Mano trečiam vaikui, sūneliui, dar tik šeši mėnesiai, jis per šį trumpą gyvenimą jau buvo trijuose protestuose: dviejuose, skirtuose palaikyti Ukrainai, ir viename – už moterų reprodukcines teises JAV.
Kai per šį su bendraminčiais šalikelėje laikėme plakatus, staiga atsirado vyriškis, atvirai besipiktinęs dėl proteste matomų vaikų. „Kodėl jie čia? Ar tu jiems bent paaiškinai, apie ką šis protestas? Juk niekas turbūt neklausė vaikų, ar jie nori čia atsidurti“, – rėkavo vyras.
Norėčiau trumpai atsakyti, kad ne jo reikalas. Ir vis dėlto kiekvienąkart kam nors viešai susirūpinus svetimais vaikais, net tik pykstu, bet kartu slapta ir džiaugiuosi, net ir tais atvejais, kai troleibuse verkiantį bamblį bando sugėdinti bobutė. Džiaugiuosi ne dėl to, kad senolė ar tas vyras būtų teisūs, anaiptol.
Tiesiog patinka idėja, kad pavieniai individai jaučia atsakomybę, rūpestį dėl svetimų vaikų. Šis rūpestis – bendruomeniškumo rudimentas, tai, kas beliko iš kadaise vaikus auginusios giminės arba kaimo. Dar norisi pridurti, kad Lietuvoje tokius svetimų paauklėjimus pastebiu ir patiriu gerokai dažniau nei JAV, nemanau, kad tai atsitiktinumas. JAV, kaip žinoma, gerokai daugiau individualizmo, o Lietuvoje, tiesą sakant, jau nebežinau kaip. Turbūt visaip.
Šaunu, jei kam nors rūpi vaikų gerovė. Taip ir turi būti. Jokiu būdu nereikia tylėti pamačius mušamą ar psichologiškai žalojamą vaiką, būtina įsikišti, parodyti susirūpinimą, kalbėtis su tėvais, itin kraštutiniais atvejais gal net kreiptis pagalbos į trečius asmenis. Bet visiškai nesąmonė yra stebėtis tuo, kad tėvai tiesiog augina vaikus pagal savo vertybes. Kieno dar, jei ne savo įsitikinimais jie turėtų kliautis? Kieno kito, jei ne savo pamatines tiesas tėvai vaikams perduoda?
Būtent čia ir kviečiu stabtelėti ir susivokti visus prašalaičius tėvų mokytojus ir patarėjus. Mano vaikai nenorėjo atsidurti proteste? Gal norėjo, gal nenorėjo, dažniausiai jie nei dantų valytis nenori, nei miegoti laiku, nei keltis į mokyklą, nei mandagiai patylėti, kai mama kalba telefonu. Toli gražu ne viskas vyksta pagal vaikų norus, ypač suaugusiųjų dienotvarkėse.
Keista, kad kai kurie žmonės nesugeba įsisąmoninti, jog nevesdama vaikų į protestą aš taip pat nuspręsčiau už vaikus. Ypač už tuos mažyčius, kurie dar nesugeba nei turėti, nei išsakyti savo nuomonės. Tėvai nuolat už juos priima sprendimus. Ir vardą išrenka jų neatsiklausę, ir drabužius, ir kūdikio kambario dydį, ir gyvenamą šalį.
Kalbama, kad genetika netrukus pažengs taip, kad tėvai galės dar negimusiam kūdikiui išrinkti akių ir plaukų spalvas. Net tuomet, kai vaikas paauga ir tampa gana sąmoningas, kad daug ką galėtų rinktis pats, tėvai ir toliau priima už jį daugybę sprendimų, pavyzdžiui, į kokią mokyklą vaikas eis, kokiuose namuose gyvens, kiek brolių ar sesių turės ar neturės, kokius tėvų tarpusavio santykius matys, koks šeimos modelis bus taikomas ir t. t. Tęsti galėčiau ilgai.
Tiesa, pasipiktinimas dėl vaikų proteste buvo vienkartinis, neįprastas atvejis. Užtat kur kas dažnesnis mano gyvenime yra komiškas argumentas, kurį girdžiu kalbant apie vegetarizmą, kai žmonės klausia: „Kodėl nusprendi už vaiką, kad jis nevalgys mėsos?“
Mano vaikai nenorėjo atsidurti proteste? Gal norėjo, gal nenorėjo, dažniausiai jie nei dantų valytis nenori, nei miegoti laiku, nei keltis į mokyklą, nei mandagiai patylėti, kai mama kalba telefonu.
Tai čia gal kam nors bus didelė naujiena, bet tėvai, nuo kūdikystės maitindami mažylį mėsa, irgi už jį nusprendžia, kad jis nebus vegetaras. Ar bent jau nebus tol, kol galės pats rinktis. Aš, pavyzdžiui, nusprendžiau, kad mano vaikai bus vegetarai, kol patys pasirinks. Jau, atrodo, girdžiu: „Bet juk mėsą valgyti reikia, mėsa sveika.“ Šioje vietoje tariu STOP. Nes, vienų įsitikinimu, mėsą valgyti sveika, mano įsitikinimu, nesveika.
Galiu pateikti daug svarių argumentų, mokslinių tyrimų savo nuomonei pagrįsti. Tačiau čia svarbiausia ne sužinoti, kas teisus, o suvokti, kad normalu, jog tėvai augina vaikus taip, kaip patys supranta gyvenimą. Todėl vaikai eina su manimi į protestus, automobilyje klausosi mano mėgstamos muzikos, mėsos pirmąsyk paragavo visai neseniai – kai jau patys nusprendė.
Tačiau viena yra bandyti vaikams įdiegti dalykus, kuriuos anksčiau ar vėliau jie galės pasirinkti ir keisti, ir visai kas kita – vertybes painioti su vaiko tapatybe. Na, pavyzdžiui, jei tėvai vertybe laiko komunikabilumą, ekspresyvumą, ekstravertiškumą, o jų vaikas iš prigimties yra visiškas introvertas. Jei tėvai vertybe laiko heteroseksualumą, o jų vaikas, paaiškėja, yra homoseksualus.
Beje, čia negaliu nepaminėti bene keisčiausio su vaikų ugdymu susijusio mito, kad neva slepiant nuo vaikų faktą apie homoseksualių asmenų egzistavimą pasaulyje bus išvengta paties vaiko homoseksualumo. Išgirdusi panašias sapaliones blaškausi tarp noro paklausti, iš kur tokia informacija, ir noro kikenant tiesiog palinkėti „sėkmės“.
Aš nežinau, ką mano vaikai pasirinks, kai galės rinktis. Bet šiandien dar renkuosi už juos. Ir žinau, kad mano, kaip mamos, darbas yra priimti vaikus, ypač tuos jų asmenybės aspektus, kurių niekas – nei aš, nei jie patys nepasirinko.
