagė ir nemalonaus būdo moteris nenusipelno smurto – jokio. Tiesą sakant, smurto nenusipelno niekas.
Tačiau pasaulis nėra vien juodas ir baltas. Net melagė ir nemalonaus būdo moteris nenusipelno smurto – jokio. Tiesą sakant, smurto nenusipelno niekas. Būtent todėl įvairios organizacijos ir tarptautinės konvencijos siekia nuo kankinimų apsaugoti absoliučiai visus, net ir objektyviai labai blogus žmones: karo nusikaltėlius, diktatorius, pedofilus.
Kartu svarbu prisiminti, kad aukos neprivalo ir beveik niekada nebūna visuotinai teigiamos, šventos, kuklios, atgailaujančios. Net sumušta melagė vis tiek yra auka, net korumpuotoje valstybėje vykdomas genocidas vis tiek yra genocidas. Ir jokiu būdu negalima pritempti tokių absurdiškų išvadų kaip „prisiprašė“, „nusipelno“, „išprovokavo“.
Mano septynerių ir ketverių metų vaikai jau pamažu pradeda išmokti žodį „kovoti“ ir kad joks žodis nėra pakankama provokacija mušimuisi. Gaila, kad tai vis dar tenka aiškinti suaugusiems. Lygiai taip pat liūdna ir keista girdėti nuomonę neva „NATO išprovokavo Rusiją užpulti Ukrainą”, tai visiškai tas pats, kas teigti, kad stipresnis raumeningas kaimynas privertė girtuoklį sumušti žmoną.
Niekas negali smurtautojo priversti smurtauti, už smurtą atsakingas tik jis pats. Jokia provokacija nėra pakankama pateisinti smurtą. Smurtaujančios pusės žavesys ir ankstesni nuopelnai nėra dingstis pateisinti smurtą. Savigyna nuo smurtaujančio nėra smurtas – tai savigyna.
Lietuvoje priglausti ukrainiečiai niekam nieko neskolingi, jie neprivalo už pastogę atidirbti nei asmeniniu žavesiu, nei pagalba buityje. Neverta tikėtis, kad visi jie absoliučiai teigiami, linksmi, geranoriški šventieji. Ukrainiečiai yra karo pabėgėliai, genocido aukos, tačiau svarbiausia – tiesiog žmonės, visokie. Aukos, kokios asmenybės jos bebūtų, yra aukos.
Lietuvoje priglausti ukrainiečiai niekam nieko neskolingi, jie neprivalo už pastogę atidirbti nei asmeniniu žavesiu, nei pagalba buityje.
Galima numanyti, kad aukoms, priešingai nei smurtautojams, yra sunkiau mėgautis gyvenimu, būti linksmoms, teigiamoms, rasti motyvacijos net paprastiems kasdieniams darbams. Traumos dažnai sužlugdo žmones psichologiškai, kai tuo tarpu smurtaujančioji pusė ir toliau geba dalintis žavesiu, nes ji nėra sugniuždyta, nepatyrė smurto.
Įsitikinimas, kad auka privalo būti gera, greičiausiai yra minios visuotinio teisingumo lūkestis, mat sudėtinga įsisąmoninti, kad blogi dalykai gali nutikti bet kam ir bet kada. O štai sužinojus, kad auka ne tokia jau ir gera, pamažu randasi minčių, kad gal ji to smurto ir nusipelnė? Nujaučiu, kad šitoks mąstymas, tai savisaugos mechanizmas, bandoma apgauti save, „jei būsiu geras(s), man šitaip nenutiks“.
Deja, tai paprasčiausias victim blaming – aukos kaltinimas tuo metu, kai iš tiesų reikia kaltinti tik smurtautoją, o ne auką. Net jei auka melagė, o smurtautojas žavus, auka vis tiek yra auka, o smurtautojas – smurtautojas.
