Teisėsaugos pareigūnų vizitai Seime, politikų darbo vietose ir namuose pastaruoju metu vis dažnyn. Įtarimai korupcija, fiktyvios sutartys, svetimi čekiai – politikai nuolat sugalvoja naujų schemų, kaip pasisavinti mokesčių mokėtojų pinigus.
Prieš daugiau nei dešimtmetį priėmus Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo įstatymo pataisas, verslui uždrausta remti partijas. Kartu smarkiai padidinus partijų finansavimą iš biudžeto, tikėtasi, kad taip politika taps skaidresnė ir mažiau paveikiama. Atrodo, mokesčių mokėtojų pinigai skaidrumo nepridėjo. Gautas priešingas rezultatas. Kokių pokyčių reikia dabartinei sistemai? Apie tai buvo diskutuojama „LRT forume“.
Nebaudžiamumo jausmas
2023 m. „Laisvės TV“ iniciatyva analizuotos savivaldybių tarybų narių veiklai skirtos lėšos ir viešinami galimi piktnaudžiavimo atvejai, susiję su neskaidriu lėšų įsisavinimu. Išryškėjo reikšmingas piktnaudžiavimo išmokomis mastas, tyrimų ėmėsi STT, o teisminiai procesai vyksta iki šiol.
Anot žurnalistų ir visuomenės veikėjų, pastaruoju metu politikoje matomas grįžimas atgal į nepriklausomybės pradžią, kai perėjimo laikotarpiu buvo nevengiama piktnaudžiauti.
„Manyčiau, kad į Lietuvą grįžo 1990 metai. Jeigu politikai per dešimtmečius tobulėjo moraline prasme ir jų bent jau nepagaudavo grubiai vagiant taip dažnai, dabar mes matome nusmulkėjimą, apie kurį kalbėjo profesorius Vytautas Landsbergis“, – teigė LRT Tyrimų skyriaus žurnalistė Jurga Tvaskienė.
Vis dažniau korupcines schemas atskleidžia žurnalistai, o visuomenė dažnai pažeria kritikos struktūroms, kurios esą nedirba savo darbo ar dirba nepakankamai. Tačiau patys žurnalistai tam nepritaria.
„Geriausias dalykas, kurį iš pastarųjų istorijų galima pastebėti, jog turime stiprią teisėsaugą. Tikrai nepritarsiu ir visų žiūrovų prašau nesakyti, kad žurnalistai nudirbo teisėsaugos darbą. Teisėsauga dirba savo darbą, jis yra n kartų sudėtingesnis ir jų darbas turi būti slaptas. Jis tampa viešas, kai jau tenka galvoti apie bylos atidavimą teismui. [...] Mes tikrai teisėsaugos darbo nedirbame“, – kalbėjo tiriamosios žurnalistikos centro „Siena“ vadovas Šarūnas Černiauskas.
Vėl viešojoje erdvėje dažnai girdimus atvejus siejame su „nebaudžiamumo jausmu“, kai ilgą laiką egzistavęs piktnaudžiavimas ilgainiui ėmė kurti nebaudžiamumo iliuziją.
„Dabar ateina žmonės, kurie 15–20 metų konservavosi savivaldoje, ir iš nacionalinės pozicijos nematėme, kaip ten gniaužiama žiniasklaida. Tie žmonės susikūrė sau sistemą rinkti balsus, nes ten, dalyje rajonų, nebėra laisvos žiniasklaidos, ir ją dabar realizuoja atėję į nacionalinę valdžią. Šitas nusmulkėjimas yra simptomas, įrodantis, kad turime „čekutininkų“ kartą nacionalinėje valdžioje“, – teigė žurnalistas Dovydas Pancerovas.
