Komiška ir kartu liūdna santuokinio gyvenimo klasika – užsigavusi kojos pirštą į lovos kraštą, pagaunu save karštligiškai ieškant dingsties, kaip dėl savo nerangumo galėčiau apkaltinti vyrą. Kartais pavyksta, kartais nelabai, bet beveik visada bent pamėginam.
Tai per tave pamiršau savo gertuvę namie – nes tu mane skubinai greičiau išeiti. Tai per tave vakar pavėlavome – nes tu per ilgai užtrukai prie kasos. Tai per tave… Šita pasaka neturi pabaigos. Man atrodo, kad bandyti vienam kitą apkaltinti dėl buitinių nesėkmių yra ne tik mėgstamas sutuoktinių sportas, bet ir bruožas, būdingas žmogiškajai prigimčiai apskritai. Kad ir kokia situacija būtų, retas savy randa brandos ir išminties prisiimti kaltę – daug patogiau ir, tenka pripažinti, smagiau apkaltinti ką nors kitą. Bet ką.
Aišku, lengviausia kaltinti politikus. Dažnai jie tikrai būna dėl daug ko kalti, nors mes patys juos išrenkame, bet vis tiek. Jei politikų kaltinti logiškai nepavyksta, tada tereikia sugalvoti kokią konspiracijos teoriją ir vėl galima kaltinti politikus. Dėl vaikų autizmo, dėl lietingo oro, dėl velnio apsėdimo, dėl reptilijomis pasivertusių ateivių invazijos Žemėje – tai tik gėlytės, lyginant su tuo, ką galima rasti pusdienį praleidus alternatyvios „informacijos“ tinklalapiuose.
Dar galima kaltinti tėvus. Populiariausia tai daryti nuo penkerių iki maždaug trisdešimties metų. Nenoriu nieko sprausti į amžiaus rėmus, ir vis dėlto tam tikru brandos metu pagrįstai galima viltis, kad žmogus iš savo traumų pamažu pradės išaugti ir, užuot dairęsis į tai, ką jam vaikystėje pasakė ar padarė mama, pradės kreipti žvilgsnį į ateitį. Tačiau iš esmės niekada ne vėlu – dėl savo gyvenimo nesėkmių tėvus galima pradėti kaltinti ir penkiasdešimties.
O tėvai gali būti kalti dėl pačių įvairiausių prasižengimų. Net nekalbu apie tikras traumas ir fizines bausmes – su visa pagarba terapijai, manau, kad traumos turi būti gydomos specialistų. Bet esu girdėjusi tokių nusiskundimų, pavyzdžiui: a) mane mama per trumpai žindė, todėl aš dabar rūkau; b) mane mama per ilgai žindė, todėl aš dabar rūkau. O gal tu tiesiog rūkai, nes pasirinkai rūkyti?
Taigi, ar Karolina Meschino prisidėjo prie apsilankymų „Burger King“ restorane padidėjimo? Be abejonės. Ar Karolina Meschino kalta dėl pandemijos ir augančio užsikrėtusiųjų skaičiaus?
Tobulų tėvų nėra arba jų labai mažai. Tačiau yra žmonių, turėjusių siaubingą vaikystę ir kažkaip išplaukiančių iš patirto skausmo, pasiekiančių savo tikslus ir dvasinę gerovę. Bet yra ir tokių, kurie su kartėliu dairosi atgal ir, užuot veikę ką nors prasmingo DABAR, smulkmeniškai besikapsto praeityje. Mama, tėtis, brolis, sesė – kaltų rasti nesunku, ir jau sakiau, man regis, tai mūsų prigimties dalis.
Dievą kaltinti irgi galima, bet tai šiek tiek sunkiau. Nes kad ir kiek kaltintum, nepavyks jo rimtai nubausti. Todėl, jei nei politikai, nei sutuoktinis, nei tėvai neprasikalto, visada galima apkaltinti Karoliną Meschino. Šios garsenybės socialiniuose tinkluose nestebiu, nesu ir greitojo maisto gerbėja. Todėl ironiška, kad apie K. Meschino apsilankymą restorane „Burger King“ sužinojau būtent iš šia situacija besipiktinusiųjų. Piktintasi buvo taip gausiai, kad kažkuriuo metu net pagavau save svajojant apie sultingą veganišką burgerį – akivaizdu, suveikė toji „nebūna blogos reklamos“ taktika, kuria šiaip nelabai tikiu.
Lietuvoje, kaip suprantu, pandemija tik įsibėgėja. Kas dabar kaltas? Karolina ar tie, kalbėję apie Karoliną, ar tie, kurie ėjo į „Burger Kingą“ ir stovėjo eilėse? Situacija, rodėsi, tokia eskaluota, kad smalsumo apimta peržiūrėjau vėlesnį K. Meschino įrašą, kuriame nuomonės formuotoja teisinasi niekada jokia forma neraginusi žmonių eiti į minėtą restoraną. Čia drįstu nesutikti, nes bet kas, ką daro nuomonės formuotojas, yra netiesioginis žmonių skatinimas, kvietimas elgtis taip pat.
Pavyzdžiui, jei aš šimtatūkstantinei miniai parodau, kaip geriu žalias sultis, ir savo plokščią pilvo presą (kalbu hipotetiškai, nes pilvas ne plokščias, na, bet leiskit man bent vaizduotėje jį paturėti), tokiu atveju aš net neturėčiau sakyti „ir jūs gerkite“ ar „ir jūs sportuokite“ – žinutė aiški iš konteksto. Jos aiškumą – netiesioginį skatinimą – sustiprina paties nuomonės formuotojo transliavimas, nes tai yra aiški pastanga parodyti būtent tą vaizdą, situaciją.
Taigi, ar Karolina Meschino prisidėjo prie apsilankymų „Burger King“ restorane padidėjimo? Be abejonės. Ar Karolina Meschino kalta dėl pandemijos ir augančio užsikrėtusiųjų skaičiaus? Ieškant kaltų, norisi priminti pilietiškumo sąvoką ir individualią atsakomybę arba, kaip man vaikystėje giminės moterys bardamos sakydavo: „Tai, jei tavo draugė šoks į ugnį, tu irgi šoksi?”
Tai geriau neieškoti kaltų, bet saugoti save ir savo artimuosius. Ir tolimuosius saugoti, nepažįstamus. Mane įkvėpė Havajuose, kuriuos vadinu namais, pandemijos įkarštyje atsiradusios švieslentės keliuose: „We are in this together“. Visi tame pačiame laive sėdim.