Tai susiję ir su žiniasklaidos spaudimu, savų protegavimu svarbiose pozicijose bei patirties trūkumu nacionalinėje politikoje. Tinklalaidžių kūrėjo Skirmanto Malinausko teigimu, lengva pagauti „čekutininkus“, tačiau sudėtingiau išaiškinti mažiau matomas schemas, kurios girdimos kalbant apie nekilnojamojo turto sektorių.
„Vyksta dideli statybos projektai, tau pasakoma: „Statyk čia daugiabutį, bet vienas namas keliaus asmeniui.“ Tas asmuo gali būti nesusijęs nei su politika, nei su niekuo, bet vėliau jis parduoda tą būstą už nedidelę kainą politikui. Sudėtinga įrodyti tuos atvejus. Palanga – vienas iš išskirtinių regionų, kur politikai turi daug nekilnojamojo turto“, – teigė Skirmantas Malinauskas.
Neliečiama politikų praeitis ir verslo parama
Neseniai nuskambėjo ir Akmenės rajono savivaldybės mero Vitalijaus Mitrofanovo mintis, kad reikėtų „nustatyti laikotarpį, kai nebūtų galima gilintis į politikų praeitį“. Šis pasiūlymas buvo kartojamas ir ministro Kastyčio Žuromsko.
„Čia net ne balansavimas, o tiesioginė cenzūra, kai nustatomas laikotarpis, ir politikas neliečiamas, ir „nepagautas ne vagis“. Tai yra graudu, ir tai rodo „čekutininkų“ mentalitetą, kuris nusakomas žodžiais „aš valdžia ir darau ką noriu“. Tai yra vidurinio piršto rodymas Lietuvai“, – teigė Š. Černiauskas.
Nors idėja priimta kritiškai, dalis visuomenės tokiems pokyčiams galėtų ir pritarti. Tai bandoma aiškinti kai kurių rinkėjų pasitikėjimu į politiką besibeldžiančiais lyderiais.
„Šita yda yra būdinga daugeliui politikų kartų, nes ne taip seniai atsimename atvejus, kai politikai deklaruoja tai, kas, jų pačių akimis, yra interesų konfliktas. [...] Sakyčiau, kad žmonės kalba tai, ką politikai sukramto ir įdeda jiems į burnas. Jeigu jų gelbėtojai pasakys, kad mes negalime eiti į valdžią ir jūsų gelbėti už tai, kad mūsų praeitį iškels į viešumą, atsiras žmonių, kurie sakys, kad tai reikia paslėpti“, – teigė J. Tvaskienė.
2012 metais buvo priimtos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo įstatymo pataisos, kuriomis uždrausta verslui remti partijas. Už tai mokesčių mokėtojai gausiai susimokėjo, nes partijos tapo finansuojamos mokesčių mokėtojų pinigais. Atrodo, ši pataisa norimo skaidrumo galėjo ir neatnešti.
„Akivaizdu, kad tie ribojimai nepasiteisino. Mes manome, kad didžiausia bėda yra didelių verslo grupių oficialiai skiriama parama dėl to, kad vėliau politikai ateina atidirbti. Dabar mes turime šešėlinius susitarimus, draugus, pažįstamus, kurie oficialiai nieko neskiria, bet įtaka gali būti didesnė ir šešėliai dar didesni“, – kalbėjo S. Malinauskas.
Kiti laidos dalyviai pabrėžė, kad verslininkai skiria dideles sumas ir kaip fiziniai asmenys į rinkimų sąskaitas arba grynieji pinigai, rinkimų sąskaitas pasiekiantys per privačius asmenis. Galiojant šiandieniniams įstatymams, pinigai partijas gali pasiekti per sudėtingas schemas. Keliamas ir klausimas, kad gal verta grįžti prie senosios tvarkos, kai verslo parama yra aiškiai deklaruojama.
„Žmogus, kuris uždirba 1 000 eurų per mėnesį, įneša 7 savo atlyginimus ką tik susikūrusiai politinei partijai. Sveikas protas sako, kad taip negali būti. Čia galėtų būti pažiūrėta iš kitos pusės – ta pati Valstybinė mokesčių inspekcija, girdėdama tokią informaciją, galėtų domėtis, iš kur tas žmogus gali įnešti tokias sumas. Apeiti šį įstatymą šiandien yra daugybė landų“, – teigė D. Pancerovas.
Finansavimo tvarkos keisti nereikėtų
Antroje laidos dalyje diskutavo parlamentinių partijų politikai. Dalyvauti laidoje atsisakė „Nemuno aušros“ atstovai Remigijus Žemaitaitis ir Robertas Puchovičius.
Anot Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotojo Mindaugo Lingės, Lietuva išgyveno gerokai blogesnę politinių partijų finansavimo situaciją, o Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo įstatymo pataisas padiktavo sudėtinga verslo ir politikų santykių koreliacija.
„Nuo 2004 iki 2011 metų buvo atlikta analizė, kad į politines partijas investavusios įmonės skyrė 24 mln. litų paramą ir tos pačios bendrovės per viešuosius pirkimus pasiėmė 20 mlrd. litų. Tai sudarė apie 800 įmonių, ir buvo labai aiški koreliacija. Kitas dalykas – visi reguliavimo rodikliai buvo iki tol, bet apėjimo schemų taip pat buvo daugybė. Prisiminkime tą pačią „Vikondos“ įmonę – maksimaliomis sumomis, 10 įmonių, ir tu turi pusę milijono. Studentai įnešinėjo maksimalias sumas, niekas nesidomėjo“, – teigė M. Lingė.
Per 36 metus pasikeitė ir teisėsaugos situacija, kuri šiandien į korupcines schemas reaguoja principingai, vyksta ikiteisminiai tyrimai, o „kišeninkiškumas“ yra arba pradingęs, arba beveik pradingęs, tačiau ką tai rodo apie politikus?
Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narys Remigijus Motuzas teigė, kad pastarieji skandalai prisidės prie to, jog atėjusios naujų politikų kartos bus gerokai sąžiningesnės, tačiau nesutiko su teiginiu, kad pastarieji skandalai rodo politinės sistemos nuosmukį.
„Pažeidimų buvo visada. Sovietiniais laikais buvo populiarus pasakymas, kad „yra įstatymas, yra ir apstatymas“. Apėjimas įstatymo buvo visada, kokią sistemą bepasirinktume. Kadangi valstybės sistemoje pradėjau dirbti po 1990 metų, aš pats Užsienio reikalų ministerijoje buvau pirmasis Viešųjų pirkimų komisijos pirmininkas. Turbūt tikrai pastarąjį dešimtmetį išgirdome mūsų teisėsaugos institucijas – FNTT, STT, išgirdome, kad jos dirba savo darbą, yra nepriklausomos“, – teigė R. Motuzas.
Paklausti, ar reikėtų keisti esamą politinių partijų finansavimo tvarką, priešingai nei dalyviai pirmoje laidos dalyje, politikai laikėsi kitos nuomonės. Jie mano, kad dabartinės finansavimo tvarkos keisti nereikėtų ir dabartinė sistema yra tinkama.
„Jeigu kalbėtume apie juridinių asmenų finansavimo draudimą, manau, jis yra tinkamas ir išlaikytinas. Vien dėl tos priežasties, kad, turint juridinio asmens finansavimą, kyla ne tik kad reketo galimybė, kai partija reketuoja juridinį asmenį, bet vis tiek bus matyti maksimali suma, bus pagundų. Ką tada kalbėti apie Viktoro Uspaskicho ir Darbo partijos istorijas, kurios ir lėmė įstatymo pakeitimą. Bet jeigu bus nustatyta maksimali riba juridiniam asmeniui, vėl kils noras leidimą apeiti, dalinti lėšas. Šiuo atveju geriau stiprinti priežiūrą“, – laidoje kalbėjo Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ seniūno pavaduotoja Agnė Širinskienė.
